Lietuvos statybininkų asociacijos organizuotame forume „Viešieji pirkimai: statybų sėkmės kodas 2021“ plačiai diskutuota apie viešųjų pirkimų klaidas, kurių negalima kartoti, aptarta sklandžiai įgyvendintų projektų formulė ir užsienio šalių patirtis žengiant sąžiningesnių, kokybiškesnių viešųjų pirkimų link.
Lietuvos Respublikos Seimo atstovai, Viešųjų pirkimų tarnybos, Statybininkų asociacijos, Lietuvos ir tarptautinių įmonių, viešųjų įstaigų vadovai, mokslininkai bei statybų teisės ekspertai diskutavo, ar Lietuvos viešųjų pirkimų srityje įmanoma įgyvendinti aukščiausius standartus ir kokiais būdais reikėtų šio tikslo siekti.
Simonas Gentvilas,
Lietuvos Respublikos aplinkos ministras
Statybų sektorius Lietuvoje – itin reikšmingas darbo apimtimi visai ekonomikai. Jeigu matome iškilusius kranus, vadinasi, darbo turi ne vien statybininkai, bet ir gamintojai, projektuotojai, daugybė kitų specialistų. Valstybė yra vienas didesnių užsakovų ir ji turi galimybę iš esmės padiktuoti standartą.
Kalbant apie viešuosius pirkimus, galima paminėti 3 pastarąsias istorijas: tai Vilniaus kogeneracinės jėgainės, Kauno stadiono ir Santariškių ligoninės statybų konkurso atvejai. Ar kai valstybės įmonės yra užsakovės, mes sugebame suvaldyti kontraktus, ar jie procese „nepalūžta“ ir ar viso statinio gyvavimo ciklo metu bus puikūs? Kol kas keliu retorinį klausimą, bet man atrodo, kad šie 3 atvejai verti išsamesnės analizės.
Projektuoti už mažiausią kainą per brangu
Ką turėtų daryti Aplinkos ministerija pagal Vyriausybės programą? Tai visų pirma konkurencingi, sklandūs viešieji pirkimai. Reikia stipriai didinti našumą per skaitmenizaciją ir tvarumą statybose. Šiuo metu Ekonomikos komitete paruošti du konceptualūs viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimai. Vieną jų pateikusi Vyriausybė, kitą – prezidentas. Ten jau numatyta, kad ekonominis naudingumas taptų prioritetu. Projektuojant už mažiausią kainą ir statant pigiai, stabdomos inovacijos, toleruojamas šešėlis, nerandami optimalūs sprendimai. Todėl man atrodo, kad ekonominis naudingumas turėtų būti dominuojanti, o ne mažoji viešųjų pirkimų sritis tiek projektuojant, tiek įgyvendinant statybas.
Turime išspręsti nemokių generalinių rangovų tarpusavio santykius su subrangovais, daugybę domino efektų, kurie gali įvykti vien dėl to, kad kažkas piktybiškai permeta lėšas į lengvatinio apmokestinimo bendrovių sąskaitas arba jos restruktūrizuojamos ir staiga daugybė vietinių subrangovų, kaip, pavyzdžiui, Vilniaus kogeneracinės jėgainės atveju, lieka it musę kandę. Tai aptarti yra pavasario prioritetas.
Statybas skaidrins statybininko kortelė ir savivalda
Nebegalime toleruoti šešėlio. Viena iš priemonių – statybininko kortelė. Mano kaip ministro tikslas, kad šį pavasarį būtų priimti du statybininkų kortelės įstatymų paketai. Vienas labiau orientuotas į statybininkų asociacijos kortelę, kitas – valstybinis. Sprendimą rasime, o kartu norėtųsi statybininkų ir inžinierių bendruomenei iškelti diskusiją apie galimybę išvystyti jų savivaldą.
