Pastaraisiais metais skelbiama vis daugiau viešųjų architektūrinių konkursų, kuriuose idėjas pateikti gali tiek jauni, vos veiklą pradėję, tiek tarptautinėje erdvėje gerai žinomi architektai. Pasak ekspertų, šie konkursai pakėlė kokybės kartelę, ir nors nuo viešųjų pirkimų iki sėkmingo projektų įgyvendinimo – labai ilgas kelias, architektūrinių konkursų nauda – akivaizdi. Tačiau sykiu aptinkama ir daug spragų teisės aktuose, konkursų aprašuose ir kt.
Kas bendra perkant šratinukus ir intelektines paslaugas?
Mindaugas Pakalnis.
Pasak Vilniaus vyriausiojo architekto Mindaugo Pakalnio, iki šiol galiojanti viešųjų pirkimų tvarka neleidžia organizuoti konkursų kokybiškiau ir geriau. Viešųjų pirkimų sąlygos įprastai suformuluojamos gana painiai, jose gausu formalumų. Ekspertas pažymi, kad pirkimų procedūros, taisyklės kai kur aprašytos pernelyg smulkmeniškai. Aprašant pagrindines viešųjų pirkimų sąlygas, reikėtų detalizuoti tik svarbiausią informaciją: konkurso terminus, darbų pateikimo būdus, konkursų dalyviams būtiną kvalifikaciją. Apskritai, formuluojant konkursų sąlygas, turėtų būti išlaikoma architektūrinė kokybė, nepažeidžiant viešųjų pirkimų nuostatų.
Visi Lietuvoje vykstantys konkursai – vieno etapo, užsienyje – dažniausiai dviejų. Per pirmąjį etapą pateikiami projekto eskizai, komisija atrenka 10–20 geriausių, įdomiausių projektų. Antrajame etape paruošiami kokybiški, kruopščiai išanalizuoti projektai. Kol kas viešieji pirkimai Lietuvoje nepritaikyti dviejų etapų konkursams: nemažai įmonių konkursuose dalyvauti atsisako vien dėl šios priežasties.
Dar viena aktuali problema – viešųjų pirkimų įstatymai pritaikyti pirkti ne intelektines paslaugas, o visiems pirkimams bendrai: „Manau, tai viena akivaizdžiausių problemų, nes Vakarų šalyse, turinčiose daugiau praktikos, intelektualioms paslaugoms taikomi kiek kiti įstatymai ir taisyklės. Viena yra pirkti šratinukus ar kėdes (šiuo atveju lengva palyginti ir prekių kainas), kita – architektūrinius projektus“, – įsitikinęs architektas Aurimas Sasnauskas.
Netobulos atsiliepimų ir reitingavimo sistemos
Aurimas Sasnauskas.
Pagal dabar galiojančius teisės aktus architektūrinių konkursų vertinimo komisija turi aprašyti kiekvieną pateiktą projektą ir pagrįsti, kodėl jis atmetamas. Pavyzdžiui, paskelbus Nacionalinės koncertų salės („Tautos namų“) ant Tauro kalno konkursą, iš viso buvo pateikti 248 darbai (palyginimui, po pirmojo etapo atmesta apie 160 prastesnės kokybės projektų). Anot M. Pakalnio, kelis šimtus recenzijų per trumpą laiką parengti tiesiog neįmanoma: „Visiems reikia skirti tiek pat dėmesio, visus vienodai įvertinti, o rezultatas neatperka pastangų. Būtų galima parengti recenzijas „paskutiniojo rato“ darbams, bet atsiliepimus rašyti visiems tokių grandiozinių konkursų projektams ir analizuoti visus darbus – per sudėtinga užduotis.“
Viešuosiuose pirkimuose visi darbai reitinguojami, paskui išvedamas aritmetinis vidurkis. Anot A. Sasnausko, čia dažnai „sužaidžia“ žmogiškasis veiksnys, tad galutinis balas nebūtinai atspindi tikrąją situaciją: „Tarkime, vienam komisijos nariui kažkoks elementas nepatinka ir jis tą darbą įvertina žemiausiu balu, tad geri darbai atsiduria vidutinių kategorijoje. Matematika ne visą laiką yra teisinga.“
Kaip vienas gerųjų pavyzdžių minimas pėsčiųjų tilto per Neries upę Vilniuje konkursas, surengtas bendradarbiaujant su Lietuvos architektų sąjunga.
Rinktis pigiausią projektą – ydinga praktika
Kaip rodo pastarųjų metų pavyzdžiai, ne visada pigiausias projektas yra geriausias. Sprendimas pirkti projektavimo paslaugas už mažiausią kainą – ydinga praktika. Pasak M. Pakalnio, nusipirkus prastą projektą, galiausiai pastatome ir prastą pastatą. Vyriausiasis Vilniaus architektas prisiminė Pilaitės mokyklos projektą, kuris buvo pirktas už mažiausią pasiūlytą kainą. Projektas turėjo daugybę trūkumų, galiausiai jis buvo stabdomas ir ieškoma naujų architektų. Antrą kartą, jau surengus konkursą, buvo pateikta 18 tikrai stiprių darbų.
Dar vienas panašus atvejis – Balsių progimnazijos: pasirinkus atsitiktinius architektus, buvo suprojektuota ūkinį pastatą primenanti mokykla, projektas vėlgi buvo atmestas, galiausiai buvo nuspręsta rengti konkursą, o po įvykusio konkurso parengtas gražios, funkcionalios progimnazijos projektas. Konkursų organizatoriai vis dažniau supranta, kad jiems nereikia prasto projekto už mažiausią kainą, bet renkasi juos už protingą ir lūkesčius atitinkančią kainą. Vilniaus patirtis įrodo, kad jei siūloma suprojektuoti už gerokai pigiau, kažko tame projekte tikrai pristigs.
