Kaip Jūs žiūrite į architektūrą? Ką matote, pastebite? Ką vertinate – architektūrines formas, detales, proporcijas, architekto meninio genijaus pasireiškimą, ar bandote pajausti, kiek pastatas ar erdvė patogūs ir jaukūs? Būdų žiūrėti į architektūrą, taip pat apie ją pasakoti, yra ne vienas. Šioje laidoje kalbėsimės apie neįprastą architektūros pristatymo būdą. Laidos „Reikia architekto“ svečias – režisierius ir architektas Ila Beka kartu su savo partnere ir žmona Louise Lemoine kuria filmus apie architektūrą, kuriuose pagrindinis dėmesys skiriamas… žmonėms.
Autoriai savo dokumentiniuose filmuose didžiausią dėmesį kreipia ne į patrauklų architektūros, kaip meno formos, pavaizdavimą, o į pastatų gyventojų ar darbuotojų ryšį su tais pastatais. Dueto filmai yra gavę begales apdovanojimų įvairiuose meno festivaliuose, rodyti prestižiniuose muziejuose. „MoMa“ muziejus Niujorke jų kūrybą įtraukė į nuolatinę ekspoziciją.
Įprastai filmuose apie architektūrą svarbiausia parodyti pastato grožį, todėl jis filmuojamas tuščias, tvarkingas, nušviestas saulės, o tarp labai estetiškų vaizdų jo autorius architektas pasakoja apie pastato architektūrinius sprendimus. Jūsų kuriamuose filmuose – viskas atvirkščiai. Rodote ne formos, tekstūros grožį, o kasdienybę: netvarką, atsitiktinumus, buitį, o didžiausią dėmesį skiriate pastate ar mieste esantiems žmonėms. Sekdami paskui juos, net neparodote viso pastato vaizdo, gali pasirodyti, kad net ne architektūra Jums svarbiausia. Kodėl, būdamas architektu, pasirinkote tokį būdą?
Taip, paprastai filmuose apie architektūrą pasakojama apie architekto darbą: pastato grožį ir jo kūrėjo genialumą. Tai reklaminis menininko pristatymas. Tokius filmus dažniausiai užsako ir už juos sumoka arba pats architektas, arba pastato savininkas, arba reklamos agentūra. Mums nuo pat pradžių to pasirodė negana. Norėjome kalbėti apie erdvę, kurioje gyvename. Juk architekto misija ir yra sukurti geresnį pasaulį, geresnį miestą, geresnę erdvę būti, gyventi. Todėl nusprendėme parodyti gyvenimą, kuris vyksta mieste ir pastatuose. Paprastai architektūriniuose filmuose viskas švaru, tvarkinga, paruošta, išdėlioti specialiai prie interjero priderinti daiktai. Netgi gamta turi būti priderinta prie filmavimo – laukiama saulėtų dienų, tobulos šviesos. Mes norėjome parodyti, kaip architektūra atrodo kasdieną, per šurmulį, per lietų, ar ji „veikia“, ar joje žmonės vengia būti.
Ko siekiate savo filmais? Priversti žmones pamatyti aplinką?
Architektūra yra menas, dizainas, tačiau kartu tai yra įrankis sukurti aplinkai, kurioje esame ištisą parą. Visi žmonės kažkur gyvena, tačiau labai nedaug kurie gali pasakyti, ką galvoja apie savo aplinką. Vienas mano filmo žiūrovas pasakė: „Iki šiol nieko neišmaniau apie architektūrą, bet pagaliau aš ją pamačiau, man ji pasirodė įdomi tema.“ Mes norime suteikti žmonėms daugiau laisvės kalbėti apie aplinką. Toks mokymas turi būti pradėtas nuo mažiausių vaikų, kad jie būtų įpratę vertinti savo aplinką, suprasti, kas jiems asmeniškai joje patinka ir ne. Nes vėliau, suaugę, jie turės galios keisti ne tik savo namus, bet ir miestus.
Kurdamas pastatą, architektas labai gerai žino, ką nori juo pasakyti, kur yra pagrindiniai akcentai, kokia pagrindinė architektūrinio dizaino idėja. Tai gali būti pastato ryšys su aplinka, šviesos ir šešėlių žaismas fasaduose, skirtingų tekstūrų dermė, proporcijos ir taip toliau. O ką pirmiausia pamato žmonės, kas jiems vertingiausia architektūroje?
