Viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės (VPSP) būdu įgyvendintų projektų Lietuvoje kol kas mažai. Praktikos stoka, ko gero, lemia tai, kad stinga abipusio pasitikėjimo planuojant projektus. Keliais milijonais eurų pabrangus neseniai baigtam įgyvendinti Palangos aplinkkelio projektui, ekspertai pusmetį aiškinosi, ar pagrįstai. Vyriausybės sprendimą kelio Vilnius–Utena betoninės dalies rekonstrukcijos projektą įgyvendinti VPSP būdu filtruoja Seimas – suabejota, ar šis ypač aktualus projektas valstybei yra ne per brangus.
Vis dėlto susisiekimo infrastruktūros plėtra, kartu susitraukęs Kelių plėtros ir priežiūros programos finansavimas ir mažėjanti Europos Sąjungos parama gali tapti rimtu argumentu atsigręžti į šį Europoje plačiai taikomą projektų įgyvendinimo modelį. Galbūt VPSP netrukus taps pagrindiniu įrankiu išjudinti kelių sektoriaus projektus?
Aleksandras ABIŠALA
Verslo konsultacijų kompanijos „A. Abišala ir partneriai“ steigėjas
Pagrindiniai viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės (VPSP) projektų tikslai – įgyvendinamų projektų efektyvumas ir finansavimas. Jeigu ne abu, tai bent vienas šių tikslų būtinas – juk bet kokiam projektui įgyvendinti reikia pinigų. Šiuo metu viešieji pinigai, ko gero – pigesni. Tačiau jei neįmanoma mažesnėmis sąnaudomis užtikrinti projekto efektyvumo, nėra prasmės imtis VPSP.
Kol kas valstybės pozicija tokia, kad galima pigiai pasiskolinti, todėl privatūs partneriai nereikalingi. Bėda ta, kad kai kurie politikai neišmano finansų abėcėlės. Jeigu už tilto statybą valstybė per 25 metus sumoka dukart daugiau, negu dabar pati pastatytų, atrodo, kad buvo permokėta. Vis dėlto pinigai net ir šiais laikais turi savo kainą. Reikia vertinti grynąją dabartinę vertę, o ne aritmetinę pinigų sumą.
Drįsčiau teigti, kad Lietuvoje labai paplitęs finansinis politikų neišprusimas ir nepasitikėjimas verslu. Deja, valdžia net nebando tą nepasitikėjimą mažinti, dažnai jį dar labiau didina. Jau vien to užtektų, kad visuomenė imtų priešintis privačiojo sektoriaus investicijoms į projektus, kuriuos įprastai finansuoja valstybė.
Be to, Lietuvoje VPSP suprantama kaip koncesija, nors jos formų yra gana daug. Iš esmės privačioji ir viešoji partnerystė yra netgi tam tikrų daiktų ar paslaugų pardavimas valstybei – viešieji pirkimai. Vis dėlto, nors yra įvairių VPSP bendradarbiavimo būdų, pasitelkiama tik labai maža jų dalis.
Būdas, kai galvojama apie naudos, o ne daikto pirkimą – labai paprastas. Pavyzdžiui, miesto valdžia skelbia, kad reikia pastatyti tiltą. Ar iš tiesų jai jo reikia? Tilto reikia gyventojams, tarkime, norintiems persikelti iš vienos upės pusės į kitą. Bet galbūt galimos alternatyvos – užtvanka, tunelis, gondola ir pan.? Valdžia pirmiausia turėtų skelbti viešąjį konkursą, kuriame klaustų, kas galėtų pasiūlyti geriausią idėją persikelti per upę.
Antrąkart būtų skelbiamas konkursas konkrečiai idėjai realizuoti. Laimėti gali pasiūlęs idėją autorius arba kita įmonė. Tuomet idėjos autoriui būtų sumokami 3–5 proc. projekto vertės. Viskas atrodo paprasta, valdžiai užtektų paskelbti apie vieno ar kito objekto reikalingumą.
