Technologijoms tobulėjant anksčiau priimti sprendimai namui šildyti pasirodo neefektyvūs ir ateina metas ieškotis modernesnių alternatyvų. Taip atsitiko ir mūsų pašnekovui, kuris savo name įsirengė alternatyvią šildymo sistemą. Apie savo paieškas ir klystkelius, praradimus ir atradimus jis maloniai sutiko duoti leidiniui interviu.
Papasakokite šiek tiek apie savo namą.
Tai nuosavas, palyginti nesenas, 2000-ųjų statybos namas Vilniuje, Žirmūnuose. Jo šildomas plotas – beveik 200 kvadratinių metrų. Pats jis vienaukštis, su gyvenamąja palėpe, karkasinis, apšiltinas mineraline vata. Statant namą, pirmajame aukšte buvo įrengta grindinio šildymo elektros kabeliu sistema ir radiatoriai, mansardoje – radiatoriai. Pasirinkę šį variantą, galvojome, kad tai bus labai komfortiška, tačiau teko skaudžiai nusivilti.
Kodėl gi?
Reikalas tas, kad, panašu, įrengdami šildomąsias grindis, statybininkai prastai jas izoliavo iš apačios… Galiausiai šildymo sistema veikė, tačiau šildė iš esmės gruntą po namu. Žinoma, šilumos tekdavo ir patalpoms, bet elektros energijos tokia šildymo sistema sunaudodavo tiesiog neprotingai daug. Tarkim, mano surinkta 2011–2012 m. šildymo sezono statistika rodo, kad šildymo sezonas tęsėsi 222 dienas ir per tą laiką grindinio šildymo sistema sunaudojo 25 666 kWh energijos. Maždaug po 0,6 kilovatvalandės kasdien kiekvienam kvadratiniam metrui.
Žinoma, užsakydami namo projekte grindinį šildymą, mes negalėjome numatyti statybinio broko. Juolab ir laikas buvo palankus tokiam sprendimui – Ignalinos atominės elektrinės veikimą riboję techniniai ir saugumo nesklandumai ką tik buvo švedų sėkmingai išspręsti, visi mes labai džiaugėmės, kad turėsime daug energijos ir kad galime elektrinę eksploatuoti kiek norime ir kaip norime.
Ir jei tik ne tas brokas, viskas būtų buvę gerai dar ilgą laiką.
Žinoma, toks nuostolingas šildymo būdas gerokai kerta per kišenę… Kaip gelbėjotės?
Idealiausia būtų buvę išardyti visas grindis ir įrengti šilumos izoliaciją kaip reikiant. Tačiau tam nebuvo nei lėšų, nei energijos. Todėl nuėjome paprastesniu keliu: įsirengėme židinį ir nuo jo išvedžiojome karšto oro ortakius per visą namą. Kruopščiai suderinus oro padavimo srautus, šiltas oras nuo židinio patenka į visas patalpas ir jas pakankamai prišildo. Tad iki ne per seniausiai taip ir šildėmės: dieną užkurdavome židinį, o naktį, kai elektros energijos kaina šiek tiek mažesnė, jungdavome grindinį šildymą. Šiltos grindys gana inertiškos, šyla lėtai, bet vėliau ir vėsta neskubėdamos: per naktį sukauptos šilumos pakakdavo tam, kad pasigelbėdami židiniu palaikytume namie komfortišką temperatūrą. Tokiu režimu gyvenome bent dešimt metų.
Ar nepabosdavo per žiemą kasdien kūrenti židinį? Gal svarstėte ir kitus sprendimus?
Žinoma, svarstėme. Žinojau, kad reikėtų kažkokio geresnio sprendimo, kažko kapitalesnio ir kartu nereikalaujančio ypač didelių namo konstrukcijos pakeitimų – mes juk ten gyvename ir remontui neturime kur išsikelti. Visai rimtai buvau susidomėjęs infraraudonųjų spindulių šildytuvais, net buvome įsigiję kelis šildymo modulius pasibandyti viename kambaryje. Tačiau praėjus mėnesiui supratome, kad neguli širdis. Pernelyg jau pripratome gyventi su šiltomis grindimis, o su moduliais priešingai – kaista galva, o kojos būna vėsiai. Be to, jiems būtų reikėję perkonstruoti lubas ir tai būtų buvę gana komplikuota.
Tai kaipgi išėjo, kad apsistojote ties šilumos siurbliu?
Žinote, pradžia buvo visiškai atsitiktinė – dėmesys užsikabino už frazės iš straipsnio apie naująjį automobilį „Tesla Model Y“, už to, kad jame įrengtas šilumos siurblys… O kadangi man jau kaip reikiant sopėjo patobulinti namo šildymo sistemą, pradėjau pagal seną inžinierišką įprotį nuodugniai domėtis šiais įrenginiais. Apie juos buvau girdėjęs ir anksčiau, tuo metu, kai jie buvo dar nelabai tobuli ir rodėsi neverti dėmesio. Dabar gi mano susidomėjimas atgijo, kreipiausi konsultacijų į šilumos siurbliais prekiaujančias ir juos įrengiančias bendroves. Informaciją rinkau gerus pusantro mėnesio, perkratėme daug variantų – tai kažkas netiko man, tai įgyvendinimas buvo probleminis… Galų gale apsistojome ties gana radikaliu variantu, bet jis pareikalavo minimaliai griovimų ir perdarymų.
