Antrinis dizainas, kai naujam gyvenimui prikeliami seni, nebenaudojami ar sugedę daiktai, Skandinavijos šalyse jau senokai tapo žmonių kasdienės dalimi. Pamažu šis požiūris prigyja ir Lietuvoje, kur visa daugiau žmonių ieško būdų ne tik suremontuoti sugedusią techniką ar sulūžusius baldus, bet ir kūrybiškai interpretuodami jų funkciją sukuria tikrus dizaino kūrinius, puikiai pritaikomus buityje.
Nereikia tiek, kiek įsivaizduojame
Viena tokio požiūrio šalininkių – menininkė Paulina Gudaitytė. Ji prisipažįsta antrinio vartojimo kultūra susižavėjusi tiesiog kartu su vyru berinkdama išmestus daiktus prie Vilniaus konteinerių. Tapybos studiją ji iškeitė į prekės ženklo „Kudė Tudė“ sukūrimą ir šiandien senienas, prikeltas naujam gyvenimui, siūlo įsigyti visiems, kuriems nesvetimas meniškas ir tvarus požiūris į supančią aplinką.
„Socialiniuose tinkluose pamatėme atiduodamus, jau išmesti paruoštus foteliukus. Su vyru nusprendėme juos pasiimti ir atnaujinti. Taip pradėjome važinėti po Vilnių. Renkame beveik viską – nuo sulūžusių kėdžių, lovų, lagaminų, senų lentų, stalčių ar stalų, iki mažiausių smulkmenų. Ne visi išmesti daiktai būna atnaujinami pagal savo tiesioginę paskirtį, dažnai jie yra perdaromi į kitus. Mums sena lenta mintyse tapdavo stalu, senos lovos rėmas – indauja, kėdė – spintele, stalas – komodos rėmu. Kartą iš vienos senos kėdės esame pagaminę dvi“, – pasakoja menininkė P. Gudaitytė.
Šeimos namuose šiandien beveik visi baldai buvo rasti apleistose sodybose ar prie konteinerių. Gėlės auga senuose, prie šiukšlyno rastuose moliniuose vazonuose, o nepataisomai sugedus skalbimo mašinai jie neskubėjo į technikos prekių parduotuvę – tiesiog atnaujino seną, 15 metų prastovėjusią garaže.
„Pirkti naują daiktą mums yra retas įvykis. Ir tikrai ne iš taupumo, o dėl aplinkos taršos. Juk žmogui tikrai nereikia tiek, kiek jis įsivaizduoja“, – priduria menininkė.
Įprasti nepirkti
Pasak P. Gudaitytės, dėti pastangų ir ieškoti, kur galima įsigyti gamtai draugiškų daiktų ar prekių šiandien jau nebereikia. Vis dažniau ir garsiau reklamuojama juos įsigyti. Tačiau kalbant apie antrinio vartojimo kultūrą, pirmiausia, pasak pašnekovės, turėtume kalbėti apie susilaikymą – vadinamojo šopingo mados išstūmimą.
„Žmonės daiktus išmeta, ne vien tada, kai jie sugenda ar sulūžta. Dalis žmonių tiesiog jaučia poreikį pirkti naujus. Ir labai retai tai yra būtinybė, dažniau – įprotis ar mada. Kai kam išmesti ir nusipirkti naują atrodo paprasčiau nei atnaujinti seną. Žmonės nori, jog viskas būtų paprasta. Dauguma nesusimąsto, jog galime elgtis ir kitaip. Nesvarbu, daiktas pigus ar brangus, svarbiausia, mąstyti ir suprasti, ką ir kaip vartojame: maistą, buitinę chemiją, baldus, drabužius“, – įsitikinusi Paulina.
Ne visos šiukšlės tampa menu
Antrinio vartojimo iniciatyvos „Kūrybos kampas 360“ įkūrėjo kauniečio Giedriaus Bučo studija ir šeimos namai taip pat įrengti iš išmesti planuotų ir atnaujintų daiktų.
Septyniasdešimties metų senumo stalas, virtuvės spinta pagaminta iš „Kauno bienalės“ informacinio stendo, o virtuvės spintelės – tai buvusi bibliotekos kartoteka.
Pasak G. Bučo, daiktų ir antrinių žaliavų prikėlimas antram gyvenimui ugdo kūrybingumą bei padeda suprasti besaikio vartojimo žalą visuomenei ir aplinkai.
„Labai svarbu suprasti, kad net ir norėdami, visų šiukšlių menu nepaversime. Todėl būtinai turime mokytis darniai vartoti ir rūšiuoti atliekas“, – sako iniciatyvos „Kūrybos kampas 360“ idėjinis vadas.
Tvari mada gerai, bet sąmoningumas svarbiau
G. Bučas teigia pastebintis, kad Lietuvoje tvarus vartojimas tampa vis priimtinesnis – vis dažniau galima sutikti žmonių, kurie į prekybos centrą nešasi savo medžiaginius maišelius, kiekvieno pirkinio nepakuoja į atskirą plastikinį maišelį, o kavinėse prašo kavą pagaminti į atsineštus puodelius. Tačiau vertybinis pasiteisinimas vis dar silpnas – neretai žmonės daro tai dėl mados.
„Skandinavai vadovaujasi „trash design“ gyvenimo filosofija. Vienas jos aspektų, nors Suomijoje jis nėra toks aktualus, – ekonominis, o kitas – resursų tausojimas. Gamta yra duodanti, tačiau turime galvoti – kiek. Juk jei neperkame naujų daiktų ir atnaujiname senus, sutaupome gamtos resursų, padedame aplinkai kvėpuoti“, – pasakoja G. Bučas.
Kaip tvarkytis su buitimi geriausiai galima mokytis iš gamtos, kurioje viskas sukasi uždaru ciklu, nelieka nieko nepanaudojamo.
„Daug kam atrodo, kad klimato atšilimas vyksta kažkur, bet ne pas mus, ne Lietuvoje. Organizuoju mokymus vaikams ir ten jie dažnai sako, kad prezidentė, valdžia ar dar kažkas atsakingi už aplinkos taršą, bet tada prašau jų pasirinkti – būti kūrėju ar griovėju. Tuomet atsiranda visai kitas pojūtis atsakomybė. Pokytį matuoju atsiliepimais, kai skambina tėvai ir pasakoja, kad jei vykstant į kokį renginį vaikai pamiršta pasiimti savo puodelį, lėkštutę ar šakutę stengiasi įsiversti be šių daiktų, bet jų neperka. Tai rodo, jog atsiranda ne vien sekimas mada, bet sąmoningumas, kodėl taip elgiuosi“, – pasakoja darnaus vartojimo iniciatorius G. Bučas.
Visuomenės nuomonės tyrimai rodo, kad nors Lietuvos gyventojams aplinkos apsauga yra svarbi, jie abejoja savo individualių pastangų poveikiu sprendžiant globalias aplinkos problemas ir kur kas rečiau nei kiti europiečiai yra linkę už tai prisiimti atsakomybę. Aplinkos ministerija šiuo metu organizuoja akciją „Misija: nulis“, kurios dalyviai yra mokomi atpažinti ir įvertinti savo individualų poveikį aplinkai bei pamažu keisti kasdienius įpročius ir fiksuoti realią naudą aplinkai, sveikatai ir piniginei.
AM inf.
