Ne menkinti, o išsaugoti tai, kas pastatyta sovietmečiu, išlaikyti pagarbų santykį su prieš keliasdešimt metų iškilusiais statiniais, suteikiant jiems šiandienos realijas atitinkančias funkcijas, sykiu išryškinant tai, kas juose vertinga, – tokio principo projektuodami mažųjų laivų uosto teritorijoje esančių elingų virsmą į viešbutį laikėsi architektų biuro SPRIK komanda.
Tęsiama pastatų istorija
Smiltynės jachtklubas, įsteigtas 1936-aisiais, vienintelį kartą buvo rekonstruotas 1973 metais. Įgyvendinus mažųjų laivų uosto rekonstrukcijos darbus, 2014 metais čia sugrįžo laivai. Šįmet užbaigtas dar vienas – mažųjų elingų (dengtų pastatų laivams laikyti ir remontuoti) konversijos į viešbučio numerius etapas.
Senieji elingų pastatai, jautriai kolegų ankstesnį darbą interpretavusių rekonstrukcijos autorių vertinimu, projektuoti apgalvotai, derinant prie saugomo Smiltynės kraštovaizdžio. SPRIK architektai sąmoningai rinkosi sprendimus, kurie nesuardytų senųjų elingų formų, tūrių, konstrukcijų, suplanavimo ir net detalių.
Todėl architektai išsaugojo fasadą dengiančias raudonas plytas ir grubias gelžbetonio konstrukcijas. Pradžioje buvo svarstoma dalį plytų keisti naujomis, o likusias autentiškas eksponuoti, tačiau vėliau apsispręsta esamas plytas sutvarkyti ir perdažyti raudonai.
„Mūsų tikslas buvo „perskaityti“ esamą architektūrą, ją interpretuoti ir pritaikyti šiandienos poreikiams. Tikimės, kad pastato autorius, įvertinęs mūsų darbą, pajus, jog mes tik įnešėme šiandienos aktualijų. Mūsų pasirinktas kelias – ne pastato revoliucija, bet evoliucija ir sąžiningas elgesys su sovietmečio architektūra“, – pabrėžė architektų biuro SPRIK architektas Mantas Olšauskas.
Architektus nustebino vartai, vedantys į elingų pastatą. Vartų lentų išsaugoti nepavyko, tačiau jų konstrukcija buvo atnaujinta. Išsaugotas ir elingų langų sudalijimas, atkartojamas visame uosto pastatų komplekse.
Užkodavo horizonto vaizdinį
Vienu pagrindinių iššūkių mažųjų elingų pastatus pritaikant viešbučio numeriams tapo jų planavimas. Vienuose kambariuose, skirtuose šeimoms, svetainės zoną interjero architektai nusprendė sujungti su virtuve ir valgomuoju. Pagrindine šių viešbučio kambarių interjero idėja tapo horizontali linija, išreikšta per spalvą, skiriančią kambarius tarsi į dvi dalis. Funkcines zonas vieną nuo kitos atskiria durų angos.
Kituose kambariuose, orientuotuose į draugų kompanijas, koridoriumi atskirtos virtuvės ir vonios zonos bei miegamųjų dalis. Pagrindinė interjero architektų mintis šiuose kambariuose buvo atriboti erdves įrengiant sodrios žalios spalvos pagalbinių patalpų bloką. Pašnekovas šią „dėžutę“ lygino su jachtos kabina – erdve, kurioje labai kompaktiškai telpa visa, kas reikalinga buičiai. Negana to, ji skaido viešbučio numerį į dvi dalis. Šiame bloke – „dėžutėje“, skiriančiame miegamojo ir svetainės zonas, tilpo visos pagalbinės patalpos. Du buvę elingai sudaro viešbučio numerius. Vienu atveju jie sujungti išilgai, kitu – ilgosiomis kraštinėmis.
Abiejų tipų kambarių gyventojai gali ilsėtis vienoje arba dviejose įrengtose terasose – mėgautis vaizdu į marias arba į pievą.
„Projektuodami viešbučio interjerą, ieškojome esminės koncepcijos. Mums imponavo galimybė Smiltynėje stebėti Klaipėdos uosto kasdienybę. Taip horizonto linijos kūrimo idėja, kurią perkėlėme į interjerą, tapo pagrindine mūsų interpretacija. Ar ją „perskaitys“ viešbučio svečiai, neaišku, bet šis sprendimas nebuvo atsitiktinis“, – komentavo architektas M. Olšauskas.
Įvertino apšvietimo svarbą
Vienos interjero kūrėjų Jūratės Cirtautaitės teigimu, projektuojant ir parenkant apdailos medžiagas, grindų dangas ir baldus, svarbiausias uždavinys buvo, kad šie atitiktų interjero idėją. Tik kai kuriais atvejais, prisipažino architektė, nugalėjo praktiškumas. Pavyzdžiui, viešbučio kambarių ir koridorių grindims pasirinka PVC (polivinilchlorido) danga. Tokio sprendimo motyvas paprastas: viešbutis veikia vasaros sezonu, todėl buvo reikalinga patvari grindų danga, kuri atlaikytų drėgmę, iš paplūdimio atneštą smėlį ar vandenį.
Kambariuose vyrauja balta, pilka ir sodri žalia spalvos. „Viešbučio kambariuose jos parinktos kontrasto principu: vyrauja balta spalva, o ten, kur menama horizonto linija, – tamsiai pilka. Erdvių skiriamąją zoną dažėme sodriai žalia spalva, siekdami išryškinti pagrindinę idėją. Medinį stalviršį naudojome horizontalumui pabrėžti – tarsi plaukiojančią lentą vandenyje. Baldus į dvi dalis taip pat skiria „horizonto“ linija: baltos spalvos plokštė pereina į pilkos, – kalbėjo J. Cirtautaitė. – Mūsų interjero idėją galima savaip interpretuoti arba apskritai nekreipti dėmesio – vertinti tiesiog kaip estetinį sprendimą.“ Kadangi viešbučio kambariuose lubos sudalytos į kvadratus, tų kvadratų centre buvo suprojektuoti virš valgomojo stalų nuleisti juodos spalvos šviestuvai. Lubose sumontuotas apšvietimas derintas prie perdangos plokščių struktūros, o nuleidžiamus šviestuvus virš valgomojo stalų interjero architektai parinko siekdami sukurti daugiau jaukumo. Kambarių apšvietimui panaudoti ir virštinkiniai lubiniai šviestuvai, malonią šviesą kai kuriuose kambariuose skleidžia toršerai.
Dalis baldų – virtuvės spintelės, baro stalas, lovų galvūgaliai – suprojektuoti ir pagaminti būtent šiam viešbučiui. Interjero architektai gyrė baldininkus, sugebėjusius įgyvendinti jų idėją – vienoje „horizonto“ linijoje sujungti skirtingų spalvų baldų plokštes. Viešbučiui specialiai pasiūtos užuolaidos užbaigia horizonto linijos kompoziciją.
Buvusiose administracinėse patalpose įrengta konferencijų salė, kuri taps ne tik viešbučio svečių, bet ir vietos bendruomenės renginių erdve. Įrėmintos baltos salės sienos ir atidengtos lubų perdangos – šių sprendimų pakako, kad būtų sukurtas funkcionalus, sykiu ir modernus interjero dizainas.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2017 / 5.
