Seimo Kultūros komitete pristatant Valstybinės kultūros paveldo komisijos 2017 m. veiklą akcentuoti opiausi šiandieniai Lietuvos paveldosaugos skauduliai – dvigubų standartų taikymas paveldo tvarkyboje, stagnuojanti paveldosaugos sistema, tarpinstitucinės ir į piliečius orientuotos komunikacijos stygius bei apskaitos problemos.
Kultūros paveldo apskaita yra esminis paveldo apsaugos faktorius, lemiantis apsaugos kryptis ir strategiją, elgesį su paveldu ir jo galimybes išlikti, tačiau šiuo metu apskaitos kokybė nėra patenkinama, kas sąlygoja ir iškiliausių, UNESCO pripažintų kultūros paveldo vertybių Lietuvoje nepakankamą apsaugą.
Pagal apskaitos duomenis nustatoma, kiek ir kokių kultūros vertybių valstybė siekia ir įsipareigoja išsaugoti, įvertinant biudžeto finansinius išteklius ir technines galimybes. Efektyvus apskaitos organizavimas ne tik užtikrina racionalią kultūros paveldo apsaugą, bet ir sudaro prielaidas darniai plėtrai, kuriančiai geresnes sąlygas kultūros paveldo priežiūrai, naudojimui ir apsaugai organizuoti. 2017 m. duomenimis, be vertingųjų savybių Kultūros vertybių registre buvo apie 57 proc. kultūros paveldo objektų. Tačiau ir patvirtinti kultūros vertybių aprašai nėra be trūkumų. Nacionalinės svarbos vertybės nėra paskelbtos valstybės saugomomis, o apskaitos procesas iš esmės stokoja prioritetų, nuoseklios metodinės sistemos, aiškesnių tikslų bei sąryšio su paveldu suinteresuotomis bendruomenėmis. Siūlymai dėl apskaitos tobulinimo yra vienas iš Paveldo komisijos 2018 metų veiklos prioritetinių tikslų, kas turėtų tapti ir UNESCO vertybių Lietuvoje pažangesnės apsaugos prielaida.
UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos reikalavimų laikymasis valstybės mastu nėra pakankamas – nėra įtvirtinti ilgalaikiai valstybės pasaulio paveldo vertybių išsaugojimo prioritetai, bendra pasaulio paveldo vertybių valdymo strategija, nepakankamas dėmesys ir finansavimas skiriamas mokslo tyrimams, edukacijai, darbui su bendruomenėmis, nėra parengti kiekvienos vertybės valdymo planai, šioms teritorijoms trūksta kultūrinio turizmo strategijos ir kt. Todėl kitas Paveldo komisijos 2018 metų veiklos prioritetinis tikslas – Lietuvoje esančių UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo objektų ir vietovių apsaugos problemų nagrinėjimas ir rekomendacijų teikimas. Taip pat bus vykdomas UNESCO pasaulio paveldo vietovių vietos valdytojų veiklos vertinimas tarptautinių įsipareigojimų aspektu.
Šiais metais planuojami darbai, susiję su tarptautine paveldosauga, yra tęstiniai. Paveldo komisija, atsižvelgdama į nestabilią geopolitinę padėtį, klimato pokyčius, gamtinius, techninius, ekologinius ar socialinius įvykius, kaip faktorius, keliančius nuolatinę grėsmę kultūros paveldo objektams, pateikė rekomendacijas dėl UNESCO Kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu konvencijos įgyvendinimo. Pasiūlyta parengti bendrą koordinuotą veiksmų planą, numatantį atsakingų institucijų kompetencijų pasidalijimą, kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos procedūras bei priemones saugant ir evakuojant kilnojamąsias kultūros vertybes ekstremalių situacijų ir ginkluotų konfliktų atvejais. Taip pat atlikta Europos kraštovaizdžio ir Europos architektūros paveldo apsaugos konvencijų įgyvendinimo Lietuvoje analizė ir pateikti siūlymai dėl konkrečių priemonių valstybės institucijoms.
Siekiant efektyvesnio UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos įgyvendinimo, Paveldo komisija parengė Teritorijų planavimo įstatymo pataisą, kuri numato teritorijų planavimo dokumentų viešinimo procedūrų supaprastintos tvarkos netaikymą į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktų objektų ir vietovių teritorijų planavimui. Paveldo komisijos nuomone, ši pataisa užkirstų kelią galimam paveldo žalojimui, nes pažangios kultūros paveldo apsaugos garantas – visuomenės dalyvavimas paveldosaugos procesuose, kurio svarbą aktualizuoja Europos Tarybos Kultūros paveldo vertės pagrindų visuomenei (Faro) konvencija.