Paulius Stonkus,
„STATICUS Group“ Teisės skyriaus vadovas, UAB „STATICUS“ valdybos pirmininkas
Vienas iš aspektų, į kurį norėčiau orientuotis, kalbėdamas apie viešuosius pirkimus statybų sektoriuje, tai standartizuotų sutarčių rengimo praktika užsienio šalyse ir įmonių grupei „STATICUS“ priklausančių bendrovių patirtis dirbant su tokiomis sutartimis. Standartizuotų sutarčių formos plačiai taikomos Skandinavijos šalyse, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje, JAV ir kt. Tokios sutartys naudojamos ne tik privačiame sektoriuje, bet ir viešuosiuose pirkimuose. Kai kurios Europos šalys (pavyzdžiui, Prancūzija) tam tikslui turi net ir atskiras tokių tipinių sutarčių formas.
Standartizuotų statybų sutarčių privalumai
Kodėl daugelyje Vakarų valstybių standartizuotų sutarčių formos yra tokios populiarios ir kodėl šią praktiką siūloma perimti ir Lietuvai? Galima išskirti šias pagrindines standartizuotų sutarčių naudas.
- Stiprinamas ir skatinamas rinkos dalyvių konkurencingumas bei, kaip nurodo Švedijos statybos sutarčių komitetas, lengviau įeinama į rinką.
- Tokios sutartys sumažina neproporcingų ir nesąžiningų sutarties sąlygų tikimybę. Sudaroma galimybė pasiekti geresnę rizikos paskirstymo tarp sutarties šalių pusiausvyrą.
- Akivaizdu, kad tokių sutarčių pagrindu yra taupomas šalių derybų laikas ir pinigai, kuriuos reikėtų skirti individualioms sutartims rengti. Štai Skandinavijos šalyse yra įprasta, kad statybos darbų sutartis rengia ir jas tarpusavyje susiderina šalių projektų komandos. Teisininkai į šį procesą yra įtraukiami tik išimtiniais atvejais, kai, pavyzdžiui, įstringa derybos dėl tam tikrų standartinių sutarčių nuostatų pakeitimų.
- Paprastesnis ir efektyvesnis tokių sutarčių vykdymo procesas.
- Mažinama šalių ginčų, kylančių vykdant sutartis, tikimybė. Jeigu tokių ginčų ir kyla, tai jie sprendžiami daug paprasčiau ir greičiau.
- Prisidedama prie Vakarų Europos valstybių standartus atitinkančios statybos kultūros formavimo.
Mums kaip rangovams labai svarbus aspektas yra sąžininga sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyra, o jos užtikrinimas ir yra vienas iš standartizuotų sutarčių tikslų. Vakarų Europos šalyse į tokių sutarčių rengimo procesą įtraukiami įvairių suinteresuotų šalių (verslo ir vartotojų organizacijų, valdžios institucijų ir kt.) atstovai. Taip pasiekiamas statybos dalyvių interesų balansas. Kaip rangovams aktualų pavyzdį galėčiau paminėti tokiose sutartyse labai aiškiai reglamentuotas statybos darbų atlikimo terminų, darbų kainos ir atsiskaitymo, atsakomybės, ginčų sprendimo sąlygas, kurios užkerta kelią nesąžiningai sutarties šaliai piktnaudžiauti savo teisėmis ir, kaip mes sakome, „daryti“ verslą iš proceso.
Apibendrinant išvardytą problematiką norisi tikėtis ryžtingesnių valdžios ir viso statybos sektoriaus sprendimų, kurie leistų Vakarų valstybių gerajai praktikai kuo sparčiau atkeliauti ir į Lietuvos statybų sektorių.
Audrius Tulaba,
„INHUS Group“ vadovas
Visų pirma norėčiau akcentuoti, kad viešuosiuose projektavimo darbų ir statybos konkursuose nereikėtų leisti dalyvauti žmonėms ar įmonėms, negalinčioms pateikti atitinkamų garantijų.
