Šią vasarą Vilniaus miesto savivaldybei sušaukus Ekstremaliųjų situacijų komisiją dėl pavojaus, kilusio nekilnojamajai kultūros vertybei – Gedimino kalnui – visuomenė sunerimo. Ar išliks kalnas ateities kartoms? Vaizdas nežadėjo nieko gera, todėl imta ieškoti kaltų asmenų ir priežasčių dėl tragiškos Gedimino kalno būklės. Vieni kaltino iškirstus medžius, kiti – nepakankamas investicijas, treti – valdžios aplaidumą. Laimė, buvo ir tokių, kurie gelbėjo nuošliaužų nukankintą kalną.
Ekstremali situacija suvaldyta
Besniegės žiemos, įšalas, nuolat pliaupiantys lietūs ir dėl lėšų nebuvimo delsimas imtis šlaitų tvarkymo darbų paskatino Gedimo kalno nuošliaužas. Tik paskelbus ekstremalią situaciją atsirado galimybė Gedimino kalno tvarkytojams naudoti lėšas iš Valstybės rezervo, taip pat buvo įkurtas operacijų štabas – jis įpareigotas užtikrinti nuolatinę kalno stebėseną, operatyviai reaguoti į besikeičiančią situaciją, likviduoti bet kokius pokyčius, kurie grėstų nuošliaužomis ar didesniais kalno struktūros pakitimais.
Ekstremalios situacijos vadovas, kultūros viceministras Renaldas Augustinavičius tikina, kad nei pačiai Gedimino kalno struktūrai, nei jo lankytojams šiuo metu grėsmės nėra.
Pasak jo, įsibėgėjus realiems kalno šiaurės vakarų šlaito gelbėjimo darbams, čia dirba ekskavatorius-voras, greta kalno sumontuotas bokštinis kranas. Nulyginus šlaitą, pradėtos įrengti gabijonų eilės. Pietrytiniam šlaitui kalno tvarkybos projektas dar rengiamas – jis turi būti pristatytas rugsėjo mėnesį. Ekspertams įvertinus parengtą kalno gelbėjimo projektą pasirašyta sutartis su rangovu ir pradėtas Gedimino kalno šiaurės vakarų šlaito, kur yra didžiausios nuošliaužos, tvarkymas.
Pasak Lietuvos nacionalinio muziejaus, kuris Gedimino kalnu rūpinasi nuo 2012 metų pabaigos, architektės Astos Meškauskienės, šiaurės vakarų kalno šlaite prasidedantys darbai – tik pirmas etapas.
Tvarkybos darbų projekte išskiriamos trys dalys – šiaurės vakarų pusėje pažeistas kalno šlaitas, piliakalnio aikštelė ir pietvakarinis piliakalnio šlaitas. Gedimino kalno aikštelėje numatoma modernizuoti kritulių surinkimo sistemą ir izoliuoti aikštelę nuo kritulių, o šiaurės vakarų šlaite – stabilizuoti ir drenuoti pažeistą šlaitą, atkurti pirminio šlaito paviršių su augaline danga, besikaupiančius kritulius nuleisti į miesto lietaus nuotekų tinklus. Darbus, kurie kainuos 2 mln. 860 tūkst. eurų, ėmėsi bendrovė „Rekreacinė statyba“.
Pasigendama darbų tęstinumo
1983 metais išsamų Gedimino kalno sutvarkymo ir šlaitų sutvirtinimo projektą rengę architektas Giedrutis Laucius ir inžinierius Jakovas Mendelevičius stebisi, kodėl dabartinė Gedimino kalno gelbėjimo komanda nemėgino konsultuotis su anksčiau ten dirbusiais žmonėmis.
Jakovas Mendelevičius.
„Kone visi dar gyvi! O nežinant, kas daryta anksčiau, prarandamas bet koks projekto tęstinumas. Sukaupta daugiau kaip 350 brėžinių. Ar juos matė bent vienas šių dienų ekspertas? Skubama kviestis žinovų iš užsienio, bet juk viskas padaryta – tereikia dokumentus pakelti, tik švaistomos valstybės lėšos“, – kritikos strėlių nešykštėjo pašnekovai, tačiau sutarė, kad važiuojančio traukinio stabdyti nevalia. Todėl yra pasirengę gelbėti savo patarimais, jei tik kas kreipsis. Tuo metu Lietuvos ir jiems talkinusių Lenkijos valstybinio geologijos instituto – Nacionalinio tyrimų instituto specialistų tvirtinimu, pagrindinė Gedimino kalno problema, dėl kurios jis kenčia, yra vanduo, kuris patenka ant kalno paviršiaus, susigeria į gruntą ir pasiekęs nelaidų sluoksnį išteka šaltiniais kalno šlaituose. Kita bėda – supiltinis gruntas, kurį reikės pašalinti tvarkant Gedimino kalno šiaurės vakarų šlaitą. Klausimas, ar tai chroniškos bėdos. O gal atsiradę tik paskutiniais metais dėl kalno nepriežiūros ar besikeičiančio klimato? Nuo 1983 metų Gedimino kalne dirbę specialistai pasakojo, kad darbai čia vyko 1989–1991 metais, vėliau nutrūko dėl finansavimo stokos, o atnaujinti buvo tik iš dalies 1995 metais. J. Mendelevičiaus liudijimu, itin svarbūs buvo 2010 metai, kai vasaros lietūs ant Gedimino kalno paliko grėsmingų pėdsakų: šlaitai ir takai susirauplėjo nuo įgriuvų. Lietuvos kultūros ministerijos sudaryta komisija tąkart perspėjo, kad galimos statinių, šlaitų ir papėdės statinių griūtys. Buvo skubiai imtasi tvarkyti takus, lietaus vandens drenažo vamzdžius ir latakus, nuspręsta iškirsti ant šlaitų augančius medžius.
