Praeitais metais VGTU Architektūros fakulteto absolventas Povilas Jankūnas, pristatęs savo bakalauro darbą „Šiaurės miestelio Žirmūnuose postindustrinės teritorijos detaliojo plano projektiniai pasiūlymai“, laimėjo 1 vietą Baltijos šalių architektų sąjungų asociacijos konkurse „BAUA Awards“ (projekto vadovė doc. dr. Dalia Dijokienė). Paprašėme Povilo pasidalyti savo įžvalgomis ir sprendimais, kurie gali būti aktualūs, rengiant šios teritorijos sprendinius ateityje.
Povilas Vincentas Jankūnas, VGTU architektūros studijų bakalauras: „Mūsų studentiški darbai atspindi išskirtinį architektūros santykį tarp technikos ir meno. Oficialųjį baigiamojo darbo pavadinimą paprasčiau įvardyčiau kaip alternatyvią ateities viziją apleistoms miestų erdvėms, šiuo atveju – Šiaurės miesteliui.“
Apleistõs erdvės iššūkiai
Ši erdvė – tai visų užmirštas Bermudų trikampis, nusidriekęs tarp Kareivių, Žirmūnų, Lakūnų ir Verkių gatvių. Begalės vilniečių kiekvieną dieną net nesusimąstydami pralekia pro šį bevardį urbanistinį darinį, kuris, tarsi fortas, nieko neįsileidžia ir neišleidžia. Bent akies krašteliu peržvelgę Žirmūnų žemėlapį, pamatysime, kaip akivaizdžiai jis užsibrėžia savo teritoriją ir liepia visiems važiuoti ar eiti pro šalį. Iš savo patirties teko pastebėti, kad man, kaip vilniečiui, ši vieta visuomet buvo lyg juodoji dėmė. Tik paskutiniais studijų metais, pasirinkus kiek platesnio pobūdžio urbanistikos pakraipą, netikėtai atradau šią visų užmirštą teritoriją.
Nuvykus į vietą ir apėjus „garbės ratą“ aplink minėtą, fortifikaciją primenantį darinį, tarsi kažkas apsivertė galvoje. Pamatęs 30 metų be darbo stovinčias gamyklas, rūdijančius kranus, sukietėjusio cemento pilnus bokštus ir kitas postindustrines sovietmečio liekanas, iškart prisiminiau brolių A. ir B. Strugatskių romaną „Piknikas šalikelėje“ ir pagal šią istoriją sukurtą legendinį režisieriaus A. Tarkovskio filmą „Stalkeris“
Povilas Jankūnas pasakoja, kaip jam kilo idėja pakeisti Šiaurės miestelio įvaizdį.
Galima sakyti, susitapatinau su šių istorijų veikėjais, įsimylėjusiais paslaptingą, bet kartu ir be galo pavojingą zoną – apleistą ir uždraustą erdvę, kurioje veikia savitos taisyklės, bet kuri žada išpildyti slapčiausius žmonių norus. Šiaurės miestelio industrinė zona žadėjo panašias žaidimo taisykles. Ji buvo sunkiai įkandamas riešutėlis, siūlęs daug galimybių. Džiaugiuosi, nepabijojęs tokio iššūkio. Ši vieta turi visus miestui gyvybiškai reikalingus atributus. Puikų susisiekimą tiek asmeniniu, tiek viešuoju transportu, daugybę jau esančios urbanistinės masės, kitais žodžiais tariant, pastatų, kuriuos galima pertvarkyti, neeikvojant tiek vietos ar medžiagų, kiek prireiktų naujai statybai. Galų gale, ši vieta spinduliuoja labai įdomia ir net kiek paslaptinga industrine istorija bei vietos pasakojimu, nors to dažnai ir nematome.
Postindustrinės teritorijos problemos
Tačiau, kad visa tai atsiskleistų, pradžioje reikėjo nuvalyti „dulkes“, slėpusias šią vietą nuo mūsų akių. Vykdant projektą, šiam tikslui pasiekti, buvo panaudota urbanistinė vietos analizė. Sluoksnį po sluoksnio išnarpliojus užstatymo, gamtos, tipologijų, jausminius ir įvairius kitus šios vietos modelius, sudėliotos pagrindinės problemos, neleidžiančios šiai vietai suklestėti. Tai atsiskyrimas nuo miesto audinio, viešųjų erdvių ir kultūros įstaigų nebuvimas, didelio mastelio (nejaukių) atvirų erdvių gausa, chaotiškas užstatymas ir netvarkinga sklypų sistema. Prie viso to, negalima pamiršti ir visagalio konteksto.