Dabar dažnai suprojektuojama labai detaliai, tačiau prarandamas vienas VPSP pranašumų – privatusis verslas dažnai turi įdomesnių, išradingesnių idėjų, kurios ne tik atneštų laukiamą rezultatą, bet ir sutaupytų pinigų.Mums labai trūksta išradingumo. Didžioji Britanija taip pat darė nemažai klaidų, bet dabar visi supranta VPSP naudą.
VPSP projektai reguliuojami Europos Sąjungos mastu: bene prieš dešimtmetį išleista Žalioji knyga, kur išnagrinėtos šių projektų formos, rizikos, taip pat patvirtinta direktyva, kurioje įvertinti valstybės įsipareigojimai statytojams. Vienais atvejais valstybės įsipareigojimas laikomas skola, kitais – ne. Jei statytojas statydamas viešąjį objektą prisiima statybos ir tinkamumo arba paklausos riziką, tai tampa viena sąlygų, užtikrinančių, kad projektas neturės neigiamos įtakos valdžios sektoriaus deficito ir skolos rodikliams.
Taigi pagrindiniai ir svarbiausi VPSP modelio tikslai – projekto efektyvumas ir finansavimas. Britai yra apskaičiavę, kad privačiam verslui valdant projektus sąnaudos yra 17 proc. mažesnės, negu tai darant valdžiai. Kitas dalykas – valstybės finansai. Labai svarbu viešajam sektoriui tinkamai valdyti finansus. Negalima investuotojui pasakyti, kad pinigų yra – elkis su jais kaip nori. Turi būti kontrolė. Tik esant gerai ir skaidriai kontrolei pasitikėjimas VPSP projektais gali išaugti.
Akivaizdu, jei nežinai, nekontroliuoji, kas vyksta – nepasitiki. Labai svarbu, kad viešasis sektorius įgyvendinant VPSP projektus taptų lygiaverčiu partneriu, sugebėtų kontroliuoti, valdyti rizikas, išsireikalauti norimo rezultato, tačiau kartu investuotojui suteiktų pakankamai laisvės, kad šis galėtų rodyti iniciatyvą. Tango šokamas dviese. Nesant vienos pusės noro ir iniciatyvos, nieko nebus.
Reikia pripažinti – Lietuvos rinka nedidelė, kompanijų, galinčių patikimai įgyvendinti didelio masto projektus, nėra daug. Sakydamas, kad šokti tango reikia dviejų partnerių, turėjau omenyje kontrolę ir rezultato reikalavimą. Tačiau kartu svarbu, kad viešasis sektorius suprastų ir verslo interesus, ir motyvus rizikuoti. Vienas galimų motyvų – garantuota paklausa ar garantuoti pinigų srautai. Be šių saugiklių nei verslas investuos, nei bankai skolins.
Jekaterina ŠARMAVIČIENĖ
Centrinės projektų valdymo agentūros Viešosios ir privačios partnerystės skyriaus viršininkė
Nesvarbu, kokios paskirties objektas, visada būtina apskaičiuoti, ar naudinga investuoti. Visų pirma valstybė ar savivaldybė turi atsakyti į klausimą: kokią, jei ne finansinę, naudą atneš investicija – galbūt ekonominę ar socialinę? Ir jeigu naudos yra, reikia galvoti, ar ji galėtų būti dar didesnė, jei projektą įgyvendintų privatusis partneris.
Apskaičiuojant investicijų teikiamą naudą, nagrinėjamas visas objekto, į kurį investuojama, ekonominio naudingumo laikotarpis – 20–25 metai. Laikotarpis nenustatomas vien tarpusavio susitarimu – jis reguliuojamas Europos Sąjungos (ES) mastu, ypač kai investicijoms naudojamos ES struktūrinių fondų lėšos. Vertinami su objekto naudojimu susiję finansų srautai: statybos ir eksploatavimo sąnaudos, generuojamos pajamos. Tokie skaičiavimai atliekami rengiant visus investicijų projektus.