Pastarasis sprendimas sukėlė daug viešų svarstymų, ir jie netyla iki pat šiandien. Bet ilgametis Gedimino kalno ir jo prieigų tyrėjas bei projektuotojas J. Mendelevičius šiuo klausimu nepajudinamas: juk kalnas plikas buvo ir kryžiuočių laikais, kad šie negalėtų pasislėpti už medžių kamienų. Specialisto teigimu, kalnui kur kas labiau nei medžių šaknys būtina žolės danga, kuri garina vandenį ir sutvirtina šlaitus.
„Gedimino kalno medžiai buvo šalinami etapais: pirmiausia kirto tuos, kurie augo per arti pastatų, šaknimis ardė akmenimis tvirtintą šlaito apačią ir taip prisidėjo prie nuošliaužų atsiradimo. Medžių kirtimas užbaigtas 2013 metais. Nuplikusias kalno vietas reikėjo sutvirtinti, todėl vietomis sėta žolė, klota velėna.
Gelbėti Gedimino kalno šlaitus įprasta
Ne vieną mitą apie Gedimino kalną paneigęs J. Mendelevičius tikina, kad tik nesusipažinusieji su jo istorija gali dėl nuošliaužų atsiradimo kaltinti iškirstus medžius. Kalnas, pasak jo, visą laiką buvo remontuojamas ir jau 1389 metais kentėjo nuo didelės nuošliaužos.
Apie tai, kad kalno šlaitai buvo tvarkomi visais laikais, kalba ir Gedimino kalno šiaurės vakarų pusės tvarkybos darbų projekto vadovas architektas Rimas Grigas.
„Jau daugiau kaip 600 metų tvarkomi kalno šlaitai, taigi nieko neįprasta. Kalno šlaitai nėra stabilūs, juos veikia pasaulinis atšilimas: nėra žiemų, į kalną patenka daugiau vandens, ir šis jį ardo. Taigi šiandien matome erozijos rezultatą. Norėdami šį procesą pristabdyti, rengiame projektą, leisiantį sumažinti negatyvią erozijos veiklą, o visuomenės dėmesys padidėjęs, nes pastaraisiais metais neskirta tam pakankamai dėmesio“, – sakė R. Grigas.
Architektas detalizuoja, kad Gedimino kalno gelbėjimo darbams pradėta ruoštis dar praėjusių metų gruodžio mėnesį, sudarytas šiaurinio šlaito tvarkybos darbų projektas, pagal jį dabar ir vykdomi darbai. Šiuo metu projektuojamas piliakalnio aikštelės tvarkybos projektas, ieškoma išeičių, kaip mažinti vandens patekimą į kalną, kad mažiau šį ardytų.
Neseniai gauti papildomi geologiniai tyrimai. Jie padės nustatyti besiformuojančios nuošliaužos giluminius matmenis, o nuo šių rezultatų priklausys projekto sprendiniai. Nors nuošliaužos priežastys jau aiškios, dar atliekami tyrimai norint nustatyti jų apimtis.
Kol kas versijos labai skirtingos, nes atvykę lenkų tyrėjai suabejojo geologine kalno struktūra. Taigi šiuo metu bandome tai patvirtinti arba paneigti. Atlikus tyrimus bus parengtas ir projektas. Jau įdiegta kalno šlaitų stabilumo stebėjimo sistema, taigi jos rezultatai leis numatyti tolesnius sprendimus.
Išvengs Bekešo kalno likimo
Pasidomėjus, kokiomis priemonėmis bus tvarkoma pažeista Gedimino šlaito dalis, R. Grigas pasakojo, kad pašalinus pažeistą gruntą tinkladėžėmis, pripildytomis skaldos, formuojant terasas, ant jų pilant augalinio grunto sluoksnį, po to klojant augalinę dangą. Projekto vadovas sako, kad tai laiko patikrintas kalno šlaitų tvirtinimo būdas, tačiau pasitelktos šiuolaikinės technologijos.
„Pats principas niekuo nesiskiria nuo seniai naudojamų, bet anksčiau sutvirtinimus pindavo iš vytelių ir dėdavo sluoksniais pramaišiui su moliu ar žvyru, o dabar bus naudojamos naujos ilgaamžės medžiagos, tinkladėžių gamintojas suteikia 120 metų garantiją“, – pasakojo R. Grigas. Į daugeliui nerimą keliantį klausimą, ar Gedimino kalnas vieną dieną nenuslinks, visai kaip XIX amžiaus pirmojoje pusėje kelis kartus nuslinko dalis Bekešo kalno, nusinešdama ir bokštą, architektas atsako – ne. Jo tikinimu, šie kalnai skirtingi savo struktūra.
„Bekešo kalno struktūra – daugiausia smėlis, o Gedimino kalno geologinė struktūra gera. Jeigu jam padėsime, kalnas negrius, nes tai, ką matome – paviršiuje vykstantys procesai“, – patikino specialistas.
Tam linkęs pritarti ir kultūros viceministras R. Augustinavičius: „Gedimino kalnas išliks. Nei kalnui, nei bokštui niekas negresia. Reali problema yra slenkantys šlaitai ir nuošliaužų rizika. Tikime, kad jau kitų metų antrojoje pusėje šios rizikos bus pašalintos atlikus kompleksinius tvarkybos darbus.“
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2017 / 4.
