Lietuvoje Europos architektūros studentų asamblėja (EASA) labiausiai buvo girdima 2016 metais, kai grupė jaunų architektų lokaciją nuolat keičiantį renginį suorganizavo Nidoje. Šiais metais ši tarptautinė jaunų architektų bendruomenė susirinko Vilaro prie Olono miestelyje Šveicarijos Alpėse. Per dvi savaites trukusį renginį daugiau nei 500 studentų ir architektų vykstant diskusijoms, paskaitoms, neformaliems pokalbiams ir kūrybinėms dirbtuvėms nagrinėjo šių metų asamblėjos temą – turizmą.
Nors EASA – visiškai decentralizuota organizacija, tačiau kiekviena šalis turi savo nacionalinius kontaktus – žmones, kurie atsakingi už naujų dalyvių atranką, renginio sklaidą. Vienas iš lietuvių Vilius Balčiūnas šįmet vadovavo „EASA Archive“, kuriame drauge su kitais studentais archyvavo ankstesnių asamblėjų medžiagą. Su juo ir kalbamės apie tai, kas jam yra EASA ir kuo ji ypatinga.
Kaip apibūdintum, kas yra EASA?
Sunkoka trumpai apibūdinti. Visų pirma, tai yra asamblėja – architektūros studentų ir jaunųjų architektų iš Europos bei kitų šalių susibūrimas, siekiant dalytis idėjomis, patirtimis, diskutuoti aktualiomis šių dienų temomis, aptarti architektūros edukacijos problemas. Asamblėjoje kasmet vyksta įvairios kūrybinės dirbtuvės, diskusijos ir paskaitos, kreipiančios pokalbį tų metų asamblėjos tema.
Bet turbūt svarbiausia EASA ypatybė ta, kad ji veikia visiškai decentralizuotai, be vadovų, direktorių ir visokiausių sekretorių. EASA tapo tinklu, jungiančiu visas Europos valstybes ir tolesnius kraštus, – sulaukiame atstovų iš Lotynų Amerikos CLEA (angl. Council of Latin American Students of Architecture), Indijos NASA (angl. National Architecture Students Assembly) ir kitų šalių.
Svarbiausios architektūros, interjero ir paveldo naujienos – nepraleiskite!
Kada EASA pirmą kartą dalyvavo lietuvių komanda?
Pirmąjį lietuvių komandos sąrašą pavyko rasti 1990-ųjų asamblėjos ataskaitoje. Šis renginys vyko praėjus vos keliems mėnesiams po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, ataskaitoje komanda dar buvo pavadinta „USSR / Lithuania“. Keliose asamblėjose iki 1990-ųjų dalyvavo Sovietų Sąjungos komanda, kas žino, gal ten buvo patekusių ir lietuvių, tačiau turimuose šaltiniuose lietuviškų pavardžių nepavyko atrasti.
Įdomu tai, kad Nidoje, kur EASA organizavome 2016 metais, 1997-aisiais jau yra vykęs su EASA susijęs renginys – SESAM (angl. Small European Students of Architecture Meeting), pavadinimu „Sand architecture“. Tai mažesnis panašaus tipo renginys, kurį organizavo tuometinis „Arch.klubas“.
Kokios EASA yra dirbtuvės? Kas joms vadovauja?
Kokių tik nebūna… Nuo paviljonų statymo iki teorijų nagrinėjimo, nuo šokio ar performansų iki darbo su jutikliais ir mikrokompiuteriais. Visi gali atrasti, kas juos domina, arba išbandyti save visiškai nepažintoje srityje. Kiekvienais metais dirbtuvės vis skirtingos ir orientuojasi į tų metų asamblėjos temą. Nors tema ir užduota, tai netrukdo dirbtuvių vadovams atrasti skirtingų požiūrio taškų ir perspektyvų. Vadovais gali tapti kas tik nori, turi pakankamai motyvacijos, dažniausiai jais būna jauni praktikuojantys architektai ir patys studentai, neretai pasitaiko ir žmonių iš kitų specialybių, ne tik architektūros. Anksčiau, pirmosiose asamblėjose, tapti dirbtuvių vadovais buvo kviečiami profesoriai ir dėstytojai, tačiau palaipsniui asamblėja tapo platforma pačių studentų eksperimentacijoms ir idėjų įgyvendinimui, kas tradicinėje architektūros edukacijoje yra labai suvaržyta.
