„Žmonės, kurie neprisimena praeities, yra priversti ją kartoti“ (George’as Santavanas)
Arch. Vytautas Dičius
Mes, gimę dar nepriklausomoje Lietuvoje, pirmaisiais po Antrojo pasaulinio karo metais suvažiavę į Vilnių iš skirtingų Lietuvos vietovių, kaip nepažįstami emigrantai studijuoti architektūros, visi vieningai siekėme bendrų tikslų: ne tik prikelti Vilnių naujam gyvenimui atstačius sugriautą senamiestį, bet ir padėti kurti naują ateities miestą – Lietuvos sostinę… Tuo tikėjo ir to siekė dauguma naujųjų Vilniaus gyventojų! Kiekvienas tai darė pagal galimybes ir savo sugebėjimus, bet darė…
Artinantis Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiui, grįžkime į dabartinį Vilnių ir pabandykime išsiaiškinti, ką mes šiandien tikime, ko siekiame, ir ar kas nors iš esmės pasikeitė? Kaip mes suvokiame savo veiklą, pilietines teises ar asmenines pareigas gyvendami jau laisvoje Lietuvoje…
Šiandien, stebint augantį Vilnių, ir vis dažniau jame pasireiškiantį verslo ir miesto valdžios diktatą, ignoruojantį architektūros kokybę ir suderintus urbanistinės erdvės formavimo principus, natūraliai iškyla ir makabriškas klausimas: ar tikrai tai dar savas, o ne svetimas miestas, nes kartais mes patys jame elgiamės kaip kolonistai.
Daug tikėjomės atgavus Nepriklausomybę. Deja, mūsų lūkesčiai nepasiteisino. Artėjant Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiui per atkurtos Nepriklausomybės 27 metus istorinės Lietuvos sostinės širdis Vilniaus Senamiestis iš esmės paliktas pokario būklėje (kaip neprisiminti 1918 m., kai po šimtmečius trukusios okupacijos per 32 metus iš carinės Rusijos pasienio tvirtovės Kauno, tauta sugebėjo pastatyti modernią europietišką laikinąją sostinę).
Visuomenės raida per sudėtingą priežaščių ir pasekmių grandinę keitė materialią miesto struktūrą ir kartu estetinę vertybių skalę. Kiekviena raidos pakopa į miesto organizmą įnešė savo dalį. Iš tų įnašų ir formavosi istorinė aplinka. Istorinis braduolys visada buvo miesto kompozicijos centras: jis, kartu su likusia miesto dalimi ir aplinkos gamta, sudaro vieningą didžiulį ansamblį, kuris ir formuoja supratimą, kas yra Vilnius.
Išsaugoti istorinio komplekso savitus bruožus yra „miesto veido“ išsaugojimas. Miesto plane aiškiai suvokiami trys buvę funkcijos ir kompozicijos centrai: Pilies kompleksas, Šv. Jono bažnyčia ir Rotušės aikštė. Į šiuos centrus ėjo svarbiausios gatvės, prie jų buvo statomi svarbiausi miesto pastatai. Toks plano stuburas iš svarbiausių gatvių ir pastatų ir nulėmė tolesnę gatvių tinklo raidą, kurios negalėjo pakeisti nei architektūros epochų stiliai, nei valdžios reikalavimai… iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir sovietinės okupacijos pradžios.
1947 m. SSSR Architektūros reikalų komitetas Maskvoje patvirtino Vilnių 20 SSSR istorinių miestų sąraše, tačiau buvo pabrėžta, kad „senamiestis, kaip centrinė ir labiausiai apgyvendinta miesto dalis, reikalinga ypatingai rimtos, pirmaeilės ir radikalios rekonstrukcijos“. Motyvuojant karo griuvesių išvalymu, atsirado proga praplatinti Senamiesčio gatves, sumažinti užstatymo tankumą, nugriauti ištisus kvartalus ir jų vietoje nutiesti plačias magistrales, įrengti skverus, apželdinti gatves. „Išvalomi“ ištisi kvartalai, pvz., Rūdininkų skveras įrengtas nugriovus ištisą kvartalą, kuris beveik nenukentėjo karo metais; įrengiant skverą palei Pilies, Švarco ir Gaono gatves nugriautas beveik visas kvartalas, kaip ir visi Vokiečių gatvės šiaurinės pusės namai. Būtent čia buvo sumanyta pravesti magistralinę miesto arteriją, kuri kirstų senamiestį ir sujungtų ją su geležinkelio stotimi.
