Lina Svaldenienė
„GROPYUS“, inovatyvi austrų medinės statybos kompanija, savo pavadinimui pasirinkusi žymiosios Bauhauzo dizaino mokyklos įkūrėjo pavardę, į rinką eina su bauhauzišku šūkiu – „Kuriame tvarų gyvenimą kiekvienam“. Įtraukus, prieinamas pastatų dizainas ir kompanijos veiklos principai sprendžia keletą statybų pramonei aktualiausių – produktyvumo, kainos, technologijų pritaikymo – iššūkių. Apie architektų, statytojų, inžinierių ir vystytojų kasdienybę, kuri kartais primena distopinio filmo scenarijų, kalbamės su Berndu Oswaldu, įmonės bendraįkūrėju ir plėtros vadovu.
Kai kalbama apie išteklių taupymą, daugelis statybų sektoriaus profesionalų, kaip ir Jūs, pabrėžia projektavimo etapo svarbą.
Svarbiausia viską gerai apgalvoti, nes projektavimas yra pradžių pradžia, būtent šiame etape nulemiamos būsimos sąnaudos. Vėlesni statybos procesai turi vis mažesnį poveikį projekto išlaidoms. Jei pastatas prastai suprojektuotas, jį įrengti brangu, dirbant paaiškėja, kad tam tikros dalys buvo praleistos, kad neveikia leidžiamosios nuokrypos ir t. t. Taigi visi sprendimai, priimti proceso pradžioje, yra lemtingi vėliau. Jei žvelgsite į tai iš produkto perspektyvos, galėsite visą laiką mokytis. Padarysite klaidų, bet jų nekartosite, nes jas jau įtraukėte į produkto iteraciją.
Ar kalbate apie žmogaus mokymąsi ar mašininį mokymąsi? Kad priimtumėte geresnius sprendimus ateityje, Jūs naudojate turimus duomenis ar žmonių padarytas klaidas?
Tiesą sakant, naudojamės abiem, nes žmogiškosios klaidos taip pat užfiksuotos duomenyse, ir jas aptiksime duomenis tinkamai analizuodami. Taigi svarbu mokytis iš duomenų ir išvengti tų pačių klaidų. Tiek automatizavimas, tiek geresnis žmonių mokymasis yra tinkami būdai jų išvengti. Bet abiem atvejais remiamės duomenimis, nes mes visi turime nuomonę, bet nuomonės – ne faktai.
Berndas Osvaldas yra vienas iš „GROPYUS“ įkūrėjų ir viceprezidentas plėtrai. Prieš įkurdamas įmonę, mechanikos inžinierius ir teisininkas buvo vykdomasis direktorius įmonėje CREE Buildings, medienos hibridinių konstrukcijų specialistas bei vyriausiasis technologijų pareigūnas įmonėje Mayr-Melnhof Holz Holding AG. Prieš tai jis ėjo „KLH Massivholz“ generalinio direktoriaus pareigas ir „Mondi Group“ operatyvinės veiklos vadovo pareigas.
Galbūt inžinieriai dažniau pateikia faktus nei nuomonę.
Manau, inžinieriai tiesiog gerai parduoda nuomonę kaip faktą. Duomenų analizės ir mokymosi etapas padeda produktui evoliucionuoti, tapti geresniam. O kai dėl medžiagų, manau, vienas dalykas dažnai lieka neįvertintas: kai statoma statybų aikštelėje, į vietą siunčiama kur kas daugiau statybinių medžiagų, palyginti su surenkamąja statyba. Vėliau dalis jų atsiduria šiukšliadėžėse, išmetama arba grąžinama. Kai pastatas gaminamas gamykloje, atliekų susidaro kur kas mažiau ir į aikštelę nevežama daiktų, kurių neprireiks. Tai esminis skirtumas kalbant apie efektyvų medžiagų naudojimą.
Tyrimai rodo, jog nuo 10 iki 30 proc. statybinių medžiagų aikštelėje tampa atliekomis. Tai ne tik daugybė pinigų į balą, bet ir labai netvaru.
Tai labai daug, taip. Ir tai ne tik medžiagos, bet ir logistika, tiesa? Nes dalis medžiagų atkeliauja iš labai toli.
O kokia mediena naudojama „GROPYUS“ pastatams? Eglė? Ar tai vietinė mediena?
Taip, tai daugiausia spygliuočių mediena. Ką galime, gauname vietoje, tačiau kai kurių inžinerinės medienos gaminių vietoje nėra. Pavyzdžiui, sluoksninę lukštų medieną (LVL) perkame iš Šiaurės šalių. Yra keli tiekėjai, jie visi iš Skandinavijos.
