Tai, kas buvo modernu prieš kelis dešimtmečius, šiandien jau gali nebetenkinti keliamų reikalavimų. Tokio principo laikosi ir bendrovė „Vilniaus vandenys“, planuojanti dideles investicijas į infrastruktūros atnaujinimą ir plėtrą. Per artimiausius kelerius metus ketinama investuoti 65 mln. eurų, daugiausia dėmesio ir lėšų skiriant Vilniaus nuotekų valyklos rekonstrukcijai.
Patvirtino investicijų programą
Numatomos investicijos buvo suplanuotos patvirtinus „Vilniaus vandenų“ 2017–2019 metų strateginį veiklos ir plėtros planą. Šį didžiausios Lietuvoje vandentiekio bendrovės planą tvirtino bendrovės akcininkai – Vilniaus miesto, Vilniaus rajono, Švenčionių ir Šalčininkų rajonų savivaldybės.
Per trejus metus bendrovė planuoja įrengti 4 naujus vandens gerinimo įrenginius, renovuoti 2 nuotekų valyklas, nutiesti maždaug 26 km naujų ir renovuoti 12 km vandentiekio tinklų, nutiesti maždaug 33 km naujų ir renovuoti 18 km nuotekų tinklų. Įgyvendinus šiuos projektus, maždaug 32 tūkst. klientų galės mėgautis geresnės kokybės vandeniu, 3,5 tūkst. klientų galės prisijungti prie vandentiekio ir nuotekų tinklų. Plečiant šiuos tinklus bendrovės klientams pagerės gyvenimo kokybė – bus galima atsisakyti daugelio vandens kolonėlių, individualių gręžinių ir nuotekų valymo įrenginių.
Įrengus naujus vandens gerinimo įrenginius, vandens kokybė pagerės daugiau kaip 18 tūkst. klientų Naujojoje Vilnioje ir 4 tūkst. klientų Vilniaus Kalnėnų rajone, 3 tūkst. klientų Švenčionyse ir 7 tūkst. klientų Šalčininkuose. „Vilniaus vandenų“ ilgalaikiame plane numatyta, kad iš viso 2017–2019 metais vandentiekio ir nuotekų tinklai bus plečiami Vilniaus Šnipiškių, Visorių, Naujininkų rajonuose, taip pat sodų bendrijose Antakalnio rajone, Naujojoje Vilniuje, kitose miesto vietose.
„Vilniaus vandenys“ ketina investuoti ir į priemones, leisiančias taupiau naudoti gamtos išteklius ir mažinti galimą aplinkos taršą. Tam bus atnaujinti magistraliniai ir savitakiniai nuotekų tinklai Grigiškėse, Salininkuose, Trakų Vokėje, Švenčionyse ir Švenčionėliuose. Siekiant mažinti galimų avarijų tikimybę, pagal planą pirmiausia bus atnaujinami seniausi ir prasčiausios kokybės tinklai.
Bus investuojama ne tik į infrastruktūros atnaujinimą, bet ir į naujų tinklų plėtrą, vandens apskaitos prietaisų atnaujinimą, IT sistemas.
Aidas Ignatavičius.
„Investicijų programą planuojame įgyvendinti reikšmingai suefektyvinę veiklą ir sumažinę savo paslaugų kainą. Planuojame, kad antrojoje šių metų pusėje kainos už paslaugas klientams Vilniuje, Vilniaus rajone, Šalčininkuose ir Švenčionyse mažėtų maždaug dešimtadaliu“, – sakė bendrovės „Vilniaus vandenys“ generalinis direktorius Aidas Ignatavičius.
Jo teigimu, iki šiol įmonė didžiąją dalį lėšų skirdavo plėtrai, gerokai mažiau – infrastruktūros atnaujinimui. „Didžioji dalis tinklų buvo nutiesta prieš kelis dešimtmečius – apie po žeme nutiestų tinklų amžių galima spręsti pakėlus akis ir įvertinus aplinkinių pastatų amžių. Įmonės valdomo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo tinklo ilgis siekia beveik 3 tūkst. kilometrų. Tam, kad jis būtų patikimas, turi būti nuolat atnaujinamas. Kitaip brangs jo eksploatavimas, didės avarijų tikimybė“, – teigė A. Ignatavičius.
Planuojama, kad maždaug trečdalį investicijų programai reikalingų lėšų skirs Europos Sąjungos struktūriniai fondai. Dar trečdalį įmonė finansuos iš savų lėšų, likusią dalį ketinama pasiskolinti.
Didžiausias dėmesys – valyklos rekonstrukcijai
Daugiausia lėšų – maždaug 25 mln. eurų – numatoma skirti Vilniaus nuotekų valyklos rekonstrukcijai. Nuotekų valykla bus atnaujinta ir Švenčionyse, ją rekonstravus į aplinką pateks daug švaresnės ir aukščiausius aplinkosaugos reikalavimus atitinkančios nuotekos, smarkiai sumažės galimų avarijų tikimybė.
Vilnius yra bene vienintelis nuolat besiplečiantis miestas Lietuvoje. Todėl auga ir centralizuotu vandentiekiu bei nuotekų tinklais besinaudojančių gyventojų skaičius. Nuo 2000 metų vien įgyvendinant Europos Sąjungos finansuojamus vandentvarkos projektus, prie centralizuotų Vilniaus nuotekų tinklų prisijungė daugiau kaip 24 tūkst. klientų, ir šis skaičius toliau auga.