Mums reikia išsiugdyti įprotį pažvelgti į daiktus ir dalykus iš atstumo. Čia panašiai kaip ir su reklama. Mieste matome daug reklamos plakatų su tobulai atrodančiomis merginomis ir jaunuoliais, demonstruojančiais gražius drabužius. Tačiau suprantame, kad tai nėra tikrasis gyvenimas. Turime išmokti atsitraukti ir į visas mums brukamas žinutes, kurių dauguma turi komercinį tikslą, pažvelgti kritiškai ir suprasti, ko reikia ir kas tinka man asmeniškai. Būtina pažvelgti giliau už įvaizdžio. Nors, žinoma, kartais žmonės stato sau tokius namus, kurie kurtų tam tikrą įvaizdį apie šeimininkus. Tai nieko blogo, jei toks pasirinkimas daromas sąmoningai.
Kartais žmonės nenori prisiimti atsakomybės kurti savo aplinką ir sako architektui: „Tu mokeisi architektūros, todėl dabar ir pasakyk, kaip aš turiu gyventi.“ Taip buvo mokoma ir mano laikais Architektūros fakultete: dėstytojai autoritetingai pareikšdavo, kas yra gerai, o kas blogai, be galimybės jokioms improvizacijoms. Tai taip pat problema.
Sukūrėte 24 dokumentinius filmus, daugiausia apie šiuolaikinės architektūros pastatus ar miestus. Kaip pasirenkate, ką filmuoti?
Pradėjome nuo olandų architekto Remo Koolhaso suprojektuoto individualaus namo – tai buvo mūsų asmeninis eksperimentas, norėjome sukurti kitokį architektūrinį filmą nei visi, kurti iki šiol. Šiame filme namą parodome jo valytojos akimis – sekiojome ir filmavome tik ją.
Visi pirmieji mūsų filmai buvo apie labai garsius pastatus – norėjome paprovokuoti ir suardyti jų, kaip architektūrinės „ikonos“, ir architekto, kaip genijaus, įvaizdį. Filmavome Pomerolio vyninę Prancūzijoje, sukurtą architektų Herzog ir de Meuron, tris architekto Renzo Piano sukurtus pastatus Italijoje, Šveicarijoje ir Prancūzijoje, Frenko Gerio suprojektuotą Bilbao muziejų, Kalėdas Ričardo Mėjerio suprojektuotoje bažnyčioje Romos pakraštyje.
Paskui buvo antras etapas, kurio metu tyrėme, kaip pastatai keičia juose esančių žmonių elgesį. Nufilmavome Japonijos architektų SANAA suprojektuotą individualųjį namą, Danijos studijos BIG suprojektuotą daugiabutį Kopenhagoje, Barbikanijos daugiabučių kvartalą Londone ir kitus.
Dabar filmuojame miestus. Stebime žmones gatvėse, bandome suprasti, kaip miestas keičia žmonių elgesį. Savo namuose naudojame erdvę kaip mums patinka, tačiau mieste ją turime dalytis su nepažįstamaisiais.
Projektuodamas pastatą, architektas sukuria detalizuotą viziją, kaip turi atrodyti ir kaip turi būti naudojamos patalpos. Tačiau tuomet į pastatą atsikrausto žmonės su savo pomėgiais, skoniu ir gyvenimo istorijomis, kurios pakeičia ne tik mažas detales, tokias kaip paveikslai ar suvenyrai, bet ir patalpų naudojimo būdus.