Norint galutinai suvokti šią vietą, kilo noras išgirsti gyvą istoriją žmonių, kurie gyvena šioje probleminėje erdvėje. Kadangi postindustrinė teritorija nuolatinių gyventojų nepriima, nusitaikiau į rajono pašonėje stūksantį vieną pirmųjų Vilniaus mikrorajonų, architektūrine koduote vadinamą „Žirmūnai 1“. Po interviu su vietiniu gyventoju paaiškėjo kita, mažiau akivaizdi vietovės problema – bendruomenės trūkumas, o gal net ir nebuvimas. Taigi, su tokiu problemų kraičiu, idėjiškai iškristalizavau du šio urbanistinio projekto kertinius ramsčius ir idėjas, kurias buvau pasiryžęs gaivinti. Tai žlugusios, bet dvasią išlaikiusios industrinės technologijos ir sunkiai pritampanti vietos bendruomenė.
Žmogiškojo mastelio būtinybė
Pasitelkęs magiškas ir utopiškas urbanistikos studijų suteiktas galias, atsispyriau nuo sunkios ir nepajudinamos realybės ir paleidau vaizduotę kurti rajoną pakeisiančius planus. Visų pirma, susiejau rajoną su miesto kontekstu, pratęsdamas keletą šalia esančių svarbių miesto gatvių. Sugrįžęs į artimesnį mastelį, suvarpiau teritoriją tankiu pagalbinių gatvių tinklu, formuotu pagal jau esamų gatvių tąsos galimybes.
Dėl naujojo gatvių tinklo reikėtų nugriauti dalį chaotiško užstatymo, tačiau stengiausi išlaikyti vertingus ir vietos identitetą formuojančius industrinius pastatus. Tikrai priešiškai žvelgiau į galimybę viską nušluoti ir statyti ant tuščio lapo. Ėmiau jau esamus urbanistinius ir architektūrinius darinius ir derinau su nauju užstatymu, kurio tikslas buvo kurti jaukią ir kuo mažiau monotonišką perimetrinę miesto aplinką. Nuoširdžiai tikėjau ir tikiu, kad, norint sukurti jaukų, kompaktišką ir tikrai gyvą miestą, reikalingas Vilniaus senamiesčiui ar naujamiesčiui būdingas tankus užstatymas, aiškiai formuojantis žmogiškojo mastelio gatvių ribas.
Bendruomeniškų erdvių idėja
Gana liūdna žiūrėti, kaip mes išsibarstome po kvadratines dėžutes, pastatytas laukuose, ir galų gale nebeturime jaukios ir bendruomeniškos miesto erdvės. Ant suformuoto gatvių ir pastatų tinklo uždėjau ypač svarbią viešųjų erdvių sistemą, be kurios bendruomeniška miesto idėja yra neįmanoma. Tai pagrindinių aikščių, skverų ar gyventojų pamėgtų, visiems prieinamų erdvių sujungimas į logišką tinklą. Trikampiame rajono plane formavau vidinį viešųjų erdvių trikampį, kurio kampai užsibaigė svarbiomis traukos vietomis, tokiomis kaip aikštės ar parkai. Šių vietų trauką stengiausi stiprinti kultūrinių įstaigų kūrimu, tai kartu atliepė ir kultūrinio deficito problemą.
Projekto detalizacijai pasirinkta „Vilmos“ garso prietaisų gamykla turi ne tik ilgametę technologijų gamybos istoriją, bet ir slepia įdomių karinių sovietmečio paslapčių. Šiai medžiagai rinkti ir pristatyti, regeneruojamo komplekso sudėtyje vietą rado ir „Vilmos“ gamyklos muziejus. Jo forma – belangė dėžė su stoglangiu simbolizuoja slaptų istorijų laipsnišką atsiradimą.
Su šia mintimi vietas pagyvinau industrinių skulptūrų parku, Šiaurės miestelio karo muziejumi, įrengtu sename, betoninių plokščių gamyklos, elevatoriaus bokšte bei šio projekto detalizacijos stadijoje kurta technokultūrine megastruktūra. Tačiau tokia vidinė viešųjų erdvių sistema būtų neveiksminga, jeigu liktų virti tik savose sultyse. Siekiant kuo labiau integruoti rajoną į aplinkinį miesto audinį ir pašalinti fortifikacijos sienas, viešųjų erdvių sistema taip pat „ištiesė rankas“ į aplinkines teritorijas, tarpusavyje susiedama visas aktyviausiai naudojamas aplinkines erdves.
