„Pagrindinis architekto uždavinys – sugalvoti, kaip, tenkinant visus tuos suskaičiuojamuosius dalykus, vis dar sukurti kai ką nesuskaičiuojamo“, – apie religija jam tapusią profesiją sako Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius, garsus architektas Rolandas Palekas.
Pasirodo, kadaise trūko visai nedaug, kad Vilniaus Gedimino technikos universiteto absolventą, dėstytoją bei Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą šiandien pažinotume ne kaip nusipelniusį architektą, o kaip teatro režisierių… Taigi, apie įkvepiančias asmenybes, nenutrūkstamą tobulėjimo procesą – iš pirmų lūpų.
Kodėl architektūra? Kas įkvėpė gyvenimą sieti su šia sritimi?
Man tai įdomu, kūrybiška. Jau ne kartą esu minėjęs, kad žodį „architektūra“ man pirmoji ištarė mano močiutė, mamos mama. Visuomet mėgau piešti, neblogai sekėsi matematika, tad tai man pasirodė gana artima. Nors, žinote, tų žodžių aplinkiniai ištaria labai nemažai, bet šis kažkodėl ėmė ir užkliuvo. Pasisekė, kad tai įvyko gana anksti, tad sistemingai pradėjau ruoštis stojamiesiems – iki jų likus dar trejiems metams važinėjau į Vilnių mokytis piešimo. To konkretaus apsisprendimo dėl specialybės momento neprisimenu, tik žinau, jog nesiblaškiau. Jau nuo devintos klasės ši mintis pradėjo viduje bręsti, augti ir užaugo iki apsisprendimo – be jokios lemtingos dienos, įvykio, be svyravimo. Tuo metu architektūros buvo galima mokytis Vilniaus dailės akademijoje arba VGTU, kurį ir pasirinkau. Galbūt šiek tiek patarė tėvai, kurie labiau tikėjo inžinerine puse.
O ar vėliau nebuvo tokių momentų, kai visgi dvejojote dėl specialybės pasirinkimo?
Buvo, žinoma. Manau, kiekvienam žmogui, kuris atvirai žiūri į pasaulį, kritiškai vertina save, savo veiklą, ateina abejonių laikas. Jis mane užklupo, atrodo, būnant trečiame kurse. Natūralu. Jauni žmonės neretai pasirenka specialybę, o vėliau supranta, jog pateko ne ten, nes sprendimą daro paskatinti tėvų ar dėl kitų priežasčių. Juk jie negali iš anksto žinoti, kas jų laukia. Labai normalu, kad žmogus persigalvoja, keičia specialybę ar po kiek laiko supranta, jog atsidūrė ne savo rogėse, todėl bando dirbti kitą darbą. Tą, kurį moka ir gali dirbti, kuris jam teikia džiaugsmą.
Galbūt tuomet, užklupus abejonėms dėl profesinio kelio, mintyse netgi turėjote alternatyvą architektūrai?
Mane visuomet traukė teatras, studijuodamas labai aktyviai vaikščiojau į spektaklius ir iki šiol labai jį mėgstu. Prisimenu, kad tarp režisūros ir architektūros įžvelgiau nemažai sąsajų. Tuomet kažkuris iš didžiųjų režisierių – Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas ar Jonas Vaitkus – rinko režisierių kursą. Nors iki tol nieko nebuvau daręs šia kryptimi – nelankiau kokios nors saviveiklinės teatro studijos, nebuvau mokęsis aktorystės, – mintis pabandyti stoti į režisūros studijas atrodė labai patraukli. Ši mintis kurį laiką kamavo, visgi nesiryžau jos įgyvendinti. Ar neliko nuoskaudos dėl kadaise puoselėtų neišsipildžiusių lūkesčių? Tikrai ne, visai dėl to nesigailiu. Juolab kad galbūt tai šiek tiek realizavosi per mano dukrą, kuri mokėsi teatro scenografijos ir dabar dirba pagal specialybę.
