Visi augantys miestai susiduria su iššūkiu, kam skirti prioritetą – miesto tankinimui ar driekai? Kitaip tariant – koncentruoti miestą į kuo mažesnę teritoriją ar plėstis į pakraščius? Aplinkosaugos ekspertai įsitikinę, kad egzistuoja ir trečias variantas – tvarus miesto planavimas. Kaip toks miestas atrodo ir kam prioritetą skiria žaliu save tituluojantis Vilnius?
„Vilniaus miesto savivaldybės veiklos plane deklaruojama, kad savivaldybės administracija siekia harmoningai plėsti Vilniaus miesto teritorijas, inžinerinę ir susisiekimo infrastruktūrą, užtikrinti gerą aplinkos kokybę, akcentuojant darnią miesto plėtrą, gyvenamosios aplinkos kokybę, atliekų tvarkymą, želdinių priežiūrą, vandens ir oro taršos bei triukšmo mažinimą, ekologinį visuomenės švietimą. Kyla klausimas, ar šie įsipareigojimai atsispindi ir praktikoje? Jei taip, kaip miestui sekasi judėti tvarumo link?“, – Žaliosios politikos instituto ir Vilniaus miesto savivaldybės organizuotame seminare „Tvarus miesto planavimas ir urbanistika Vilniuje: ar ir ko trūksta?“ klausimus kėlė Žaliosios politikos instituto vadovė Ieva Budraitė.
Darnaus miesto koncepcija
Kaip apskritai atrodo tvarus miesto planavimas ir kokie požymiai jam būdingi? Remiantis aplinkosaugininko, VšĮ „Darnaus vystymosi centro“ vadovo Liutauro Stoškaus seminare pateiktais kriterijais, darnus miestas vystosi kompaktiškai, tuo metu žemas gyventojų tankumas yra laikomas nedarnaus miesto požymiu. Darniame mieste siekiama užtikrinti, kad teritorijos būtų mišrios, t. y. miestiečiai galėtų ir gyventi, ir dirbti, ir pramogauti toje pačioje teritorijoje. Visa tai leistų užtikrinti ir darnesnį mobilumą – daugiau vaikščioti, važiuoti dviračiu ar viešuoju transportu.
Tokiai vizijai antrino ir Žaliosios politikos instituto prezidentas Remigijus Lapinskas. Jis pabrėžė, kad darnumas mieste priklauso nuo kelių pagrindinių kriterijų. Nuo teisingo jų įgyvendinimo priklauso, ar miestas juda darnumo kryptimi, ar ne.
„Viena pagrindinių sričių yra atsinaujinanti energetika ir energetinis efektyvumas, t. y. kiek mieste naudojamos energijos yra pagaminama iš atsinaujinančių energijos išteklių ir ar yra sukurta politika, kuri link to vestų. Vilniuje yra daug daugiaaukščių, daugiabučių, didelių administracinių pastatų, tad ypač aktualus klausimas – kokia jų apšiltinimo perspektyva?“, – pastebėjo R. Lapinskas. Jis taip pat atkreipė dėmesį į poreikį Vilniuje sumažinti kamščius ir užtikrinti viešojo transporto sistemos patogumą bei transporto priemonių švarą, atliekų tvarkymo iššūkius ir žiedinės ekonomikos diegimą, žaliųjų zonų apsaugą ir plėtrą, bioįvairovės saugojimą.
„Judėjimas šia kryptimi yra amorfinis, nėra struktūruotas, trūksta koordinacijos ir kontrolės. Trūksta išmatuojamų ir aiškių rodiklių, kuriuos visi turėtų žinoti ir jų siekti. Į visus keliamus klausimas miestas turėtų atsakyti, nes situacija išliks tokia pati ir nebus aišku, kokia linkme judėsime toliau“, – sakė R. Lapinskas.