Tik paprastai sprendimas investuoti priimamas, jeigu užtenka lėšų investicijoms. O viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės (VPSP) atveju sprendimas sudaryti sutartį su partneriu priimamas tik tuomet, jei galima užtikrinti ir lėšas objektui eksploatuoti.Projektus įgyvendinant VPSP principu, viešasis sektorius pirmiausia apskaičiuoja, kiek jam pačiam kainuotų sukurti ir išlaikyti objektą.Žinoma, visko iš anksto numatyti neįmanoma: pradėjus statybas, gali atsirasti ir netikėtumų, pavyzdžiui, apribojimų dėl paveldo, nenumatytas grunto užterštumas, gali pasitaikyti techninio projekto klaidų, brangti darbo jėga arba energijos šaltiniai, dėl to gali atsirasti įvairių papildomų išlaidų.
Mūsų atliktas valstybės biudžeto finansuotų investicijų projektų kainų pokyčių vertinimas rodo, kad įprastai projektas, vertinant pradinę sąmatą, pabrangsta apie 25 proc. Tradiciniuose pirkimuose statytojai nenori prisiimti rizikos, todėl papildomas išlaidas dengia viešasis sektorius. Vertinant projekto sąnaudas, reikia žinoti ne tik optimistinį scenarijų, bet ir tikimybę, kokia gali kilti rizika ir kiek tokios rizikos padariniai gali kainuoti.
Įvertinus planuojamų projektų investicijų, eksploatacijos ir rizikos kainą svarstoma, ar būtų galima geriau suvaldyti riziką arba ja pasidalyti, jei turėtume ilgalaikį privatųjį partnerį, kuris pats projektuotų, statytų ir eksploatuotų objektą. Investuotojai kartais pasiūlo įvairių variantų: vieni didesnę statybos kainą, bet pigesnę eksploataciją, kiti – atvirkščiai. Jeigu investuotojai patys rengia projektus, jie prisiima riziką ir dėl eksploatacijos, nes siekia optimizuoti išlaidas ir gauti pelno.
Partneriams keliame labai griežtus reikalavimus, griežtesnius negu patys sau. Todėl reikia labai tiksliai aprašyti, kokios kokybės laukiame iš partnerio. Jei paaiškėja, kad paslauga neatitinka kokybės standartų, skiriamos baudos. Standartą nustatyti nėra paprasta: daug paslaugų neturi apibrėžto reikalavimo, ką reiškia kokybiškai jas teikti, o jei ir turi, tai niekas to nesilaiko, todėl nelabai įsivaizduoja, kiek kainuotų, jei reikėtų pačiam teikti paslaugas pagal nustatytus standartus. Pavyzdžiui, taupant galima sau leisti įžiebti tik kas antrą kelio apšvietimo žibintą, tačiau standartai gali reikalauti, kad degtų kiekvienas, ir to paties reikalausime iš partnerio.
Derybos su privačiuoju investuotoju įprastai trunka maždaug dvejus metus. Tai visiškai normali trukmė, niekuo nesiskirianti nuo kitų šalių patirties. Mes turime suprasti, už ką bus mokamas kiekvienas mokesčių mokėtojų euras, ar tikrai tos išlaidos būtinos, ar vienodai su partneriu suprantame, koks turi būti rezultatas.
VPSP atveju perkami ne statybos darbai, o paslauga, partnerystė. Pirmiausia investuotojui pateikiami funkciniai reikalavimai: objekto paskirtis, siektinas energinis efektyvumas, objektų prieinamumas, saugumas, pasiekiamumas ir pan. Partneriai turi patys pasiūlyti techninius sprendinius, kurie atitinka visas taikomas normas, standartus ir užtikrina mūsų norimą funkcionalumą.
Kodėl palyginti vangiai vyksta viešojo ir privačiojo sektorių bendradarbiavimas? Manau, pirmiausia dėl nežinojimo, dėl per menkos patirties. Trūksta pasitikėjimo tarp sektorių ir geranoriškumo. Patirties stinga visiems – viešajam sektoriui, konsultantų rinkai, rangovams, bankams. Trūksta gerai parengtų investicijų projektų, aiškių paslaugų standartų.