Nuo 1981 metų architektūros mokėtės VISI – dabartiniame VGTU. Galbūt pasidalytumėte ryškesniais prisiminimais iš studijų laikų?
Daug dalykų buvo. Galvojant apie studijų laikus, visuomet pirmiausia prisimenu dėstytojus, kurie man padarė didelę įtaką. Esu jiems dėkingas tiek už tiesiogines, tiek už netiesiogines pamokas. Čia, visų pirma, turiu paminėti Vytautą Dičių ir Arną Dineiką – šie žmonės man padarė ryškiausią poveikį. Prisimenu ir Neringos Dičiuvienės „1 000 gyventojų miesto“ projektą, prisimenu jos reiklumą, profesionalumą, išmanymą. Visi šie žmonės buvo neabejingi tam, ką daro, ir tai neišvengiamai įkvepia.
Kalbant apie architektūros studijas, buvę studentai dažnai mini bemieges naktis prieš peržiūras. Teko tai patirti?
Kažkaip pavykdavo susitvarkyti su laiku – vis tiek kažkiek pamiegodavau. Be abejo, sutinku, kad architektūra yra gana eikvojanti, sekinanti specialybė, bet su metais ateina patirtis, išmoksti jausti likusio laiko ir darbo santykį. Pats studentams akcentuoju, jog viena bemiegė naktis yra normalu, bet, jei jos yra dvi, antrąją dirbsi taip lėtai, kad kur kas labiau verta nueiti pamiegoti. Žinoma, vadinamieji ištisiniai projektavimai turėjo savo žavesio, todėl kad tai buvo bendras kūrybinis darbas, buvo tam tikra studentų sinergija. Yra didelis skirtumas tarp to, kai projektą ruoši vienas užsidaręs namuose, ir to, kai panyri į bendrą kūrybinę dvasią, kuri tvyrodavo abiejuose buvusio Architektūros fakulteto, tuomet įsikūrusio Saulėtekyje, aukštuose.
Maža to, ne tik pats su savo grupe ir kursu darai baigiamąjį darbą – galima sakyti, jog visas fakultetas tapdavo kūrybinėmis dirbtuvėmis. Lankydavomės pas vyresnius, jie užeidavo pas mus, dalijomės patirtimi, manau, jaunam kūrėjui tai yra dideli, vertingi dalykai.
Jeigu studento specialybė jam tampa tarsi religija, tai neabejotinai yra geriausia, ką gali duoti universitetas. Dabar sunku pasakyti, kiek man tai suteikė VGTU kaip institucija, kiek prie to prisidėjo čia dirbę žmonės (tai juk taip glaudžiai susiję), bet faktas, kad tai įvyko ir esu už tai dėkingas. Iki šiol nesitenkinu tuo, ką žinau, stengiuosi vis ugdytis, lavintis, domėtis savo profesine sritimi.
Turbūt tas noras skleisti architektūros „religiją“ ir tapo viena iš priežasčių, kodėl nusprendėte grįžti į VGTU jau dėstytojo amplua?
Atgal į VGTU mane pakvietė gerbiamas dėstytojas Arnas Dineika. Iš pradžių nesutikau, norėjau ilgiau padirbėti gamyboje, realiai projektuodamas. To niekada ir nemečiau: dėstytojavimas man pagal prioritetus visuomet buvo antroje vietoje, pirmoje – praktika, kūryba. Visuomet maniau, kad aš kuriu ir dar dėstau, o ne dėstau ir dar kuriu. Taigi, po kiek laiko teigiamai atsakiau į šį kvietimą, tapau vyriausiuoju asistentu, pradėjau dėstyti. Tai įvyko jau tikrai seniai, atrodo, 1993 metais, ir per šį laikotarpį nebuvo taip, kad būčiau norėjęs atsisakyti pedagoginės veiklos. Keitėsi nebent dėstytojavimo krūvis – dirbau visu ar puse etato.
Dėstytojo darbas tikrai skirtas ne kiekvienam. Kas jame žavi?