Seimo kultūros komitete Paveldo komisijos pirmininkė Evelina Karalevičienė, pristatydama 2017 m. veiklos ataskaitą, pabrėžė: „Šiandien susiduriame su itin opia, dvigubų standartų taikymo problema – nuo daugybės draudimų aktyvioms vietos bendruomenėms ir piliečiams norint atlikti paveldo priežiūros darbus iki brutalių statybos darbų, pamirštant paveldosaugos principus. Iškalbingiausi tokios praktikos pavyzdžiai – daugiabučių statybos šalia Vilniaus misionierių vienuolyno statinių ansamblio ir agresyvių konstrukcijų įrengimas Ukmergės piliakalnyje“. Evelina Karalevičienė taip pat pabrėžė, kad pastebimas ne tik dialogo trūkumas tarp valstybės institucijų, bet ir į piliečius orientuotos viešosios komunikacijos stygius, o tai sudaro prielaidas didėti įtampai tarp valdininkų ir atskirų aktyvių vietos bendruomenių ar netgi pavienių piliečių, ginančių viešąjį interesą paveldosaugos srityje. Tokių problemų sprendimui platformą siūlo Faro konvencija, todėl pastaruoju metu Paveldo komisija jai skiria ypatingą dėmesį.
Siekiant geriau suprasti Faro konvencijos principus, Paveldo komisija ne tik dalyvavo Europos Tarybos organizuojamuose tarptautiniuose susitikimuose, kuriuose dalintasi gerąją užsienio šalių patirtimi įgyvendinant konvenciją, bet ir kartu su Europos Taryba Lietuvoje surengė tarptautinį forumą „Faro konvencijos principai ir urbanistinio paveldo apsauga“. Diskusijose prieita išvados, jog nei viena šalis, pasirašiusi ar ratifikavusi šį dokumentą, ne tik nesusidūrė su nenumatytomis problemomis ar neigiamais padariniais, tačiau pasiekė teigiamų rezultatų. Paveldo komisija, atsižvelgdama į tarptautinio forumo rezultatus, Seimo priimtą rezoliuciją dėl Lietuvos prisijungimo prie Faro konvencijos ir valstybės institucijų nepakankamo bendradarbiavimo su visuomene ir įsiklausymo į jos nuomonę priimant sprendimus, kreipėsi į Vyriausybę prašydama pradėti prisijungimo prie Faro konvencijos procedūras, kas padėtų įgyvendinti skaidresnę, pažangesnę, į piliečius orientuotą paveldo apsaugos strategiją. 2018 m. numatytas tolesnis Faro konvencijos nuostatų įgyvendinimas ir aktualizavimas bei bendradarbiavimas su Europos Taryba.
Visgi aktyvėjančios vietos bendruomenės, jų pilietiškumo, iniciatyvumo apraiškos paveldosaugos lauke, turi būti matomos ir remiamos jau savivaldos lygmenyje. Seimo Kultūros komiteto nariai pastebėjo, kad mažesnių Lietuvos miestelių ir rajonų savivaldose paveldo specialistų nebuvimas ar netolygus jų pasiskirstymas, lyginant su didžiaisiais šalies miestais, yra viena opiausių problemų. Paveldo komisija planuoja atlikti esamos būklės analizę ir teikti siūlymus dėl šios problemos galimų sprendimo būdų.
2017 m. veiklos ataskaitos įžanginiame žodyje pirmininkė Evelina Karalevičienė akcentavo, jog „pasitikus Lietuvos valstybingumo šimtmetį, norėtųsi įgyti daugiau optimizmo ir palinkėti jo kitiems, bet savo ruožtu nepamiršti, kad paveldosauga turėtų vadovautis praeities negrįžtamumo principu ir saugoti paveldą tokį, koks jis yra. Dėmesio kultūros paveldo apsaugai tikriausiai niekada nebus per daug. Norėtųsi, kad ši sritis 2018-aisiais Europos kultūros paveldo metais būtų prioritetinė ir Prezidentės, ir Seimo, ir Vyriausybės darbotvarkėje. Europos kultūros paveldo metai ragina mus įžvelgti gilesnę prasmę erdvėse, kurios yra šalia mūsų, reflektuoti jų reikšmę gyvenamosios aplinkos kokybei ir darnai. Tebūnie šis raginimas mūsų visų bendras ir vieningas siekis“.
Valstybinė kultūros paveldo komisija – Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės ekspertė bei patarėja kultūros paveldo valstybinės politikos ir jos įgyvendinimo klausimais – 2018 metais ketina didžiausią dėmesį skirti kultūros paveldo apskaitos problemų sprendimui, UNESCO pasaulio paveldo objektų ir vietovių Lietuvoje apsaugai, tarptautinių ryšių stiprinimui, gerosios užsienio šalių patirties perėmimui ir tarptautinių konvencijų nuosekliam įgyvendinimui Lietuvoje.
Parengė Valstybinės kultūros paveldo komisijos atstovė spaudai Justina Ūsonytė