Į Vilniaus nuotekų valyklą, kuri pradėta statyti dar 1975 metais, o atidaryta 1986-aisiais, per parą vidutiniškai atiteka daugiau kaip 100 tūkst. kubinių metrų nuotekų. Tačiau sparčiai tirpstant sniegui ar esant stipriam lietui atitekančių nuotekų debitas gali padvigubėti ir sudaryti maždaug 200 tūkst. kubinių metrų.
Nuo pat veiklos pradžios nuotekų valymo įrenginiai kompleksiškai nebuvo atnaujinami. Jie buvo modernizuoti tik 2002 metais, įdiegiant azoto ir fosforo šalinimo technologiją. 2012 metais buvo įrengti nauji dumblo apdorojimo įrenginiai, panaikinę vilniečius varginusius nemalonius kvapus.
Prie Vilniaus centralizuotai tvarkomų nuotekų tinklų prijungiant naujus klientus, auga į nuotekų valyklą atitekančių teršalų kiekis ir kartu didėja tikimybė, kad laikui bėgant nuotekų nepavyks išvalyti iki išleidžiamame vandenyje numatytų galimų taršos rodiklių. Tai gali padidinti Neries ir Baltijos jūros taršą, todėl nuotekų valymo įrenginius būtina atnaujinti.
Jonas Klebonas.
„Nuotekų valyklos rekonstrukcijos projektas – itin reikšmingas ir atsakingas. Vilniuje nuolat mažėjant intensyviai vandenį naudojančių gamybos įmonių ir augant prie nuotekų tinklų prisijungiančių privačių klientų, nuotekose auga azoto ir fosforo koncentracija. O būtent šiems teršalams pašalinti keliami vis griežtesni reikalavimai“, – sakė bendrovės „Vilniaus vandenys“ vyriausiasis nuotekų technologas Jonas Klebonas.
Šiuo metu veikiantys Vilniaus nuotekų valyklos biologiniai valymo įrenginiai vis dar atitinka keliamus reikalavimus. Tačiau senstant įrangai pasitaiko įvairių gedimų. Be to, anot J. Klebono, sensta ne tik įrenginiai, bet ir technologijos. „Pagrindinis tikslas rekonstruojant nuotekų valyklą yra užtikrinti jos patikimumą ir padidinti galimybes geriau išvalyti azotą bei fosforą“, – kalbėjo J. Klebonas.
Atnaujins etapais
Šiuo metu Vilniaus nuotekų valykloje yra įrengtos šešios biologinio nuotekų valymo sekcijos, iš jų veikia keturios. Į šias sekcijas nuotekos atkeliauja iš mechaninio valymo įrenginių, kuriuose surenkami stambieji teršalai, tokie kaip į kanalizaciją išmestos vaikų sauskelnės, maisto atliekos ar panašios šiukšlės.
„Vilniaus vandenų“ vyriausiasis nuotekų technologas teigė, kad aeracijos sistemos valyklose turėtų būti keičiamos maždaug kas aštuonerius metus. Vilniaus nuotekų valykloje jos nekeistos jau keliolika metų – buvo tik paremontuojamos, atliekami kai kurie patobulinimai.
„Tenka lankytis kitose šalyse, susipažinti su ten įdiegtomis technologijomis. Iš to gimdavo minčių, kokius galėtume daryti patobulinimus, juos įdiegdavome. Be abejonės, tai leisdavo pagerinti veiklą. Tačiau kapitalinių remontų ar rekonstrukcijų iki šiol nebuvo. Įgyvendinus projektą, nuotekų valykla atitiks naujausius pasaulinius standartus, bus išties moderni“, – neabejoja J. Klebonas.
Pradėjus įgyvendinti projektą, pirmiausia bus pastatyti nauji mechaninio valymo įrenginiai. Biologinio valymo įrenginiai bus pradėti atnaujinti nuo šiuo metu neveikiančių dviejų sekcijų ir dar vienos veikiančios. Dirbti liks trys šiuo metu veikiančios biologinio valymo sekcijos. Atnaujintos biologinio valymo sekcijos iš karto pradės dirbti, tuomet bus imtasi modernizavimo darbų likusiose. Esant poreikiui bus pastatyta dar viena nauja biologinio nuotekų valymo sekcija.
Netrukus planuojama skelbti nuotekų valyklos valymo įrenginių projektavimo ir rekonstrukcijos rangos darbų viešąjį pirkimą. Iki tol vyko išankstinės konsultacijos dėl kvalifikacijos reikalavimų rangovui ir techninių projekto reikalavimų. Rangovas bus renkamas ir projektui parengti, ir statybos darbams atlikti. Bus ieškoma patikimo rangovo, turinčio atitinkamą patirtį įgyvendinant tokius projektus, gebančio tinkamai suderinti įrenginius, apmokyti personalą.
„Vadovaujantis reikalavimais, rangovas privalės būti labai patyręs. Biologinių nuotekų valymo įrenginių vienos talpyklos tūris yra 28 tūkst. kubinių metrų. Maždaug prieš dvidešimt metų jau turėjome patirties, kai nugriuvo vienos talpyklos siena. Todėl tokios patirties nebesinori, norisi patikimumo“, – sakė J. Klebonas.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2017 / 3.