Vietoje senos, siauros Vokiečių gatvės įrengtas platus (50 m.) bulvaras, kuris vėliau turėjo sujungti geležinkelio stotį su miesto centru. Išplėtus Vokiečių gatvę plačiu bulvaru, Šiaurės-Rytų pusę užstatant „stalinistinės“ architektūros gyvenamaisiais namais, už jų nugriautos senosios sinagogos vietoje pastatytas silikatinių plytų vaikų darželis, toliau – neprižiūrima dykra. Tai blogiausias karo ir pokario laikų „urbanistinis“ naujadaras, pačiam Senamiesčio centre.
Gatvė-bulvaras – aiškus Senamiesčio erdvės kompozicijos svetimkūnis. Naujos gatvės ir naujųjų pastatų bendra kompozicija visiškai nesiderina su Senamiesčiu, su jo erdvės struktūra ir masteliu. Sunaikinti epochų palikti pėdsakai, kurie lemia miesto individualumą, jo architektūros ir semantikos turtingumą. Įsikišus vietiniams architektams, LSSR Statybos ir architektūros reikalų komiteto organizuotas Senamiesčio rekonstrukcijos projektas (pradėtas rengti 1956 m. ir patvirtintas 1959 m.) užkirto tolesnį Senamiesčio griovimą.
Miesto vidaus erdvė plėtojosi ištisus šimtmečius, jos raida tęsiasi ir dabar, išskyrus Vilniaus Senamiestį, kurio raida nutrūko užfiksavusi karo ir pokario penktojo XX a. dešimtmečio rezultatus. Suteikus Vilniaus Senamiesčiui UNESCO pasaulinio paveldo vietovės vardą, Vilniaus valdžioms rūpesčiai nukrito nuo galvos. Senamiestis formaliai tapo architektūriniu rezervatu, teritorijos, išlikusios po pasaulinių kataklizmų, ekspozicija.
Tai pirmas atvejis Vilniaus istorijoje, kai per 70 metų laikotarpį istorinėje šalies sostinės širdyje, jos Senamiestyje, saugomos karo ir okupacijos žaizdos. Beje, per 27 metus, atgavus Nepriklausomybę, dykros tapo viešosiomis erdvėmis ir atitinkamai pavadintos K. Sirvydo, Lazdynų Pelėdos, Rūdininkų skverais (kuo dėti Lietuvai nusipelnę žmonės gyvenę iki Antrojo pasaulinio karo? Kodėl tų erdvių nepavadinti tikrųjų šios veiklos įkvėpėjų vardais, pvz. Vokiečių gatvę – Molotovo-Ribentropo bulvaru?).
Vakarų Europoje istoriniai kompleksai regeneruojami ne vien del pelno, techninio būtinumo, bet ir dėl humanistinių, patriotinių tikslų. „Staroe Miasto“ Varšuvoje, Gdansko senamiestis atstatyti iš griuvėsių ne vien dėl to, kad buvo gražūs, bet svarbiausia dėl to, kad jie liudija tautos vienybę ir nenugalimumą, nacionalinio prestižo atkūrimą. Deja, mums tai svetimas jausmas…
Tikėjomės, kad išsaugant UNESCO pasaulinio paveldo vietovės istorinį architektūrinį vaizdą, nors ir pavėluotai, praėjus nuo karo pabaigos daugiau kaip 50 metų, bus pradėtas istorinės Lietuvos sostinės Senamiesčio urbanistinės struktūros, senųjų pastatų ir kvartalų atkūrimas. Sovietmečiu daugiausia architektų iniciatyva buvo bandymų spręsti Vokiečių gatvės regeneracijos galimybes, tačiau toliau konkursų ar studentų projektų nenueita.
Laiminant miesto valdžiai, pasistatę „Novotelio“ viešbutį skvere prieš Vyriausybę, nugriovę Rusų dramos teatrą Senamiestyje ir pastatę jo vietoje verslo centrą „vystytojai“ geros vietos pelningoms statyboms prie esamų apsaugos reglamentų nerado. Jau tapo tradicija, kad kai kuriems „vystytojams“ Vilniaus miesto centrinės ir ne tik centrinės dalių apgalvota urbanistinė strategija nieko nebereiškia: pastarieji jų pasiūlymai neturi nieko bendra su numatytais erdvės formavimo principais.
Pačiame urbanistinės kalvos parterio centre – Baltojo tilto ašyje tarp „Lietuvos“ viešbučio ir VCUP parduotuvės – bendrovė „Lords LB“ nusprendė „pakoreguoti“ Vilniaus bendrąjį planą ir 64 arų sklype pastatyti kone 16 aukštų, 20000 kv. m ploto daugiafunkcį kompleksą.
Deja, tai ne pirmas miesto valdžios ir priveligijuotų užsakovų bendros veiklos atvejis, kuomet komercinių struktūrų naudai keičiami urbanistiniai projektai, pažeidžiami miesto bendrojo plano sprendimai, teisės aktai. Turima omenyje statiniai, skirti kūno kultūrai ir sportui, pirmiausia Nacionalinis stadionas.
