Norbert Tukaj turi dvi profesijas – architekto ir fotografo. Tarp jų jis deda lygybės ženklą. Tik baigęs studijas pradėjo gilintis į fotografiją ir neseniai dalyvavo leidyklos „Lapas“ surengtoje paskaitoje kaip vienas iš bestselerių tapusių knygų – Vilniaus ir Kauno architektūros gidų autorių. Vien faktas, kad knygos apie architektūrą ypač skaitomos, liudija, jog žmonės neabejingi architektūrai, pastatų istorijoms. Kaip N. Tukaj jas atskleidžia ir kodėl jam tai svarbu?
Kada pradėjote fotografuoti architektūrą ir kodėl?
Visų pirma esu profesionalus architektas. Architektūrinės praktikos metu savo veiklą papildžiau fotografija, kurią norėjau suprasti. Esu smalsus ir jei susidomiu sritimi, kurios nežinau ar nepažįstu, tuomet neriu į ją stačia galva. Lygiai taip nutiko ir su fotografija. Profesiniai įgūdžiai, patirtis lemia objektų pasirinkimą – žinoma, matau architektūrą. Įvairiame kontekste mano žvilgsnis absorbuoja pastatus ar erdves, akys ieško esmės, ką šiuo sprendimu norėjo pasakyti autorius.
Architektūros fotografavimas iš pradžių buvo intuityvus, tarkim, fotografuodamas renginio akimirką kompoziciškai nuotraukoje atskleisdavau erdvę ar pastatą, kuriame susibūrę žmonės. Taip sakant, visuomet pirmas žvilgsnis krypsta į architektūrą, o visa kita yra tarsi užpildas – turinį, gyvenimą toje erdvėje matau antrame plane.
MO muziejus – įsikūręs buvusio „Lietuvos“ kino teatro vietoje (architektai – Danielis Libeskindas, „Do Architects“). Norbert Tukaj nuotr.
Ar teko fotografuoti pagal užsakymus, ar pats turėjote galimybę pasirinkti objektus?
Pats pirmasis architektūros fotografavimas buvo užsakymas ir kartu išmėginimas. Buvau tik ką baigęs architektūros studijas. Visą mėnesį dokumentavau brėžinius ir architektūrinių projektų maketus. Tik per tą mėnesį dar nesupratau, kad reikia koncentruotis ties architektūros fotografija. Reikėjo 6 metų praktikos, kad iš pomėgio fotografija taptų tarsi antrąja profesija.
Kokia pagrindinė užduotis formuluojama architektų kolegų ar ją suformuojate Jūs pats, nes jie Jumis pasitiki? O gal tenka ginčytis ar su jais diskutuoti?
99 proc. fotografijų apimties nusistatau pats ir dėl jos įtikinu architektus. Ir matant rezultatą, jis kalba pats už save. Todėl natūraliai susiformavęs pasitikėjimas manimi. Proceso pradžioje visuomet stengiuosi su autoriumi diskutuoti, išklausyti jo mintis, aptarti įsivaizduojamą rezultatą, kur susidėliotume akcentus, kokia šviesa ar rakursai padėtų geriausiai atskleisti architekto idėjas. Tarpusavyje pasidalijame įžvalgomis. Architektai padeda daug greičiau suprasti pastatą, jo istoriją, kodėl jis yra toks ir ne kitoks. Ir ši istorija labai žavi.
Žvėryne, prie Neries, esantis verslo slėnis „Green Hall“ (architektai „Archinova“ ir danų „Arrow“). Norbert Tukaj nuotr.
Ką norima atskleisti architektūros objektų fotografijomis? Jos skirtos daugiau kolegoms ar plačiajai visuomenei?
Architektūros fotografija yra specifiška, nes turi tam tikrų taisyklių. Žinoma, išimčių iš jų taip pat yra. Tačiau man asmeniškai labiausiai patinka įvairialypę istoriją pasakojančios fotografijos. Manau, visi pastatai yra įdomūs, kai atskleidi jų skirtingas istorijas – prie įvairaus apšvietimo, renginio metu, darbo dieną, savaitgalį – tai skirtingi veidai ir jų visuma atskleidžia, koks pastatas yra iš tikrųjų. Profesionalams gali patikti vienos, visuomenei – kitos istorijos, todėl visuma sudomina didesnę auditoriją.
Kodėl, Jūsų nuomone, svarbu fotografuoti miesto erdves ir pastatus jose?
Miesto erdvės nuolat keičiasi ir, žvelgiant istoriniame kontekste, fotografija, kuri pasakoja buvusią ir jau nebesamą miesto erdvės istoriją, yra labiausiai intriguojanti. Taip pat ir su pastatais – kol pastatas stovi, fotografija gali būti mažiau įdomi, tačiau kai jo nebelieka, verčių lagaminas pasipildo.