M. Pakalnis teigia, kad mažiausią kainą siūlantiems architektams dažnai pristinga ir elementarių žinių, kompetencijos, o pastato kaina gali neproporcingai išsipūsti: „Kai pasirenkami pigiausi projektai, projektuotojus tenka mokyti antro–trečio kurso dalykų: kas svarbu projektuojant statinį, kaip suprasti urbanistinę aplinką, kaip skaityti kontekstą ir t. t. O mes dar net nelendame į pastato vidų. Lygiai tas pačias problemas paskui fiksuotų statybų rangovai, patys užsakovai. Be to, labai pigiai suprojektuotas namas gali būti labai brangus – reikia pagalvoti ir apie tai. Geriau brangesnis, kokybiškesnis projektas ir paskui pigesnis, bet tvarkingas pastatas, nei pigus projektas ir neaiškus galutinis rezultatas.“
Vėlgi viena iš galimybių – semtis patirties iš kitų šalių, kur, organizuojant architektūrinius konkursus ir atsižvelgus į rinką, nustatoma minimali kaina, kurią gali siūlyti pareiškėjai. „Žinoma, svarbu, kad kaina būtų logiška, adekvati. Pavyzdžiui, nurodžius, kad statinio projektui skiriama 5 proc. bendrosios sąmatos vertės, daugelis užsienio architektų konkurse net nedalyvautų“, – teigia A. Sasnauskas.
Anot ekspertų, sprendžiant, kiek investuoti į statinio projektą, užsakovams reikėtų atsižvelgti į statomo objekto reikšmę. Pavyzdžiui, Nacionalinė koncertų salė – miesto, vienas iš šalies simbolių, o projektavimo kaina bendrojoje darbų sąmatoje – gana nedidelė.
Architektų biuro „Paleko archstudija“ komanda Nacionalinės koncertų salės konkurse, kuriame sulaukta kone pustrečio šimto darbų, užėmė trečiąją vietą.
Galybė idėjų ir galimybė suspindėti jauniems architektams
Konkursas yra labai geras įrankis besirenkant geriausius projektuotojus. Pagrindinis architektūrinių konkursų pranašumas – gaunama daug idėjų, tad galima išsirinkti patraukliausias. Užsakant darbą pas vieną architektą, jis pateikia 1–2 idėjas, o konkursuose pateikiama nuo keliolikos iki kelių šimtų projektų variantų.
„Kartu su architektūriniais konkursais gauname ir tos vietos analizę. Pateikti ir išanalizuoti įvairūs variantai, galima matyti, kas projektuojant konkretų objektą veikia, o kas – ne. Pavyzdžiui, gali būti pateikta gražių projektų, tačiau jie tiesiog netinkami tai vietai, tad iš karto atmetami“, – teigia architektas A. Sasnauskas.
Anot specialisto, architektūriniai konkursai – puiki galimybė užsakymų gauti ir jaunesniems, mažiau patirties sukaupusiems, bet itin gabiems architektams. Architektas kaip vieną iš viešųjų pirkimų pranašumų įvardija autorystės anonimiškumą iki paskelbiant konkurso nugalėtojus: „Nežinodami autorių, darbus vertiname vienaip, žinodami – jau kitaip. Anonimiškumas leidžia projektą įvertinti objektyviau. Komisija vertina darbus, o ne vardus – tai didelis privalumas.“
Naują mokyklą sostinės Pilaitėje planuojama statyti Tolminkiemio gatvėje, joje mokysis apie 1000 moksleivių.
Gerųjų pavyzdžių vis daugėja
Vieni iš sėkmingų pavyzdžių – jau minėti Pilaitės mokyklos ir Balsių progimnazijos projektai, kai laiku buvo pastebėta abejotina pirmųjų projektų kokybė ir pavyko suprojektuoti aukštos kokybės pastatus.
Dar vienas iš nacionalinės reikšmės projektų – „Tautos namų“ konkursas – buvo organizuojamas kartu su Tarptautine architektų sąjunga pagal UNESCO patvirtintas konkursų organizavimo taisykles. Tarp komisijos narių buvo daug didesnių salių, itin reikšmingų objektų projektavusių komisijos narių, tad jų pastabos buvo išties vertingos ir padėjo atsirinkti geriausią darbą.
Kaip vienas gerųjų pavyzdžių minimas ir pėsčiųjų tilto per Neries upę Vilniuje konkursas, surengtas bendradarbiaujant su Lietuvos architektų sąjunga. Tikimasi, kad prie gerųjų pavyzdžių bus galima priskirti ir naujuosius pėsčiųjų tilto prie Seimo ir Vokiečių gatvės rekonstrukcijos projekto konkursus.
Gana sėkmingai architektūriniai konkursai organizuojami ir kituose miestuose. Kaune 2018 m. išrinkti pėsčiųjų tiltų per Nemuną, o Klaipėdoje – VšĮ Jūrininkų sveikatos priežiūros centro architektūrinių konkursų nugalėtojai.
Ekspertai atkreipė dėmesį, kad teigiama architektūrinių konkursų organizavimo praktika po truputį nusistovi: konkursai rengiami svarbiems, matomiems, reikšmingiems projektams.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 liepa/rugpjūtis.