Taigi inžinerinė mediena į Jūsų gamyklą atkeliauja iš kitų šalių, tada gaminys surenkamas ir keliauja į aikštelę. Ar Jūs taupote darbo jėgą automatizuodami procesus? Ar Jums reikia mažiau žmonių, nes dirba robotai?
Taip ir ne. Iš tikrųjų gamyboje mes įdarbiname daug skirtingų įgūdžių žmonių. Pavyzdžiui, per gamybos piką, kai gamykla ruošė klijuotąją medieną, joje dirbo 100 žmonių. Kai baigsime plėtrą ir per metus pagaminsime 250 000 kvadratinių metrų produkcijos, ten turėsime 230 žmonių. Taigi iš tikrųjų padvigubinsime ten dirbančių žmonių skaičių. Bet gaminamas produktas labai skirsis: surenkamasis sienos elementas sukuria daug daugiau vertės nei paprasta klijuotosios medienos sija. Sakyčiau, pastaroji yra tiesiog prekė, o pirmasis – didelės vertės, sudėtingiau gaminamas produktas. Nematome, kad viską reikėtų automatizuoti, to ir nenorėtume. Darbo vietos ne naikinamos, jos transformuojasi.
Kokia izoliacinė medžiaga naudojama Jūsų surenkamųjų sienų elementuose?
Kaip kur: jei tai vidinės sienos, paprastai viduje yra celiuliozės sluoksnis, o jei išorinės, tai privalo būti kažkas nedegaus. Tai paprastai yra akmens vatos komponentai, tačiau tikrai stengiamės, kad vata būtų pakeista kuo nors tvaresniu. Priešgaisriniuose kodeksuose, deja, prašoma nedegios medžiagos, o jos tiesiog nėra tvarios. Taigi tai neabejotinai vienas tų dalykų, į kurį reikia sutelkti dėmesį.
Taigi Jūsų veiklą smarkiai veikia atsparumo ugniai ir kitos taisyklės.
Kai kurios jų pasenusios ir techniškai neįgyvendinamos, bet jų vis tiek turime laikytis, ir tai augina medinės statybos kainą. Tai yra problema. Pažiūrėkime, pavyzdžiui, į Austriją ir Vokietiją, o tada į Švediją. Švedija turi liberaliausius kodeksus medinėms statyboms, ir statybos sąnaudos šioje šalyje yra mažiausios. Austrijoje jie vidutiniški – čia šiek tiek aukštesni standartai, tad šiek tiek didesnės ir išlaidos. O Vokietija reguliuoja per daug. Ten iš esmės privalai segėti du diržus ir dar prilaikyti kelnes rankomis, kad užtikrintai jų nepamestum. Tai labai vokiška, o juk galima būtų lengvai atmesti ketvirtadalį išlaidų, jei vadovautumėmės tuo, ką kitos šalys jau žino. Skandinavija turi didelę medinės statybos istoriją ir patirtį. Mediena Stokholme dega taip pat kaip Berlyne, todėl nėra jokios priežasties taikyti kitokius reglamentus.
Vokietijoje susiformavo kone atskira statybų sektoriaus sfera, kur konsultantai, perpratę sudėtingus reglamentus, teikia paslaugas statybininkams, padėdami susigaudyti ir atitikti teisės aktuose numatytą tvarką.
Juokingas dalykas Vokietijoje: net jei laikaisi visų įstatymų, tavo statybvietėje yra inžinierius prižiūrėtojas, kuriam vis tiek gali nepatikti tai, ką siūlai, ir jis gali uždrausti tai įgyvendinti. Manau, tai yra problema, Vokietija sau nepadeda. Mes galime su tuo susidoroti, tačiau, žvelgiant iš valstybės perspektyvos, jei šalis nori išspręsti įperkamo, tvaraus būsto trūkumą, ji privalo atlikti savo darbo dalį. Kito kelio tiesiog nėra.
Ar manote, kad verslas gali pastūmėti vyriausybę sumažinti reguliavimą ar jį supaprastinti?
Taip. Nepavadinčiau to spaudimu, bet, manau, įmonės gali padėti valdžiai mokytis. Iš kur valdininkai tai sužinos, jei jie nekalbės su žmonėmis, kurie šiuos sunkumus patiria kiekvieną dieną? Tai tiesiog bendravimas, kuris plečia akiratį ir leidžia sužinoti apie įvairius iššūkius ir pasekmes, sužinoti, kad galima ir toliau atsilikti arba padaryti pasaulį geresnį.
Ačiū už pokalbį.