Klaipėdos baseino projektą parengė Olandijos kompanija „Slangen+Koenis International B. V.“ kartu su Lietuvos architektų biuru „Cloud architektai“. Norbert Tukaj nuotr.
Kokiu būdu pastatų architektūrinis charakteris perteikiamas fotografijose?
Pats geriausias būdas – dokumentuoti įvairias geriausias pastato akimirkas, kurios pasakoja įvairialypę istoriją. Geriausios akimirkos nebūtinai yra pagrįstos kanonais ir jų nenuspėsi. Reikia susigyventi su pastatu, išlaukti, pastebėti ir tuomet užfiksuoti.
Kaip Jūs reaguojate į laiko kontekstą? Pastatai turi atitikti laikmečio dvasią? Ar fotografuodamas seniau projektuotus pastatus įsivaizduojate, kokiame urbanistiniame kontekste jie buvo tuomet, ir stengiatės tai atskleisti, ar tiesiog fotofiksuojate?
Tai priklauso nuo tikslo. Žinoma, negali matyti ankstesnės situacijos, jeigu nežinai, kaip buvo. Jeigu objektas yra kažkur nufotografuotas, išreikštas, pažymėtas aplinkoje, kaip buvęs, ir galima palyginti istorinę fotografiją su dabartine – taip, buvęs ir esamas kontekstas yra svarbus, kaip jis keitėsi ir kodėl.
Jei fotografija neturi atspindėti ankstesnio pastato būvio, tuomet reaguoju į visus esamos situacijos veiksnius. Ir, žinoma, per laiką kontekstas gali būti pasikeitęs tiek, kad nebus galimybių iš to paties taško atlikti tokią pačią fotografiją.
Todėl tikslas formuoja užduotį ir pasirenkamas priemones.
Kauno autobusų stotis (architektai – „Dviejų grupė“). Norbert Tukaj nuotr.
Kaip atskleidžiate urbanistinį kontekstą?
Priklauso nuo to, kokio mastelio fotografuojamo pastato urbanistinis kontekstas. Tai gali būti perimetrinis užstatymas, kvartalo išskirtinė savybė, rajono ar įžvalgos miesto kontekste.
Todėl atitinkamai esu arčiau arba toliau nuo pastato, jei urbanistinio konteksto atskleidimas turi įtakos pastato istorijai.
Ar mėginate suteikti savo fotografijoms emocijų šviesa, detalėmis ir naudodamas kontekstą ar labiau stengiatės kuo tiksliau atskleisti architekto idėją (fasadai, urbanistinė aplinka)?
Taip, viskas svarbu ir šviesa yra pati svarbiausia. Fotografija – tik priemonė, atskleidžianti fotografuojančio žvilgsnį, kaip jis mato ir ką akcentuoja. Asmeniškai stengiuosi perteikti pastatų istorijas urbanistiniame kontekste, pradedu fotografuoti iš toli ir pamažėle priartėju prie pastato.
VU Botanikos sodo žaliasis pastatas (architektai – „Paleko Arch studija“). Norbert Tukaj nuotr.
Kuo skiriasi fotografuojančio architekto žvilgsnis nuo profesionalaus fotografo?
Patikslinsiu, kad jau esu šios srities profesionalas ir jai skiriu 100 proc. laiko ir minčių. Todėl lyginčiau fotografus, turinčius architektūrinį išsilavinimą bei praktiką, ir jų neturinčius. Skirtumas priklauso nuo žmogaus asmeninių savybių ir nuo to, kiek metų fotografas yra pažįstamas su architektūra. O dažniausiai skirtumas akivaizdus, nes architektūrą ir erdvę lengviau supranta architektūrinės praktikos turintis žmogus, kuris yra suprojektavęs ir įgyvendinęs savo sukurtą projektą.
Ar paskaita „Pastatų istorijos. Buvo-yra-(ne)bus“ M. Mažvydo bibliotekoje pritraukė kolegų dėmesį? Ar daugiau orientavotės į įvairių profesijų klausytojus?
Paskaitoje pristačiau medžiagą, kuri susijusi su dviejų Vilniaus ir Kauno architektūros gidų leidyba, kuriuos išleido leidykla „Lapas“. Taip, regis, sudomino. Pastatų istorijų pasiklausyti atėjo apie 100 žmonių. Nesitikėjau tokio susidomėjimo ir iš tikrųjų labai patiko. Orientavausi į klausytoją, kuriam įdomios pastatų istorijos ir kaip jas matau aš. Žinoma, po paskaitos daug kas klausė techninės pusės, tos buities, kaip prieinama iki nuotraukos, tokios, kokią išleidžiu į viešumą. Supratau, kad tai galima kitos paskaitos tema, kuri gali įvykti dar šiais metais.
Mokslų akademijos priestatas, Žygimantų g. 1, Vilnius (pastato autorius A. Brusokas, 1976 m.) Norbert Tukaj nuotr. (2015 m., 2019 m.)
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 liepa/rugpjūtis.