Man svarbus ryšys su studentais, su jaunąja karta. Jaučiu, kad ne tik juos kažko išmokau, bet ir pats nemažai iš jų gaunu – tokio gyvo pulso, energijos, ryšio su šiandiena. Dabartiniai studentai yra visiškai kitokie žmonės, palyginti ne tik su mano karta, bet ir, sakyčiau, su praėjusio dešimtmečio studentais. Jie reflektuoja gilesnius pasikeitimus visuomenėje, mąstyme, įpročiuose, gyvensenoje. Kai kas antrą dieną bendrauji su studentais, būni tame aktualiajame lauke. Jiems galbūt trūksta patirties ir profesionalumo, visgi studentai turi tai, ką aš galbūt galiu greitai prarasti, nebejausti, jei būsiu nuo to užsidaręs. Man iš tikrųjų įdomu bendrauti su kūrybingomis, alternatyviomis, kitokiomis asmenybėmis. Kiekviename kurse yra žmonių, kurie net sunkiai telpa į kokius nors institucinius, formaliuosius rėmus, yra laisvi, kitaip mąstantys, nebijantys reikštis, turintys minčių ir idėjų – tokios asmenybės, nors kartais ir atrodo keistos, man yra labai įdomios, su jomis tikrai smagu dirbti.
Daugeliui studentų, jaunų specialistų esate pavyzdys, autoritetas. Tai įpareigoja?
Žinoma, atsakomybė yra didelė – tą tikrai suprantu, jaučiu. Pagal savo galimybes stengiuosi tuos lūkesčius pateisinti. Kartais norėčiau, kad para turėtų daugiau nei 24 valandas.
Kalbant su keletu Jūsų buvusių mokinių, teko išgirsti, jog architektūra yra skirta lyderiams. Sutinkate su šia mintimi?
Pritarčiau jai, bet su išlyga. Lyderio savybės yra reikalingos, jeigu turi savo studiją, savo architektūros biurą, vadovauji projektams. Šiuo atveju tenka dirbti su tikrai dideliu būriu žmonių, įskaitant inžinierius, statybininkus, užsakovus, dažnai jų interesai yra skirtingi, o architektas visa tai turi suvienyti, sujungti į vieną tikslą. Projektuojant kiek sudėtingesnį, didesnį objektą, niekada neapsieisime be kolektyvinio darbo, kolektyvinės architektūrinės kūrybos. Visgi, jei renkiesi ramų, tylų darbą kokioje nors grupėje, išmanai detales, moki konstruoti, gerai, kokybiškai daryti brėžinius, tam nebūtina būti lyderiu, tiesiog tuomet įmonėje nebūsi pirmasis žmogus. Kita vertus, turėsi ir mažiau atsakomybės – juk projekto vadovai, dėdami parašą, prisiima didžiulę atsakomybę bent jau keletui metų. Jeigu tavo ambicijos didelės, nori būti matomas, kiekvienoje specialybėje tau bus reikalingos lyderio savybės – tai negali būti taikoma tik architektūrai.
Daug laiko praleidote užsienyje, bet visgi gyvenate ir kuriate Lietuvoje…
Taip, tai buvo, bet gana seniai, kai buvau dar jaunas architektas. Tiesą sakant, nežinau, ar nebūčiau ir ilgiau užsienyje užsibuvęs, jei taip būtų susiklosčiusios aplinkybės. Praktikos įgavimas kitose šalyse, ypač, jei pavyksta pakliūti į geras kompanijas, man atrodo tikrai prasmingas. Kiekvienam žmogui naudinga išplėsti savo matymo lauką, patirtį esant skirtingoms sąlygoms, situacijoms, nes vėliau grįžus į Lietuvą lengviau matyti, kas čia yra gerai, kas blogai, ką vertėtų keisti. Sakyčiau, kad taip netgi sustiprėja nematerialiosios vertybės. Man dažnai tenka bendrauti su užsienio partneriais: pastebiu, kad ten labai stipriai pasireiškia materializmas, pragmatizmas, beveik visiems architektams, priimant sprendimus, tai tampa pagrindiniu svertu. Be abejo, negalima teigti, kad pas mus tai neegzistuoja. Būtų naivu tikėtis altruistų užsakovų, kurie žiūri į architektūrą kaip į meną, kurie supranta, kad vardan tam tikrų nematerialiųjų, nesuskaičiuojamųjų dalykų būtų galima kažką aukoti. Na, kad ir sutikti dėl mažesnio ploto arba rinktis nebūtinai pačią ekonomiškiausią pastato formą – tokių atvejų vis mažėja. Pagrindinis architekto uždavinys, matyt, ir yra tai, kaip, tenkinant visus tuos suskaičiuojamuosius dalykus, vis dar sukurti kai ką nesuskaičiuojamo, kažką, kas yra aukščiau skaičių.