Detaliau norėčiau aptarti ydingą Lietuvos viešuosiuose pirkimuose įsigalinčią praktiką, kai projektavimas atskiriamas nuo viso projekto statybos darbų. Palyginimui, perkančiosios organizacijos Švedijoje samdo pačias geriausias projektavimo įmones ir konsultantus ne techniniams projektams, ne dar kažkam, o tam, kad jos paruoštų kuo detalesnę projektavimo ir darbų vykdymo užduotį. Beveik visada projektavimo darbai kartu su statybos darbais perduodami laimėjusiam rangovui. Dėl atskirto projektavimo nuo statybos darbų prognozuoju, kad artimiausiu metu statybų srityje dirbančių teisininkų paklausa Lietuvoje išaugs labai stipriai.
Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį, kad projektavimo darbai dažniausiai sudaro nuo 5 iki 10 proc. visos projekto vertės. Lietuvoje projektuotojai privalo turėti profesinės veiklos draudimą, kurio pakanka atlikti projektavimo darbus. Jeigu reikia, įvykdymo garantijos – nuo 5 iki 15 procentų. Taigi matematika tokia: jeigu projektavimo darbai sudaro 10 proc. viso projekto vertės, o garantija projektavimo darbams atlikti – analogiška, tai reiškia, kad projektuotojas iš viso rizikuoja ir garantuoja 1 proc. sumą nuo bendros projekto vertės. Ir man čia niekaip nesuvokiama, kaip tas 1 proc. gali garantuoti likusius 99 proc. pinigų?
Akivaizdžiausias viešųjų pirkimų trūkumas – kad laimi pasiūliusieji mažiausią kainą
Vystant šią temą dažna situacija, kad laimi mažiausią kainą, kas yra beveik lygybė neaukštos kvalifikacijos projektuotojams, pasiūlę konkurso dalyviai. Vėlgi jie apsiriboja 1 proc. rizika. Perkančiosios organizacijos darbuotojas neatsako už projektavimą – jis tik perka.
Atsiranda galimybės patyrusiems rangovams projekte surasti klaidų, kuriomis remiantis bus galima nesudėtingai suskaičiuoti papildomus darbus, prastovas, kol koreguojamas projektas, ir, be abejo, sąmoningai ar nesąmoningai neatsakyti už įgyvendintus klaidingus projektinius sprendimus, jeigu jie buvo pigesni, nes tai bus konkretaus projektuotojo atsakomybė. Taigi kyla retorinis klausimas: kas už tai galiausiai sumokės?
Skandinavijoje projektavimo ir statybų darbų kokybė – savaime suprantama
Svarbus momentas – apie kokybę, kompetencijas, garantijas dažniausiai net nekalbama: tai yra savaime suprantama Skandinavijos šalyse, o apie kainas kalbama tik po to, jei konkurso dalyvis atitinka visus kriterijus. Svarbūs kriterijai, taikomi Skandinavijos šalyse – įmonės dydis ir pajėgumai, realiai turi atitikti kliento poreikius ir dažnai atspindi pačių projektų apimtį. Jeigu pretenduojanti įmonė negali pateikti pakankamai garantijų, neturi pakankamai kompetencijos, tai, pasikartosiu, nepadės gerokai žemesnė kaina, nes tai antrinis kriterijus.
Labai svarbi ir įmonės reputacija: skandinavų didžiosios įmonės ją labai saugo ir puikiai supranta, kad reikia daugybės metų jai sukurti. Svarbūs ir modernūs projekto valdymo būdai – nauja programinė įranga, BIM. Skandinavams svarbi ilgalaikė partnerystė, atsakomybė už aplinką, savarankiškas visų projekto dalyvių sprendimų priėmimas ir įsipareigojimų laikymasis.
Visa tai paaiškina mums kartais sunkiai suprantamą ir skandinavų įprastai atmetamą mažiausios kainos principo kriterijų ir kodėl vis tik tiekėjams, rangovams, subrangovams gana sunku prisibelsti į skandinavų klientų širdis.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2021 sausis-vasaris
Norite žurnalo tiesiai į namus ar biurą?