Vis dėlto mes mokomės ir rengdami vis naują projektą tampame protingesni. Negalima mūsų tempus lyginti su šalies, kur privačiojo ir viešojo sektorių santykiai egzistuoja ne vieną amžių, o infrastruktūros mastai ir poreikiai yra nepalyginami su Lietuva.
Gražvydas JAKUBAUSKAS
Susisiekimo ministerijos Kelių transporto ir civilinės aviacijos politikos departamento direktorius
Susisiekimo sektorius, kalbant apie viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės (VPSP) projektus, šiek tiek išsiskiria, mat dažnai akcentuojama, kad esant tokiam dideliam infrastruktūros plėtros ir modernizavimo poreikiui VPSP tam tikrais atvejais gali tapti vieninteliu būdu infrastruktūrą išplėtoti gana greitai ir efektyviai, juolab kad reikiamų sumų investicijoms valstybė skirti negali.Įvairiais vertinimais, transporto sektoriaus projektai, įgyvendinami VPSP būdu, gali sutaupyti apie 15–20 proc. valstybės lėšų.
Dabartinėje teisinėje bazėje numatyta lyginamoji sąnaudų ir vertės analizė įgyvendinant projektus VPSP bei įprastais viešųjų pirkimų būdais. Kai kuriais atvejais, kalbant apie neva pernelyg brangius VPSP projektus, neatskiriama, kur yra sąmatos vertė, o kur – priimami galimi maksimalūs įsipareigojimai, kurie išaiškėja parengus galimybių studiją ir investicinį projektą.
Ne kartą teko girdėti diskusijas dėl Palangos aplinkkelio projekto, kurio sąmatos vertė (tik statybos sąnaudos) lyginama su per visą eksploatacijos laikotarpį patiriamomis išlaidomis (įskaitant priežiūrą) ir diskontuota pinigų verte. Akivaizdu, kad euro vertė šiandien skiriasi nuo jo vertės po 20 metų dėl infliacijos, skolinimosi sąlygų, palūkanų ir t. t. Dažnai lieka neįvertinta socialinė ir ekonominė nauda, projekto įgyvendinimo laikotarpis, negalvojama apie vertės už pinigus rodiklį ar tiesiog apskritai nesigilinama į projektą. Manau, ilgainiui visi VPSP projektai bus analizuojami profesionaliau: bus visapusiškai vertinama ir jų perspektyva, ir nauda.
Susisiekimo ministerija šiuo metu įgyvendina tris VPSP projektus: „Palangos aplinkkelio tiesimo ir eksploatacinės priežiūros vykdymo projektas“ (įgyvendintas projektas), „Kelias Vilnius–Utena“ (rengiamas projektas), „Nemuno uostų (prieplaukų) išvystymas“ (rengiamas projektas). Šiuo metu taip pat nagrinėjamos Lietuvos oro uostų koncesijos galimybės (rengiama galimybių studija ir investicinis projektas).
Apie šiuo metu jau įgyvendintą Palangos aplinkkelio projektą galiu pasakyti tiek – jeigu ne VPSP sutartis, jis nebūtų įgyvendintas iki šiol, nes sąlygų skirti lėšų, reikalingų, kad per keletą metų būtų įvykdytas tokios apimties projektas, nebuvo. Kalbant apie VPSP sutartis, šiame procese yra daugybė saugiklių, tad tikrai įvertinama, ar projektas yra naudingas valstybei. Pavyzdžiui, rengiant Palangos aplinkkelio projektą procese dalyvavo Centrinė projektų valdymo agentūra, viešoji įstaiga „Investuok Lietuvoje“, Ūkio ir Finansų ministerijos, projektą vertino Vyriausybės sudaryta VPSP komisija, procese netiesiogiai dalyvavo ir kitos institucijos.
Taip pat noriu pabrėžti, kad vertindami projekto naudą valstybei turėtume ne tik žiūrėti į galutinę vertę.