Ar kartais tenka pakovoti už savo idėjas?
Žinoma, visada. Aš tikrai negaliu daryti darbo, kuriuo netikiu. Kartais tenka atsisakyti ir, sakykime, tikrai didelio objekto miesto centre. Jeigu esu verčiamas kažką daryti taip, kaip man netinka, darbo atsisakysiu net ir tuo atveju, kai jau yra padarytas tam tikras įdirbis, jau yra pažengta priekin. Tokiais atvejais bandau padaryti viską, kad įtikinčiau pakeisti nuomonę, o, jeigu visgi nepavyksta, jeigu tie skaičiai, „exeliai“ ima viršų, neieškoma kompromisų, aš atsisakau.
Užsiminėte apie aistrą teatrui. Turbūt daugelis aktorių svajoja suvaidinti Hamletą – tai yra tarsi aukščiausias meistriškumo įrodymas, didžiausias siekis. O ką būtų galima vadinti architektūros Hamletu?
Turbūt visiems skirtingai. Gal vienas architektas turi ambiciją realizuoti didelį darbą ir būti pastebėtas kur nors užsienyje – Berlyne, Stokholme, kad ir Varšuvoje. Galbūt jam tai yra aukščiausias lygis.
O Jums?
Man Vilnius yra svarbus. Nors čia negimiau, esu atvykęs iš Žemaitijos, bet jau nuo 1980-ųjų bandau suprasti, pajusti šį miestą. Taigi, savo sąskaitoje turiu netgi trisdešimt šešerius glaudaus bendravimo su Vilniumi metus. Tai yra labai gilus miestas. Nors kitose šalyse esu praleidęs nemažai laiko, bet Vilnius, mano akimis, turi kažką ypatinga, jis išsiskiria iš kitų, jame yra kažkas tokio, kas sunkiai nusakoma, kas mane traukia. Aš čia gerai jaučiuosi. Matyt, mano pagrindinis noras yra kažką sukurti, padaryti kažką gero šiam miestui, nes jis tikrai to vertas. Ir, be abejo, jo nesugadinti.
Manote, kad yra, kas jį gadina?
Tikrai taip. Nors tie sugadinimai reliatyvus dalykas. Gali po kiek laiko pasirodyti, kad tai, kas anksčiau laikyta blogiu, pamažu tampa gėriu. Ir atvirkščiai. Tai galioja ir pastatams, architektūrai.
Viename interviu sakėte, jog nė vienu savo projektuotu pastatu nesididžiuojate labiau nei kitu. Iš tiesų visi Jūsų kūriniai Jums vienodai brangūs?
Dar kitame interviu manęs klausė, kaip aš dirbčiau, jei tektų projektuoti kur nors Kinijoje, ten, kur manęs niekas nežino, kur niekas nepastebės. Klausė, ar dirbčiau taip pat atsakingai, ar mažiau? Geras klausimas. Mėgstamiausio kūrinio, pastato neturiu, nes jie gimsta panašiai kaip vaikai: turi praeiti laiko, turi išnešioti, leisti subręsti, užaugti, tada augini, ir jis jau savaime tau yra svarbus. Kad ir mūsų projektuoti gyvenamieji namai Vilniaus Nugalėtojų gatvėje – jie tikrai atitiko tą laikmetį, buvo galbūt šiek tiek kitokio mąstymo ženklas. Visi sukurti objektai yra tam tikras laiptelis, tam tikras etapas. Jeigu ne jie, nebūtų ir tų vėlesnių, tad niekaip negalima ko nors išimti.