Nacionalinio stadiono statyba, pradėta dar tarybiniais laikais, antroje XX a. pusėje ir tęsiasi, bent jau diskusijomis, iki šiol. Besiderant dėl tolimesnių veiksmų, dalis teritorijos parduota „Vilniaus prekybai“, kuri ten pastatė visoje postsovietinėje erdvėje išgarsėjusį prekybos centrą, kurį pavadino Akropoliu (?!).
„Šiaurės Atėnų“ Akropolis greta Nacionalinio stadiono sovietmečiu pastatytų liekanų skelbia kitas idėjas nei Atėnų Akropolis.
Beje, tas pats „vystytojas“ vykstant kovai dėl šalia jo statomo daugiaaukščio pasipiktino: „Kodėl ant Gedimino kalno pilies bokštas – gerai, o ant kito kalno mano bokštas – blogai?“ Jam bokštomanija nesibaigė; šį kartą bokštą Konstitucijos prospekte projektuoja užsienio asas.
Valdant kitam merui leistas vienaaukštis Akropolio priestatas statybos metu išaugo iki dviaukščio „Ermitažo“, ir dar svetimoje teritorijoje – jau minėtas daugiaaukštis administracinis pastatas pažeidė miesto siluetą, suniokota viršutinė Ozo dalis iškertant pušis ir įrengiant automobilių stovėjimo aikšteles. Tuo tarpu ir toliau buvo likviduojami senojo sporto komplekso statiniai: buvęs treniruočių čiuožyklos pastatas, nugriauti uždaras ir atviras baseinai, sporto salė, parduotas Žalgirio stadionas griovimui, neliko pirčių komplekso, griaunamas Lazdynų baseinas, geros būklės eksploatuojamą Žalgirio futbolo treniruočių aikštę Antakalnyje numatoma užstatyti daugiabučiais namais.
Vilniaus sporto rūmai. SA archyvo nuotr.
Tik visuomenės dėka pavyko išsaugoti Sporto rūmus. Beje, buvo galima buvo paremontuoti Žalgirio stadioną, kurio tribūnos talpino 14000 žiūrovų ir kurį laiką naudotis juo, lygiagrečiai statant Nacionalinį stadioną. Ką miestas gavo vietoje suniokoto sporto komplekso? Prekybos centrą ar daugiabučių gyvenamų namų kvartalą be infrastruktūros, kur pagrindinis vystytojo tikslas ne gyventojų poreikiai, o kvadratų suma (LFF pasistatė futbolo stadioną su dirbtine danga, „išgarsinusį“ Lietuvą visoje Europoje).
XXI amžiuje bet kokios pasaulio šalies sostinė turinti beveik pusę milijono gyventojų privalo turėti šiuolaikinį stadioną, kurį sudaro įvairių statinių ir įrenginių kompleksas, skirtas kūno kultūrai, treniruotėms, varžyboms, atitinkantis visus tarptautinius reikalavimus. Ir ne tik stadioną, o visą specialistų paruoštą kūno kultūros ir sporto statinių bazės mieste vystymo projektą.
Vilniaus valdymas dažnai priklauso nuo atvykėlių, kuriems miestas – pirmiausia asmeninė gyvenamoji vieta, kuriama pagal jų norus ir fantaziją. Miesto plėtra vykdoma pagal vienprasmišką privatizacijos modelį, kur reglamentuojama ne istorinis – kultūrinis vietovės tęstinumas, ne urbanistinė-architektūrinė kokybė, o užtikrinama esama maksimali esamos nuosavybės galimos realizacijos apimtis, tenkinant privačius interesus, ignoruojant socialinius ir kultūrinius gyventojų poreikius.
Simboliška, kad vienas iš trijų senojo Vilniaus naujųjų statinių, urbanistinių svetimkūnių – „stalinistinių“ gyvenamų namų Vokiečių g., „Novotelio“viešbučio Gedimino pr., „Vilniaus vartai“ – veda į požemius…
Vytauto Dičiaus pranešimas parengtas tarptautinėje konferencijoje „Architektūrinė praktika ir studijos“ Vilnius, 2017.10.20. Tekstas parengtas po diskusijų kartu su Vytautu Bredikiu, Algimantu Mačiuliu ir Algimantu Nasvyčiu. Pasinaudota Vytauto Jurkšto knygos „SENAMIESČIŲ REGENERACIJA Architektūros harmonizavimo problema“ Vilnius, „Technika“ 1994, kai kuriais tyrimų rezultatais. Straipsnyje paliestos, autorių nuomone, svarbiausios šiuo metu Vilniui – Lietuvos sostinei, temos – Senamiestis ir Nacionalinis stadionas.
Lietuvos architektų sąjungos inf.