Tuo metu L. Stoškus pastebėjo, kad stinga aiškių prioritetų ir kriterijų, kaip miestai turėtų vystytis. Jo teigimu, įstatymai reglamentuoja teritorijų planavimo procesą, tačiau nenurodo, kaip turi būti projektuojama, kokiais kriterijais ir principais remiamasi. Eksperto įsitikinimu, miesto planas ilgai nebuvo laikomas strateginiu dokumentu ir planuojant teritorijas itin trūksta aiškių miesto vystymosi rodiklių (tankio, žaliųjų plotų, darželių skaičiaus ir pan.).
Sostinės transporto sistema
Itin svarbus darnaus miesto kriterijus – mobilumas. Vilniaus miesto savivaldybės darnaus judumo plane teigiama, kad vilniečiai nepakankamai diferencijuoja savo keliavimo būdus ir daugiausiai keliauja automobiliu. Siekdama koreguoti šią situaciją, savivaldybė judumo plane užsibrėžė tikslus, kuriuos planuoja pasiekti iki 2030 metų. Pavyzdžiui, naudojimąsi viešuoju transportu padidinti nuo 25,5 iki 30 proc. Tiesa, kyla klausimas, kaip sostinei pavyks paskatinti gyventojus iškeisti keliones asmeniniu automobiliu į aplinkai draugiškesnius keliavimo būdus?
L. Stoškus įsitikinęs, kad savivaldybė turėtų kurti ir tvarkyti infrastruktūrą taip, kad vaikščiojimas pėsčiomis būtų patrauklesnis, tęsti dviračių kelių infrastruktūros plėtrą, užtikrinti ekologiško ir į keleivį orientuoto viešojo transporto organizavimą. Tiesa, šiuo metu viešojo transporto situacija Vilniuje ekspertams kelia klausimų. Visų pirma, ar visuomeninis transportas sostinėje yra efektyvus?
Nors toliau kaip 300 metrų iki stotelės eiti turi vos 18 proc. vilniečių, viešasis transportas aptarnauja tik 58 proc. miestiečių – deklaruojama Vilniaus miesto savivaldybės darnaus judumo plane. Kitaip tariant, šiandien veikiantis transporto tinklas neatitinka daugiau kaip ketvirčio milijono vilniečių poreikių. Tuo pat metu net tarp tų, kurie gyvena netoli viešojo transporto stotelių, trečdalis miestiečių galimybę šiuo transportu pasinaudoti turi rečiau nei keturis kartus per valandą.
Palyginus neefektyvių stotelių procentą su kitų šalių rodikliais paaiškėja, kad Vilniuje neefektyvumo rodiklis yra didžiausias. Tuo metu kaimyninėje Estijoje šis rodiklis siekia vos 7 proc. Be to, pastebima, kad net ir tankiai apgyvendintos, daug darbo vietų turinčios teritorijos ar net miesto traukos objektai nėra pakankamai aptarnaujami viešojo transporto paslaugomis. Kol šie klausimai nebus išspręsti, miestui gali būti sunku pasiekti užsibrėžtus tikslus.
Miesto žaliosios zonos
Ekspertai atkreipė dėmesį, kad miestui ypač svarbi žalioji infrastruktūra ir ji teikia ne tik ekologinę, bet ir socialinę bei ekonominę naudą. Ji padeda prisitaikyti prie klimato kaitos ir reguliuoja vandens ciklus, CO2 emisijų absorbavimą, tuo pačiu atlieka rekreacinę funkciją, suteikia erdvę sveikatingumui, valo orą. Be to, didina nekilnojamo turto kainą, kuria darbo vietas, taupo pinigus oro kondicionavimui ir padeda suprasti gamtos vertę.
Anot L. Stoškaus, Vilnius yra išskirtinis tuo, kad administracinėse miesto ribose procentine išraiška yra daugiau žaliųjų plotų nei visoje Lietuvoje. Miškingumas sostinėje siekia 35,6 proc. Čia yra įvairių saugomų teritorijų: nuo rezervatų, draustinių iki gamtos paveldo objektų. Eksperto teigimu, mieste vis dar yra išsaugotos žaliosios jungtys. Tiesa, kai kur sostinės žaliąsias jungtis į atskiras teritorijas išskaido tarp jų įsiterpę komerciniai pastatai ar gyvenamosios paskirties daugiabučiai. Dideliu sostinės turtu L. Stoškus laiko galimybę iš senamiesčio patekti į mažai urbanizuotas teritorijas, pavyzdžiui, per Kalnų parką ir Vilniaus pakraštį į Antakalnį.