Elenos Paleckytės nuotr.
Šiais metais buvai vienas iš jau kasmetinėmis tapusių „EASA Archive“ dirbtuvių vadovų. Kada ir kaip iškilo tokio archyvo poreikis?
Dirbtuvėmis archyvo nedrįsčiau vadinti, tai labiau darbo grupė, kuri renka, organizuoja, kataloguoja, indeksuoja ir analizuoja medžiagą, surinktą per beveik 40 asamblėjos istorijos metų. Dabartinė Archyvo darbo grupė buvo suformuota 2017 metais per Danijoje vykusią asamblėją ir veikia iki šiol. Pagrindinė motyvacija yra išsaugoti istoriją ir ją perduoti ateities kartoms. Tai nemažas iššūkis dėl decentralizuotos organizacijos prigimties ir gana sparčios generacijų kaitos. Archyvas keletą kartų buvo vystomas ir anksčiau, tačiau būtent dėl minėtų priežasčių jo veikla vis nutrūkdavo, informacija apie dokumentų vietą pradingdavo. Tikimės, kad šįkart pavyks išlaikyti tęstinumą.
Kalbant apie legendines asamblėjas, neretai minima 1997 metų EASA, vykusi Skandinavijoje. Kuo ji ypatinga?
1997-ųjų EASA dažnai minima kaip „Traukinys“. Pavadinimas sufleruoja, kodėl ši asamblėja tapo viena iš legendinių – visas renginys vyko atskirame EASA traukinyje, kurio maršrutas prasidėjo Kopenhagoje ir tęsėsi per Švediją bei Norvegiją iki pat Narviko miesto šiaurinėje Norvegijos dalyje. Tai buvo nepaprastai daug ryžto ir pastangų iš organizatorių pareikalavęs renginys, vienintelė tokio masto asamblėja.
Šių metų EASA tau buvo penktoji. Kuo ji išsiskyrė?
Man ši asamblėja buvo pirmoji, per kurią visa bendruomenė kartu persikėlė į kitą vietą. Tuo ji ir buvo išskirtinė. Matyti apie 500 žmonių bendruomenę, kuri pėsčiomis, lydima Alpių karvių, nešanti savo kurtas instaliacijas, keliavo į antrąją renginio vietą – pačių kurtą stovyklavietę Šveicarijos kalnuose, buvo neįtikėtina. Ten, toli nuo visko, gyvendami itin paprastomis sąlygomis, praleidome dvi naktis ir neabejoju, kad visų prisiminimai – labai ryškūs.
Kas tau pačiam, patyrinėjus archyvą, atrodo įspūdingiausia?
Asmeniškai man įspūdingiausia, kad EASA sugebėjo išlikti iki šių dienų ir kad ji nenutrūko po pirmosios ar kelių pirmųjų asamblėjų. EASA yra visiškai decentralizuota, neturi jokios konkrečios vadovybės, o juk ankstyvaisiais asamblėjos metais komunikacija tarp skirtingų šalių buvo daug sudėtingesnis uždavinys nei dabar, kai dalytis informacija galima realiu laiku. Patys pirmieji organizatoriai, EASA pradininkai, Richardas Murphy ir Geoffas Haslamas, nuolat stebisi, kaip asamblėja išliko ir išaugo per tuos keturis dešimtmečius.
Elenos Paleckytės nuotr.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 rugsėjis.