Kuo šis variantas yra radikalus?
Standartiškai šilumos siurblys tokio dydžio namams yra vienas ir šilumą jis į namus tiekia centralizuotai. Ortakiais, jei tai oro–oro siurblys, arba grindyse išvedžiotais šildymo vandeniu vamzdžiais, arba radiatoriais, jei tai oras–vanduo. O pas mane kiekvienoje patalpoje įrengta po nediduką šilumos siurblį, primenantį kabantį ant sienos kondicionierių. Jų galingumas – po 1,2 kW, tik svetainėje, sujungtoje su virtuve, įrengėme šiek tiek galingesnį – ten didesnė patalpa.
O gal jau galime pakalbėti ir apie skaičius?
Iš dalies. Šie šildymo sistemos tobulinimo darbai buvo atlikti šiemet, tad tikrojo išbandymo šildymo sezonu jie dar neperėjo. Tačiau projektiniai skaičiavimai rodo, kad galime tikėtis išsisukti su mažesnėmis nei 8000 kWh sąnaudomis. Palyginti su kone 26 tūkst. kilovatvalandžių nuo šildomųjų grindų – skirtumas tikrai džiuginantis.
Naujoji šildymo įranga ir jos montavimo darbai mano šeimos biudžetui kainavo apie 7 tūkst. eurų. Tikėtina, kad per kelerius metus ši investicija visiškai atsipirks.
Tai puiki naujiena. O koks pirmųjų dviejų sistemų – šildomųjų grindų ir židinio – likimas?
Jos vis dar funkcionuoja, ir tą, ir kitą galiu pradėti naudoti nors ir dabar. Tačiau šilumos siurbliai nuo šiol bus pagrindine sistema, o židinys – alternatyviąja, toms dienoms, kai spustelės žiemos speigas. Grindinį šildymą daugiausia jungsime vonios kambariuose. Nieko nėra maloniau, kaip atsistoti basomis kojomis ant maloniai šiltų grindų…
Specialisto komentaras:
Doc. dr. Kęstutis Čiuprinskas (VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto prodekanas)
Maždaug 2000-aisiais buvo toks momentas, kai elektra kainavo tiek pat kiek šiluma ir buvo kilusi elektrinio šildymo banga – jį įrenginėjo ir individualiuose namuose, ir daugiabučiuose. Dėl to, kad įrengti tokį šildymą yra santykinai nebrangu. Vėliau elektra pabrango, banga pati savaime nuslūgo, o nekilnojamasis turtas su grindiniu šildymu tapo mažiau likvidus.
O dar turint omeny aprašytą situaciją, kai gera dalis šilumos iš tokių grindų nukeliauja į gruntą… Suktis iš padėties tenka kaip gali ir šilumos siurbliai šiuo atveju gana geras sprendimas.
Norint patirti kuo mažiau griovimo ir statybos darbų, oro–oro tipo šilumos siurblys yra visai tinkamas variantas. Tiesa, mūsų aptariamas atvejis negalėtų tarnauti idealiu veiksmų pavyzdžiu, nes turėti po išorinį bloką kiekvienam vidiniam blokui nėra labai praktiška. Energijos sąnaudų atžvilgiu nėra principinio skirtumo, jos bet kuriuo atveju susinaudoja tiek, kiek reikia. Tačiau yra šiokių tokių šalutinių, neenergetinių trūkumų: individualaus namo, apstatyto išorinių blokų dėžėmis, fasadas nukenčia estetiniu atžvilgiu. Ir daug išorinių blokų greičiausiai šiek tiek daugiau kainuoja, palyginti su mažesniu jų skaičiumi.
Gali būti taip, kad kainos požiūriu visgi būtų labiau apsimokėję įsirengti vieną išorinį bloką, centralizuotai tiekiantį šilumą į vidinius šilumos siurblio įrenginius. Vienas išorinis blokas užima mažiau vietos, yra kompaktiškesnis ir mažiau sudarko pastato išorę. Dažniausiai jam gali būti priskirta iki keturių vidinių įrenginių, o kai kuriais atvejais – ir iki devynių. Kita vertus, įvykus išorinio bloko gedimui, pastatas kuriam laikui gali likti nešildomas, jei turi tik šį vieną įrenginį. Daugiau išorinių įrenginių – mažesnė tikimybė likti be šilumos.
Šiaip ar taip, mes čia svarstome ne standartinį atvejį, o veikiau individualų problemos sprendimą. Ir turint tai mintyje nedideli šilumos siurbliukai kiekvienai patalpai – visiškai tinkamas sprendimas. Tiesa, jie negali veikti, kai lauke speigai (žemiau –20 ar –25 °C – priklausomai nuo gamintojo ir modelio), o tokių oro sąlygų vis dar pasitaiko, nors klimatas ir šyla. Tokioms šaltoms dienoms reikėtų pasirūpinti alternatyviu šildymo šaltiniu – kad ir elektriniu. Arba, kaip šiuo atveju buvo daryta, – židiniu su šilto oro paskirstymu.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2020 rugpjūtis-rugsėjis
Norite žurnalo tiesiai į namus ar biurą?