Yra ir kita, ne tokia matoma, tačiau irgi svarbi nauda: privatusis investuotojas gali panaudoti modernias technologijas, sukurti papildomų darbo vietų, galiausiai tam tikrus darbus atlikti efektyviau pasinaudodamas praktine patirtimi (ang. know how) ir kt.
Vyriausybė liepos mėnesį pritarė ir projekto „Kelias Vilnius–Utena“ įgyvendinimui. Atsižvelgiant į maksimalius prisiimamus įsipareigojimus, projektui dar turi pritarti Seimas.Esame gana dažnai klausiami, ar įmanoma, be VPSP modelio, naudoti koncesiją Lietuvos kelių tinklo plėtrai. Kalbant apie kelius, kuriuos galėtų pastatyti koncesininkas ir kurie būtų apmokestinami, svarbu pabrėžti, kad Lietuvoje yra gana tankus kelių tinklas, kurio užtenka, kad vairuotojai pasirinktų kitą alternatyvą, o ne važiuotų nauju mokamu keliu. Žinoma, yra pavyzdžių, kai VPSP būdu statomi mažesnės apimties objektai: mokami tiltai, tuneliai, aplinkkelių ruožai, tačiau Lietuvoje tokio poreikio nėra.
Žilvinas ŠILĖNAS
Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas
Viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės (VPSP) projektai Vakarų šalyse įprastai įgyvendinami tuomet, kai valstybė nenori prisiimti rizikos, pavyzdžiui, kad laiku nespės įgyvendinti projektą ir pan.Į VPSP projektus žiūrėti tik kaip į tam tikrą paskolos rūšį nėra labai išmintinga. VPSP projektai – vienas galimų sprendimų neturinčiai pinigų valstybei, tik, žinoma, pagrįstai kyla klausimas, ar valstybė apskritai kada nors turės pinigų, o už projektą vis tiek reikės susimokėti.
Yra įvairių VPSP projektų tipų. Užsienio šalyse paprastai įsteigiama valstybės įmonė, tuomet pasikviečiamas valdytojas, ir jam iškeliami tam tikri uždaviniai. Privatusis sektorius, turintis praktikos, kaip elgtis sudėtingiausiose situacijose, imasi valdyti valstybės įmonę – toks sprendimas pasiteisina, tik svarbu jį tinkamai naudoti.
Vargu ar šiandien rastume nors vieną objektą, kuris nepabrangsta. Jei kalbėtume apie kasmečius valstybės mokėjimus, dėl jų dažniausiai susitariama iš anksto. Jei turime omenyje konkretaus objekto eksploataciją, suprantame, kad per 25 metus pabrangs ir darbo jėga, ir medžiagos. Visos rizikos įprastai irgi įtraukiamos į mokėjimų apskaičiavimo formulę. Taigi visų pirma reikėtų atidžiau vertinti formules. Projektas tikrai pabrangs, klausimas – tik kiek – daugiau ar mažiau nei infliacija.
Be abejonės, rizikų kyla įgyvendinant bet kurį projektą. Vykdant VPSP projektus būtina parengti protingas sutartis, kuriose būtų numatoma abiejų partnerių – valstybės ir privačiojo investuotojo – apsauga. Tarkime, kas nutiktų, jeigu pasikeistų tam tikros aplinkybės. Nepamirškime, kad valstybę valdo politikai, o šių pozicija keičiasi keliskart per metus. Tad nieko stebėtina, jei ilgą laiką planuotas projektas po kurio laiko gali tapti nebereikalingas. Kaip tokiu atveju abi pusės išsiskirtų?
Be to, jei projektą galima įgyvendinti VPSP būdu, tai jį tikriausiai galėtų įgyvendinti tik privatusis sektorius ir be valstybės įsikišimo. Tai visuomet reikėtų turėti omenyje. Galiausiai jei projektas pats savaime yra prastas, jo kokybė nepasikeis nepriklausomai nuo to, ar jį tiesiogiai finansuos valstybė, ar jis bus įgyvendinamas VPSP būdu. Pastaruoju atveju valstybė tik atitolins finansinę naštą. Apie tai būtina pagalvoti prieš imantis tokių projektų.