Architektas sukuria idėją ir įsivaizduoja, kad žmonės gyvens taip, kaip jis suplanavo. Architektas Le Korbiuzjė yra pasakęs: „Galų gale gyvenimas vis dėlto nurungia architektūrinę idėją.“ Jis tai pasakė apie vieną savo suprojektuotą daugiabutį netoli Bordo miesto. Nuvykęs ten po metų nuo naujakurių įsikraustymo, jis pamatė, kad žmonės kai kur įsidėjo naujus langus ir kitaip persitvarkė ne tik fasadus, bet ir vidaus erdves. Savo darbe esu matęs begalę tokių atvejų. Architektas Renzo Piano buvo labai patenkintas, kad filmuosime tris jo sukurtus pastatus. „Po pastatų atidarymo neteko juose lankytis, todėl labai įdomu, kaip ten gyvenimas vyksta iš tikrųjų“, – sakė jis. Mums, architektams, tą žinoti labai svarbu, nes dažniausiai liekame su paskutiniu mūsų kurto pastato įvaizdžiu: viskas tobulai tvarkinga, perkerpame juostelę ir svaigstame nuo komplimentų ir padėkų. Kita vertus, suprantu architekto nusivylimą pamačius, kad jo sukurtas įvaizdis realybėje subyrėjo, nes gyventojai nusipirko nederančių baldų ar paveikslų. Architektūra – sunkus darbas, reikalaujantis apgalvoti begalę detalių. Pavyzdžiui, kai svarstote apie apšvietimą, projektuojate lempas tam, kad šviesa kristų ant tam tikrų objektų ar sukurtų tam tikrą atmosferą. Bet kartu mes, architektai, privalome susitaikyti, kad gyvenimas toks yra.
Kita vertus, esu girdėjęs, kad žymūs architektai neleidžia žmonėms keisti vidaus erdvių. Nekilnojamojo turto prikimo sutartyje net būna nurodyta, kad jeigu savininkas nori pastatyti ar net perstatyti kokį baldą, pakeisti apšvietimą ar panašiai, privalo tai suderinti su architektu.
Savo filmais pasakojate apie žmonių ryšį su jų aplinka, architektūra. Kokia istorija Jums padarė didžiausią įspūdį?
Tikriausiai tai – Morijama-san, vyriškis, gyvenantis Tokijuje, architektų biuro SANAA suprojektuotame name. Jis niekuomet neišeina iš savo namų, ką jau kalbėti apie Tokiją. Jo namas – ti krai išskirtinis. Jis padalytas į 10 baltų kubų, todėl gamta yra visur aplink. Tai namas-kaimas. Morijama-san gyvena keturiuose kambariuose, o visus kitus nuomoja, todėl kieme susiformavo maža bendruomenė. Tačiau Morijama-san visuomet vienas, leidžia laiką skaitydamas knygas, žiūrėdamas filmus ir klausydamasis muzikos. Jo namuose vyrauja tam tikra ramybė, kurią labai įdomu stebėti. Žiūrint šį filmą, daugumai kyla minčių apie jų pačių gyvenimo būdo teisingumą.
Ar namas suformavo tokią jo savininko gyvenseną, ar savininkas pasirinko tokį namą, kuris atitiktų jo stilių?
Ir viena, ir kita. Morijama-san pasamdė architektus ir paprašė jų suprojektuoti jam namus. Jie tokie ir yra – visiškai pagal jį. Net lubos tokios žemos, kad jam – kaip tik, bet man, europiečiui, teko susigūžti. Jo gyvenimo būdas labai savotiškas, jis daugiau laiko praleidžia lauke nei kubuose, nors Tokijuje labai karšta vasaromis ir šalta žiemą.
Kadangi filmuojate be griežto scenarijaus ir esate atviri netikėtumams, tikriausiai per savo karjerą teko patirti Jus nustebinusių momentų. Kokie jie?
Tai visuomet susitikimai su žmonėmis. Kaip architektui, man patinka architektūra, tačiau žmonės patinka dar labiau. Pavyzdžiui, Barbikanijos daugiabučių kvartale Londone nufilmavome senyvą našlę, kuri gyvena nedideliame bute, prigrūstame visokiausių popierių: knygų, dokumentų, žemėlapių, bilietų. Savo pasakojime ji atskleidžia savo gyvenimą su įnoringu vyru, kuris savo automobilius keisdavo kasmet ir juos vertindavo labiau nei ją, tačiau ji jo tebesiilgi iki šiol. Galų gale ji kalba apie savo vienatvę ir juokauja, kad nebeturi prasmės gyventi, nes neturi nei vaikų, nei draugų, nei artimų giminaičių. Mus labai sujaudino tokia stipri istorija, kuri gyvena tarp šių sienų. Su kai kuriais savo filmų herojais iki šiol palaikome ryšį. Kai filmavome Augusto Pere suprojektuotą pastatą Paryžiuje, bendravome su laiptinės prižiūrėtoju. Jis iki šiol man paskambina, kartais net naktį, pasidalyti savo mintimis apie gyvenimą ar pasikalbėti apie meilės problemas.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 liepa/rugpjūtis.