„Vilniaus miestas galėtų pasigirti Senvagės žaliosios jungties atkūrimo darbais, kai kurie tvenkinukai jau yra atkurti. Miestas turi galimybę bent tuos gamtos likučius jungti į vientisą sistemą ir galvoti, kaip palengvinti galimybę kirsti gatves, nes tai trukdo naudotis miesto žaliąja infrastruktūra“, – sakė L. Stoškus.
Jo teigimu, mieste neišnaudotas lietaus vandens surinkimas. Laukuose ar greta gėlynų vanduo galėtų būti surenkamas nuo namų ir kitų didesnių paviršių į specialias talpas, o vėliau naudojamas daržų ar gėlynų laistymui. Tai leistų sutaupyti lėšų, kurios būtų skiriamos vandens transportavimo išlaidoms.
Želdynų tvarkymas ir apsauga
Aplinkosaugininkas savivaldybėms ir nacionalinėms institucijoms pateikė rekomendacijas, kurios leistų užtikrinti efektyvesnę miesto želdynų apsaugą. Jo teigimu, būtina parengti rekomendacijas dėl medžių persodinimo (perkėlimo į kitą vietą), plėsti saugotiniems medžiams priskiriamų rūšių sąrašą ir numatyti atvejus, kuomet privaloma apsaugoti ir jaunus medžius. Keisti požiūrį į savaime užaugusius medžius ir juos išsaugoti. Apibrėžti reikalavimus, kada privalo būti taikomos betranšėjinės ir kt. želdinių apsaugai palankios technologijos. Parengti aiškų tvarkos aprašą, pagal kurį visi darbai, susiję su želdinių pertvarka, būtų patikrinti želdinių specialistų. Pakoreguoti atitinkamus statybos techninius reglamentus nustatant želdinių specialisto dalyvavimą ir vaidmenį projektavimo metu (projektuotuojas, jo nuomone, turi svarstyti alternatyvas siekdamas išsaugoti kaip galima daugiau medžių).
Dabar Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme yra nurodyta, kad įvairių infrastruktūrų apsauginėse zonose draudžiama sodinti ir auginti želdinius (išskyrus žolinę augaliją). Ši nuostata eksperto įsitikinimu, galėtų būti švelninama. Taip pat L. Stoškus ragino labiau įgalinti Želdynų ir želdinių apsaugos ir priežiūros komisiją, įpareigoti įgyvendinti jos išvadas.
Miesto planavimo procese būtinas dialogas
Teritorijų planavimas, neretai lemiantis miesto medžių kirtimus, dažnai tampa karštu bendruomenių diskusijų objektu. Architektas ir urbanistas, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Visuomeninės miesto planavimo komisijos pirmininkas Gintautas Tiškus sakė, kad miesto planavimo procesuose svarbus dialogas.
„Teritorijų planavimo įstatyme yra parašyta, kad teritorijų planavimas yra ne tik tvaraus miesto kūrimo instrumentas, bet ir procesas, kurio metu ginami skirtingų grupių interesai, t.y. visuomenės, bendruomenių ir investuotojų, todėl planavimas, kuris eliminuoja šį dialogą, negali atnešti gerų rezultatų“, – tikino G. Tiškus.
