Renovuoti ar rekonstruoti senus pastatus – vienas pagrindinių tvarumo principų. Jeigu galima panaudoti esamą konstruktyvą, o kartais ir apdailą, mažiau sunaudojama statybinių medžiagų ir kuro transportui, kuris jas gabena. Būstą senos statybos daugiabutyje galima įsirengti šiuolaikiškai, stilingai bei gyventi jame taip pat kokybiškai. Pažvelkite, kaip sovietinis butas, kuris neskatina bendrystės ar kūrybiškumo, gali virsti būstu, kuris atliepia šiuolaikinius poreikius.
Sovietinio buto transformacija
„Šiandien sovietmečiu statytuose stambiaplokščiuose masinės statybos daugiabučių būstuose gyvena daugiau nei 50 proc. šalies gyventojų, dauguma žmonių būtent tokiuose būstuose yra užaugę, čia auga ir jaunoji karta. Visuomenėje daug šnekama apie pastatų renovaciją, kaip pastato apšiltinimą ir energinio naudingumo didinimą, tačiau mažai kalbama, kaip gyvename šiuose pastatuose, kaip juose jaučiamės, kokia jų aplinka, kokią įtaką mums kaip visuomenei jie daro ir darys, jei nekeisime“ – sako architektė, „DO architects“ bendraįkūrėja Gilma Teodora Gylytė, padovanojusi pusseserei Gintei buto viename iš senųjų sostinės daugiabučių rekonstrukcijos projektą. Šis projektas – puikus pavyzdys, nes yra atnaujintas ir pritaikytas šiuolaikiniams poreikiams, o tai – tvaru.
Butas yra Žirmūnų mikrorajone, sostinėje, jo plotas – 65 m². Jame daugiau nei 30 metų gyveno Gilmos Teodoros seneliai mokslininkai, persikėlę į jį iš Algirdo gatvės ir taip būstas natūraliai pateko į naujų šeimininkų – Gintės ir Balio rankas. Išsyk buvo aišku, kad būstui reikia šilto, kruopščiai apsvarstyto atnaujinimo.
Architektė Gilma Teodora Gylytė apie sovietinio buto atnaujinimą
„Sprendimai kuriant interjerą buvo detaliai apgalvoti ir tikslingi, ateinantys iš sukauptos projektavimo patirties. O kartu jie labai paprasti ir artimi kiekvienam, kuris bent dalį laiko yra gyvenęs ar praleidęs sovietiniame bute (o juk dauguma esame). Todėl puikiai žinome, kokius jausmus kelia šie butai: erdvės neskatina bendrauti, būti, mokytis vieniems iš kitų, kurti stiprius tarpusavio santykius, juose jaučiamės atskirti, tačiau kartu neturime „privataus kampo“.
Pagrindinė atspirtis buvo pakeisti erdvinę santvarką. Ir nors monolitinės pervartos leidžia ypač mažas erdvines transformacijas, tačiau rūpestingai ir praktiškai permąsčius buto išplanavimą, be didesnių konstrukcinių iššūkių radikaliai pakeitėme Gintės ir Balio erdvinį gyvenimo scenarijų.
Maža virtuvė tapo didžiuliu vonios kambariu su langu. Jų draugai, puikiai žinodami ankštų sovietinių daugiabučių vonių variantus, juo ypač mėgaujasi – kad taip galima! Panaikinus koridorių, sujungus svetainę su virtuve ir čia įrengus biblioteką, buvęs uždaras senelio kambarys tapo pagrindine šeimos erdve, aplink kurią sukasi gyvenimas. Taigi esminės investicijos bute įvyko ten, kur to labiausiai reikėjo – kad pasikeistų gyvenimas ir jo kokybė bute iš esmės, kasdienybės įpročiai ir rutinos. Tai išpildžius, grindų, sienų apdailos, baldai jau nebesudaro esmės ir gali atliepti kiekvieno iš mūsų skonį, hobius. Apdailomis tuomet taip pat nebereikia „slėpti“ ar bandyti išspręsti erdvinių trūkumų“.
Esminės investicijos bute įvyko ten, kur to labiausiai reikėjo – kad pasikeistų gyvenimas ir jo kokybė bute iš esmės, kasdienybės įpročiai ir rutinos. Tai išpildžius, grindų, sienų apdailos, baldai jau nebesudaro esmės ir gali atliepti kiekvieno iš mūsų skonį, hobius.
Architektė pabrėžia erdvinio programavimo svarbą. „Gyvename pagal tai, ką matome, kol nesustojame ir nepaklausiame savęs, kodėl?“ – sako ji. „Užaugome nežinodami, kad architektūra buvo vienas daugelio sovietinės propagandos įrankių, siekęs reguliuoti mūsų kasdienybę, mus atskirti, užgniaužti demokratinius procesus, mintis ir veiksmus. Politinė diktatūra lėmė ir erdvių diktuojamą nenatūralų gyvenimo būdą – be šurmulio, bendrų patirčių, smalsumo, pasitikėjimo, saviraiškos, lyderystės, šeimininkiškumo.
Mažos sovietinės virtuvėlės atlikdavo praktinę funkciją, tačiau aiškiai nurodė – tiesiog pavalgyk, bet nesimėgauk gamyba, nebendrauk su šeima, nekviesk svečių. Painūs koridoriai, aklinos durys ir maži langai liepdavo nesikišti, nesidomėti, nesidalyti. Monolitinės pertvaros siuntė aiškų signalą, kad pokyčiai nepageidaujami ir net neįmanomi. Pirmiausia bute, bet iš tikrųjų – visame žmogaus gyvenime“.
Rekonstruotame bute panaudotas stalas iš senojo buto apstatymo, žvakidės, aksesuarai primena ne buto, bet labiau šeimos istoriją, bendrumą, vakarienes.
Pagrindiniai buto pokyčiai:
- Sukurta atvira erdvė bendravimui, panaikinus koridorių (prieškambarį);
- Virtuvę perkėlus į bendrą erdvę, vietoj jos įrengtas erdvus vonios kambarys su langu;
- Atsisakyta ankštų sanitarinių patalpų ir sandėliukų;
- Šalia įėjimo durų ir miegamųjų įrengtos erdvesnės drabužinės;
- Išlaikytas stilistinis vientisumas, bute vyrauja šviesios spalvos ir natūralaus medžio paviršiai, todėl butas atrodo erdvesnis ir šviesesnis.