Viskas yra tęstinis procesas. 2000-aisiais įkūrėme „Paleko ARCH studiją“ ir jau šešiolika metų tęsiasi mūsų augimas. Kiekviena realizacija yra supratimas. Juk žodis „realizacija“ turbūt kilo iš angliško žodžio „realisation“, kurio šaknis „realise“ lietuviškai yra „supratimas“. Ir čia aš matau prasmingą ryšį, nes realizacija nėra pabaiga, užmiršimas, tai yra labai rimtas savęs patikrinimas. Tu duodi sau tam tikrą ataskaitą, gauni grįžtamąjį ryšį, pasidarai išvadas ir į kitą projektą eini jau su tomis išvadomis, su tuo supratimu. Tai gali liesti labai daug sričių: pačią architektūrą, medžiagas, stilių, santykius tarp žmonių, proceso organizavimą ir daugelį kitų dalykų.
Kaskart vis bandai kritiškai pažiūrėti į tai, kas atsitiko, atsisijoti, atsirinkti ir kitą darbą jau daryti geriau. Dėl to ir visi mano kurti objektai man yra surištos, susietos grandinės segmentai – nė vienas negali būti išimtas, iškeltas, įvardytas vertingesniu už likusius. Taip pat norėčiau pabrėžti, jog darbai, kurti kartu su studija, nėra vieno mano nuopelnas – jie gimsta per bendrus maketus, eskizus, diskusijas. Būtent diskusija yra variklis naujam ėjimui į priekį.
Nors skambės banaliai, galbūt turėsite nebanalų atsakymą: kokia filosofija, kokiomis vertybėmis vadovaujatės savo architektūros studijoje?
Šis klausimas prieš kurį laiką man jau buvo kilęs, supratau, kad noriu įsivardyti, kas čia vyksta. Turbūt turiu dar banalesnį atsakymą – žmogus. Kai geriau pagalvoji, viskas ir yra apie tai. Ir studentams taip bandau aiškinti kūrybos principus: nedarykite skulptūros, į kurią vėliau bandysite įkomponuoti žmogaus gyvenimą, atvirkščiai – pirmiausia reikia susikurti žmogaus gyvenimo scenarijų, kuris būtų glaudžiai susijęs su pastato paskirtimi, funkcija, aplinka. Tik tada, kai šią vietą matysite ištisas 24 valandas, visus 12 mėnesių, žinosite, kaip norite, kad ji veiktų, kas kur judėtų, kas ką matytų, kas kur atsivertų, kas su kuo susitiktų, kas nesusitiktų, iš kurios pusės šviestų saulė – tada jau galite šį scenarijų bandyti aprengti. Na, o rūbas turi tiesiog priimti tą scenarijų: ten, kur reikia privatumo – uždaryti, kur reikia atsiskleisti – vietoje sienos daryti stiklą, kur reikia praeiti – daryti jungtį. Turi į šį scenarijų žvelgti režisieriaus akimis, save sumažinti į tą „Google“ žmogeliuką, mintimis vaikščioti po pastato vidų, jį stebėti, o ne tik galvoti apie fasadą kaip apie skulptūrą. Reikia suprasti, ko nori tas žmogeliukas, o ne gatve važiuojantis vairuotojas, kaip pastarajam bus gražiau – juk jis pravažiuos ir pamirš. Pastatą kuriame tam žmogui, kuris ten gyvens, dirbs, kuris gali gauti daug šviesos, bet, jei langą nusuksi į kitą pusę, galbūt dvylika mėnesių nematys saulės. Tai labai atsakingi dalykai.
Taigi, Jūsų architektūros misija – daryti žmogaus gyvenimą malonesnį, patogesnį, labiau apgalvotą.