Bene pagrindinis VPSP projektų privalumas valstybei – rizikų suvaldymas. Pavyzdžiui, norima po 5 metų matyti tam tikro laidumo kelią, tačiau valstybė neturi finansinių galimybių ar kompetencijos – tokiu atveju VPSP projektai tampa galbūt vienintele galimybe įgyvendinti projektą. Kitaip tektų kurti įmonę, ieškoti kompetentingų specialistų, vadovų, juos apmokyti, o tai atsieitų daug daugiau nei VPSP. Teoretikai dažnai pamini, kad, užsakovui perleidus dalį rizikos investuotojui, kartais VPSP projektai būna šiek tiek brangesni.Užsienio šalyse (ir Europoje, ir už jos ribų) VPSP projektai įgyvendinami labai plačiai, tik mūsų šalyje į šį procesą žiūrima nepatikliai. Lietuvoje pastaruosius septynerius metus baiminamasi privačiojo kapitalo, jis vertinamas ne kaip partnerystė, bet kaip konkurencija. Valstybė turėtų mąstyti apie VPSP kaip apie alternatyvą, susidėlioti bet kurio galimo projekto privalumus ir trūkumus. Kol kas laikomasi pozicijos, kad verslas nereikalingas, kad valstybė gali pati susitvarkyti. O juk matome, kad nesusitvarko – projektai tampa dar brangesni.
Vidas RUDOKAS
Advokatų kontoros „Kairevičius, Juzikis ir partneriai“ partneris, advokatas
Dalyvauti viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės (VPSP) projektuose įprastai kviečiamas investuotojas, kuris turi patirties įgyvendinant ir valdant tam tikro pobūdžio projektus.Pagrindinis VPSP skirtumas nuo tradicinių viešųjų pirkimų – tai, kad partnerystės projektuose rizikos sujungiamos ir perduodamos investuotojui, kuris tampa atsakingas ir už projektavimą, ir už statybą, ir eksploatavimą. Taigi iškilus problemai negresia, kad atskiri subjektai baksnos vienas į kitą ieškodami kaltųjų. Be to, taip išvengiama viešųjų pirkimų būdu įgyvendinamiems projektams įprasto nemotyvuoto statybininkų taupymo, kuris vėliau virsta papildomomis išlaidomis objekto valdytojui. Deja, praktikoje statybos įmonės atrenkamos pagal mažiausios kainos kriterijų, todėl skatinamos taupyti, ir tikrai tai daro. Šių problemų leidžiantis išvengti projekto įgyvendinimo modelis yra pridėtinė VPSP projektų vertė.
Reikėtų keisti požiūrį į potencialaus projekto įgyvendintojo praktinių žinių (ang. know how) atskleidimą. Lietuvoje įprasta, kad patirtis, išmanymas parodomi tik pasirašius sutartį. Taip yra todėl, kad kompanijos nenori daug investuoti, kol vyksta konkurencinis dialogas dėl techninių sprendinių – nenori išlaidauti užsakinėdamos išsamias analizes ir ieškoti efektyviausio techninio sprendimo, neturėdamos jokių garantijų, kad laimės projektą.
Manau, verta papildomai paskatinti, motyvuoti investuoti į konkurso laikotarpį, galbūt už tai pasiūlant tam tikrą kompensaciją tuo atveju, jeigu dalyvis konkurso nelaimėtų, o sprendinys būtų pripažintas geriausiu ir realizuotinas. Šiuo metu kompensavimo mechanizmas numatytas tik tiems, kurie pasinaudos neseniai Vyriausybės patvirtinta privačių subjektų teise inicijuoti VPSP projektus: jeigu gerą idėją pasiūlęs privatusis subjektas nelaimės konkurso, jam bus atlyginta.