Ypatingo dėmesio sulaukė jungtis su prie pat projekto teritorijos plytinčiu „Ogmios miestu“, kurį regiu kaip vieną sėkmingiausių urbanistinio atsinaujinimo projektų Lietuvoje. Su šia aktyviai naudojama zona susisieti daugiau fizine negu erdvine jungtimi taip pat paskatino viename iš prekybos miestelio pastatų įrengtas antro aukšto pasažas, nukreiptas tiesiai į mano nagrinėtą teritoriją, šiuo metu neturintis lauko sąsajos su gatvės lygiu. Kilo mintis pratęsti šį pasažą virš Lakūnų gatvės ir sukurti tiesioginę jungtį, skatinančią judėjimą į naujai regeneruojamą zoną. Visi šie sprendimai kūrė bendrą ir vientisą viziją, skirtą darniam ir tikslingam miesto aplinkos vystymui šioje teritorijoje.
Pritaikytos jaukaus ir kompaktiško miesto taisyklės
Sukūrus tokį vizionierišką planą, studijų projektas toli gražu nesibaigė. Po pirmosios, kiek abstraktesnės urbanistinės dalies ėjo konkrečios, šioje teritorijoje esančios vietos detalizavimas, lyg savotiškas pabandymas, kaip didysis planas galėtų būti įgyvendintas tikrovėje. Mažinant užduoties apimtį, mano dėmesį patraukė viena pagrindinių šio rajono formančių – buvusi „Vilmos“ gamykla, sovietiniais metais slapta gaminusi garso įrašymo įrangą kariuomenės ir saugumo reikmėms. Iki pat šių dienų ji išliko kaip vientisas, gigantiškas kompleksas, nusidriekiantis 750 metrų nuo Žirmūnų ir Kareivių gatvių sankryžos iki pat Lakūnų gatvės. Pastebėjęs šią architektūrinę „gyvatėlę“, supratau, kad tai yra būtent tas darinys, lyg siena atitvėręs mano nagrinėtą industrinę teritoriją nuo gyvenamojo mikrorajono, stūksančio kitoje gatvės pusėje. Žinojau, kad šią sieną reikėjo žūtbūt prakirsti ir pritaikyti naujoms reikmėms. Gamykla buvo supjaustyta į keletą smulkesnių dalių, siekiant integruoti rajoną ir kurti naujus ryšius.
Detalizuojamos gamyklos koncepcija remiasi dvejomis kertinėmis vietovės savybėmis: technologijomis ir bendruomene. Šių idėjų skatinimas bei gaivinimas yra vienas iš svarbiausių projekto detalizacijos užmojų.
Projektą tęsiau trijose iš daugelio naujai atsiradusių supjaustytos gamyklos dalių. Tuo momentu taip pat atsigręžiau ir į pačioje projekto pradžioje suformuluotas kertines vietos vertybes – technologijas ir bendruomenę. Dvi susmulkintos gamyklos dalys buvo paskirtos atitinkamoms vertybėms gaivinti ir įgavo naujųjų technologijų bei bendruomenės centro pavidalus. Šias dvi institucijas į vieną darinį susiejo tarp jų įrengta nauja Žirmūnų biblioteka, lyg neutralus tiltas, jungiantis technologijas ir bendruomenę. Dėl įvairių, virš gatvės lygio pakeltų perėjimų ir viešosios erdvės formavimo šios trys institucijos susijungė į vientisą darinį. Taip gimė integruotos technokultūrinės megastruktūros idėja. Tikslas buvo ne tik sukurti įvairiai susisaisčiusį pastatų kompleksą, bet ir kokybišką, nuo jų neatsiejamą miesto aplinką, formuojant aikštes, papildančias ir pratęsiančias šias institucijas viešojoje erdvėje. Galų gale, šia megastruktūra buvo siekta vientisu sprendimu įgyvendinti urbanistinius užmojus kurti naujojo miesto modelį pritaikant amžių patikrintas jaukaus ir kompaktiško miesto taisykles.
Vizijos reikalingos, nes suteikia noro kartu keisti miestą
Apibendrinus, šios paieškos atrasti, prikelti ir pastūmėti problemišką rajoną į ateitį gali būti nurašytos kaip utopinės, neįgyvendinamos ir niekam nereikalingos. Juk ten, kur nėra pelno ar konkrečių įgyvendinamų planų, net nėra prasmės judinti piršto. Tokios svajotojų pasakos gali tik sunervinti kokį rimtą žmogų. Tačiau aš manau priešingai. Vizijos yra reikalingos ir net labai. Net jeigu pagal jas niekas namų nestatys ir gatvių neklos. Jos, pranašaudamos utopišką, tai yra neįmanomai pozityvų scenarijų, parodys galimybę kaitai ir taip įžiebs norą kartu keisti miestą tikslingai, o ne po gabalėlį lipdyti išsibarsčiusią mozaiką užrištomis akimis.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektura) | 2020 vasaris.
2020-03-16, 21:02
Nustebino, koks produktyvus ir įspūdingas projektas, kokia geniali mintis šovė autoriui.