Taip, būtent. Ir tuomet čia nereikės jokio dizaino. Aš bandau studentus nuo jo atkalbėti, tikrai nereikia nuo to pradėti. Dizainas turi atsirasti tik kaip pasekmė jau įvykusios režisūros, pamatyto gyvenimo, gerai sudėtų erdvių. Tik tuomet, pasirinkus tinkamą medžiagą, jau gali pradėti viskas rastis. Na, o jeigu dizaino visgi neatsiras, tai nieko baisaus, nes viskas ir taip gerai veiks. Kitaip tariant, architektūra nėra puošybos sritis, tai – kai kas šiek tiek esmingiau.
Toks požiūris į architektūrą Jums atnešė ne vieną apdovanojimą, tarp jų ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato titulą. Kiek Jums pačiam svarbu toks įvertinimas?
Žinoma, kad apdovanojimai yra svarbūs, ypač Nacionalinė premija. Būčiau veidmainis, jei sakyčiau, kad man tai buvo nesvarbu. Ko gero, Lietuvoje tai yra aukščiausias įmanomas įvertinimas kūrėjui. Suprasti, kad tave vertina, kad padarei kažką, kas buvo pastebėta, – kiekvienam tai būtų malonu. Lygiai taip pat suprantu, jog tai yra žaidimas su savo atsitiktinumo momentais. Neabejoju, kad Lietuvoje yra architektų, kurie ne ką mažiau nusipelno tokio įvertinimo, yra labai stiprūs ir niekuo nenusileidžia mūsų biurui. Natūraliai, žmogiškai džiaugiuosi šiuo įvertinimu, bet stengiuosi to nesureikšminti. Nereikia manyti, kad tą akimirką, kai tave pasiekė žinia apie laimėjimą, tu tapai kažkiek geresnis. Deja, nė per krislą. Tai yra tam tikras mestas burtas. Burtininkas tiesiog pamojo lazdele, metė žvaigždelę, ir ji nukrito ant tavęs.
O galbūt tai dar vienas patvirtinimas, jog einate teisinga kryptimi?
Manau, jog visi sąžiningai dirbantys kūrybingi žmonės, nepasitenkinantys tuo, ką turi šiandien, ir vis norintys padaryti geriau, eina teisinga kryptimi.
Menininkų dažnai klausia apie mūzas, įkvėpimą. Ar tikite šiais dalykais? Jei taip, iš kur to semiatės?
Manau, kad kažkas tokio tikrai yra… Patiriu skirtingų periodų: kartais būnu tarsi ant sparnų, galiu ir noriu daug dirbti, tai darau su pasitenkinimu, o ir rezultatai būna geri.
Visgi nenorėčiau to sureikšminti. Tai turbūt irgi gana individualūs žmogiški dalykai. Kiekvienas turime ir profesinį, ir asmeninį gyvenimą, pastarajame juk taip pat būna visko – jis juk niekada neina lygia horizontalia linija: būna pakilimų, būna nuosmukių. Tai, be abejonės, turi įtakos. Na, bet atvirai, man yra buvę visaip – net ir per vieną iš didžiausių gyvenimo krizių sėkmingai sudalyvavau ir laimėjau konkursą.
Taip išeina, jog galbūt kai kurios mūzos prabyla sunkiais periodais?
Čia būtų tarsi priešinga mūzoms. Kitaip tariant, galima turėti ir antimūzą. Tikiu, jog siauras užsidarymas savo rate nieko gero nežada ir niekur nenuves, tad stengiuosi patenkinti savo žinių troškimą kuo įvairesnėse srityse. Tiek muzikoje, tiek literatūroje, tiek kelionėse – jaučiu, kad tai netiesiogiai, bet visgi atsiliepia mano darbe. Galų gale, kaip sako sporto varžybų komentatoriai, pailsi „nuo kamuolio“.
Kalbėjosi: Eglė Kirliauskaitė
Nuotraukos: Audriaus Bagdono, Barto Puzono, Norbert Tukaj
Žurnalas „Sapere aude“