Lietuvą konsultavę Europos VPSP ekspertizių centro (ang. EPEC, European PPP Expertise Center) konsultantai nuolat pabrėžė, kad tradiciniame partnerystės projekte turi vykti konkurencinis dialogas. Valstybė turi suformuluoti problemą, o privatusis investuotojas – pasiūlyti sprendimą. Žinoma, negalima tikėtis, kad privatusis subjektas išlaidaus atlikdamas išsamias, brangias analizes. Todėl reikia rasti aukso vidurį parengiant reikiamo detalumo galimybių studijas ir kitą efektyvių sprendimų paieškai reikiamą medžiagą.
Praktika taip pat rodo, kad pagrindinė potencialių partnerių nesusikalbėjimo tema – projekto kaina. Neretai valdžios subjektui apskaičiavus projekto kainą, biudžetą patvirtinus Vyriausybės nutarimu ir paskelbus konkursą, visi jam pateikti dalyvių siūlymai viršija numatytą biudžetą. Tokiu atveju yra du būdai sumažinti kainą: atsisakyti kai kurių reikalavimų – mažinti darbų apimtis, funkcijas arba trumpinti sutarties laikotarpį, t.y. privačiajam subjektui nurodomą objekto eksploatacijos terminą.
Kai kuriuose naujausiuose Lietuvoje vykdomuose projektuose bandoma trumpinti laikotarpį, nes pagrindinės projekto sąnaudos yra pinigų kaina ilguoju laikotarpiu. Toks sprendimas turi ir privalumų, ir trūkumų. Viena vertus, juo projekto laikotarpis trumpesnis, tuo jis artimesnis tradiciniams viešiesiems pirkimams, taigi prarandama VPSP pridėtinė vertė. Kita vertus, jeigu valdymo laikotarpis sutrumpės, pavyzdžiui, nuo 20 iki 15 metų, investuotojo požiūris į kokybę neturėtų pasikeisti – vargu ar jis rizikuos nepagrįstai taupyti investicijų sąskaita, nes tai vis vien ilgas atsakomybės laikas. Todėl šis biudžeto mažinimo būdas taikomas kai kuriuose naujausiuose Lietuvoje VPSP būdu plėtojamuose projektuose.Atkreipčiau dėmesį, kad Lietuvoje per maža koncesijos projektų. Šis terminas dažnai neteisingai vartojamas kaip valdžios ir privačiojo subjekto partnerystės (VžPP) projektų sinonimas – iki 2006 metų teisės aktuose nebuvo ryškaus atskyrimo, kas yra koncesija, o kas – VžPP. Bet iš esmės šiuodu modeliai skiriasi tuo, kad koncesininkas gali gauti pagrindines pajamas iš trečiųjų asmenų – paslaugos naudotojų (automobilių stovėjimo aikštelių statytojai – iš mokesčio vairuotojams ir pan.). Ir kaip tik todėl reikėtų skatinti šio tipo partnerystės projektus, nes konkursą laimėjęs investuotojas sukuria visuomenei reikiamą infrastruktūrą ir ji negula finansine našta ant valstybės pečių.
VžPP projektai savarankiškų pajamų negeneruoja. Įprastai tai mokyklos, vaikų darželiai, kalėjimai, nemokami keliai ir t. t. Beje, galimas dar vienas VPSP modelis – institucinė partnerystė, tai yra bendrų įmonių steigimas. Šiandien Lietuvoje daugiausia taikomas VžPP modelis.
Kitas dalykas, kad mes visai neturime ir institucinės partnerystės – bendrų įmonių steigimo patirties. Po „Leo LT“ projekto šis VPSP tipas tiesiog pamirštas. Bet jeigu valstybė nori plėsti VPSP, jeigu nori, kad būtų įgyvendinami įvairesnės paskirties projektai, turi būti skatinamas įvairaus tipo bendradarbiavimas.
Ir tiesiog būtina į VPSP projektus įtraukti savivaldą – tai padės pakeisti ir visuomenės nuomonę į tokį projektų įgyvendinimo modelį. Žinoma, prieš tai reikia išspręsti klausimą, kuris slegia daugelį savivaldybių – viršytus skolinimosi limitus.