Jis atkreipė dėmesį, kad miesto planavimas yra sudėtingas ir sisteminis procesas, negalintis apsiriboti vienu planu ir turi būti numatyti sprendiniai konkretiems mikrorajonams ar miesto dalims. Anot architekto, Vilniaus miesto bendrasis planas yra suskirstytas į penkias ar šešias funkcines zonas. Pavyzdžiui, intensyvaus užstatymo gyvenamosios teritorijos funkcinėms zonoms priskiriamų teritorijų, kurioms galioja vienodas reglamentas, bendrajame plane yra 45. Šeškinėje, Naujamiestyje, Antakalnyje, Šnipiškėse, Žvėryne ir kai kuriuose kituose mikrorajonuose galioja ta pati funkcinė zona. Visoms šioms teritorijoms numatyti vienodi užstatymo rodikliai, intensyvumas, aukštingumas ir t.t. Jo įsitikinimu, projektiniai pasiūlymai neturėtų būti rengiami pagal strateginio planavimo dokumentą, nedetalizuojant konkrečių teritorijų.
„Būtina detalizacija ir šiuo metu mes negalime išsiversti be kitų teritorijų planavimo dokumentų, detaliųjų ir specialiųjų planų, kurie spręstų identiteto, miesto tapatumo klausimus. Šiai dienai urbanistinio planavimo neturime“, – sakė G. Tiškus.
Sostinės vizija – žalias miestas
Reaguodamas į išsakytas pastabas Vilniaus miesto savivaldybės Aplinkos apsaugos ir želdinių tvarkymo poskyrio vedėjas Vytautas Račkauskas teigė, kad Vilniaus miesto savivaldybė daug daro spręsdama šias problemas. Šiuo metu yra patvirtintos papildomos tiek arboristo, tiek ir želdynų planuotojo pareigybės.
„Savivaldybės politika tikrai labai aiški – žalias miestas. Vilnius vienas iš pirmaujančių, o gal net ir pirmaujantis, pagal žaliojo miesto įvaizdį visoje Europoje. Daug yra daroma, dialogas palaikomas. Galbūt ne visada atsižvelgiama į visas pastabas, nes yra tam tikrų niuansų, bet visuomet yra pokalbis ir dialogas“, – teigė V. Račkauskas.
Jis tikino, kad medžiai mieste be reikalo nėra kertami. Savivaldybės atstovas atkreipė dėmesį, kad daugiau medžių mieste yra genima, negu kertama. Paklausus, ar yra taikomos sankcijos už sveikų medžių iškirtimą vystant infrastruktūrinius projektus, savivaldybės atstovas teigė, kad prie jau galiojančių aplinkos apsaugos reikalavimų, yra paruošta, tačiau dar laukia patvirtinimo, metodika, pagal kurią už želdinių pažeidimus vykdant statybos darbus (pavyzdžiui, kai pažeidžiamos medžių šaknys ar pats medis), bus taikomos pakankamai griežtos piniginės sankcijos.
Tuo metu Aplinkos ministerijos Statybų ir teritorijų planavimo politikos grupės patarėja Asta Rokickienė paklausta, kaip Lietuvos bendrasis planas dera su savivaldybių lygmens dokumentais ir vietiniu teritorijų planavimu, sakė, kad rengiant Lietuvos bendrąjį planą, buvo atlikta išsami, du metus trukusi, esamos būklės analizė, vertinant visas savivaldybes. Jos buvo lyginamos, nustatomos problemos. Užfiksuota, kad spragų yra ir pačiuose teritorijų planavimo procesuose, tiek savivaldybių bendrųjų planų, tiek ir statinių projektuose.
„Nors matome, kad reglamentavime yra garantuotas bendruomenių įsitraukimas, jis yra ir teritorijų planavimo, ir statybos įstatyme, statybų organizatorius turi užtikrinti viešinimo procedūras, bet vis kažkur prasilenkiama. Trūksta sąmoningumo siekiant bendrų tikslų – tiek aplinkosauginių, tiek tvaraus vystymosi“, – sakė A. Rokickienė.
Ekspertė pastebėjo, kad skirtingose savivaldybėse skiriasi reglamentavimo žinojimas. Vilnius, lyginant su kai kuriomis kitomis savivaldybėmis, yra pažangus, tačiau regioninėse savivaldybėse pastebimas atotrūkis.
