Urbanistinis kraštovaizdis iš bičių perspektyvos

Darnumo idėjos lydi kone kiekvieną naują urbanistikos, architektūros ar kraštovaizdžio architektūros projektą. Tačiau, kaip patirtume savo urbanistinę aplinką, jeigu pažvelgtume į miestus ne iš savo žmogiškos perspektyvos? Jeigu pabandytume pastebėti ar įsivaizduoti, kaip miestų aplinkoje gyvuoja kiti gyventojai, pavyzdžiui – bitės?

Šie klausimai – tai tik nedidelis bandymas nukreipti dėmesį nuo žmogiškojo ego, kuriuo vadovaujamės kurdami miestų aplinką, kurioje dažnai nebelieka vietos kitiems pasaulio gyventojams – paukščiams, šikšnosparniams, bitėms, drugeliams, vabalams, smulkiems žinduoliams ir kt.

Etikos teorijos bei darnaus projektavimo koncepcijos jau daugiau nei 100 metų kalba apie holistinį požiūrį į aplinkos formavimą. Pavyzdžiui, garsusis amerikiečių architektas F.L. Wrightas kalbėdamas apie organinę architektūrą (Organic Architecture, 1908), išsakė mintį, kad darni yra tokia ekosistema, kuri apjungia gamtą, urbanistinę aplinką ir žmonių gyvenimą bei kurioje visi šie elementai vienas kitą papildo ir skatina bendrą ekosistemos klestėjimą. Šiuo požiūriu remiasi ir holizmo koncepcija, kuri vis labiau ryškėja darnios architektūros kūrime.

Naujos etikos teorijos, tokios kaip gilioji ekologija (angl. deep ecology), akcentuoja ir kitų gyvų būtybių vertę, svarbą bei lygybę aplinkoje. Filosofai P. Tayloras, A. Næssas, W. Foxas ir kiti teigia, kad kiekvienas gamtos objektas – gyvūnas, augalas, ar mikroorganizmas yra svarbus ir vertingas, vertas moralinės pagarbos. Jų idėjų pagrindu išvystyta sanglaudos (angl. responsive cohesion) teorija teikia aukščiausią moralinį prioritetą ekosistemų ir biofizinio pasaulio palaikymui. Kyla klausimas, ar mes, formuodami savo supratimui estetišką kraštovaizdį (pvz., dažnai pjaunamos vejos), turime teisę išstumti kitas natūraliai gyvenančias rūšis, pavyzdžiui, bites. Taigi, čia iškyla estetikos klausimas: kaip naujos darnumo idėjos pakeis kraštovaizdžio bei architektūros raišką?

Kuriant ekologišką miestų kraštovaizdį randasi nauja darnios estetikos koncepcija, kuri verčia pergalvoti nusistovėjusią išpuoselėto ir tvarkingo, reikalaujančio intensyvios priežiūros grožio sampratą. Naujoji estetika remiasi gamtiškumo ir „netvarkingumo“ idėjomis, kurios pastebimos gamtinėje aplinkoje (miškas, pieva ir kt.). Jai būdinga dinamiška kaita, gyvybingumas, cikliškumas.

Gamtos ir architektūros dermė kraštovaizdžio architekto Piet Oudolf darbuose.

Darnaus miesto kūrimo idėjos remiasi žmogaus ir gamtos harmoningo gyvavimo kartu filosofija, kurią iliustruoja naujos atkuriamojo (angl. restorative) ir regeneruojamojo (angl. regenerative) darnumo koncepcijos bei ekologinės restauracijos (angl. ecological restoration) principai. Šiuos požiūrius vienija siekis atkurti tai, kas pažeista (sunykę, pažeistos ar sunaikintos ekosistemos), o vėliau netgi pagerinti visą ekosistemą. Gyvosios gamtos plotų nykimas galėtų būti kompensuojamas dviem būdais: 1) specialiai sukurtomis tam tikromis „gyvybės salomis“ urbanistiniame audinyje, kur galėtų apsigyventi paukščiai, bitės ir kt. vabzdžiai apdulkintojai; 2) natūralių gamtinių teritorijų, žydinčių pievų įrengimas ar išsaugojimas taip pat būtų sprendimas. Taigi, remiantis holistiniu požiūriu, miesto erdvės galėtų tapti namais ir kitiems gyviesiems sutvėrimams, praturtinantiems miesto aplinkos gyvybingumą bei darnią ekosistemą.

Formuojant miesto želdynus, galima įtraukti ir kai kuriuos biofilinio projektavimo principus, kurie paremti gamtinės aplinkos savybėmis. Šių principų integracija į urbanistinę aplinką teigiamai veikia žmonių savijautą. Galimybė stebėti ir jausti gamtinius procesus, elementus ir sistemas – vėjo šiurenamus, kvapnius ir spalvingus augalus, vabzdžių gyvenimą, metų laikų kaitą, šviesos-šešėlio žaismą, girdėti paukščių, vandens garsus kuria įsimintiną patirtį, sudarytą iš daugelio pojūčių, kurie būdingi natūralioms aplinkoms.

Kodėl projektuojant aplinką svarbu pagalvoti ir apie dažnai nepastebimus sutvėrimus? Medunešės bitės, kamanės, laukinių bičių rūšys bei kiti vabzdžiai apdulkintojai yra gyvybiškai svarbūs visai ekosistemai. Beveik 90 proc. žydinčių augalų išlikti gali tik dėl to, kad yra apdulkinami vabzdžių. Deja, dėl didėjančios urbanizacijos, šie vabzdžiai yra beveik visiškai išstumti iš miestų ekosistemų. Tradiciniai kraštovaizdžio formavimo ypatumai kaip dažnai pjaunamos miesto vejos, maža žydinčių augalų įvairovė šiems vabzdžiams kelia išnykimo grėsmę. Be vabzdžių apdulkintojų negalėtume išgyventi ir mes.

Kraštovaizdžio architekto Adam Woodruff pieva.

Ką galima pakeisti? Be abejo, labai svarbus yra urbanistinis planavimas, tačiau net ir labai nedidelės priemonės gali būti reikšmingos. Žemiau pateikiamos rekomendacijos, kaip sukurti nepastebimiems, bet svarbiems miestų gyventojams – vabzdžiams draugišką aplinką formuojant miestų želdynus.

1. Svarbu sukurti galimybes vabzdžiams apsigyventi: išsaugoti natūralias teritorijas, pvz. kūrybiškai integruoti natūralias pievas parkuose, upių pakrantėse ar pan.; laukinės bitės ir kamanės dažnai apsigyvena dirvožemyje, kartais – medienoje ar sausuose stiebuose, medynų samanose, senuose pelių urveliuose, lapų krūvose, taigi svarbu apgalvoti tokių teritorijų priežiūrą, kad jos nebūtų suardytos.

2. Ieškoti galimybių želdynų priežiūrai pritaikyti natūralius būdus, vengti sintetinių trąšų, herbicidų ir ypatingai – pesticidų. Jeigu būtina juos naudoti, patartina rinktis greitai veikiančius bei trumpai išliekančius pesticidus, kuriuos reikėtų purkšti temstant, kai vabzdžiai apdulkintojai būna mažai aktyvūs.

3. Vietiniais, natūraliai paplitusiais, atspariais, pakaitomis žydinčiais bei vabzdžius apdulkintojus pritraukiančiais augalais rekomenduojama paįvairinti miestų želdynus. Tokios augalų rūšių kompozicijos atspindėtų ekologiškumo ir tvarumo dimensijas bei regiono tradicijas. Ypatingai vertingi medingi augalai, iš kurių bitės renka nektarą bei tie, iš kurių surenkamos žiedadulkes, lipčius bei pikis.

Kai kurie augalai, kuriuos galima panaudoti želdynų kompozicijose:

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

• Temos: Aurelija Daugėlaitė, Kraštovaizdžio architektūra