Paklausti, nuo ko pirmiausia vertėtų pradėti atnaujinti pasenusį daugiabutį, specialistai vis dažniau pamini, kad iš pradžių būtina atnaujinti pastato vidaus šildymo sistemą. Kitaip šilumos sutaupyta bus kur kas mažiau. O modernizavus šildymo sistemą ir atlikus kitus darbus – sienų, stogo šiltinimo, langų keitimo – energijos sutaupymas bus ženklus.
Gali patys reguliuoti šildymą
Neseniai priimtos Valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo pataisos numato, kad gyventojams, kurie renovuojant pastatus nuspręs modernizuoti ir šilumos punktus, paramos dydis bus didesnis nei 30 procentų. Investicijos į šilumos punktų atnaujinimą yra tikrai efektyvios, vien tik jos leidžia sutaupyti apie 15 proc. šilumos išlaidų. Todėl ir nuspręsta paskatinti žmones papildomai investuoti į tai, o jiems bus teikiama papildoma valstybės parama kompensuojant iki 10 proc. šių priemonių įgyvendinimo kainos.
Edvardas Petrauskas.
Būsto energijos taupymo agentūros (BETA) Projektų įgyvendinimo kokybės priežiūros skyriaus vedėjas Edvardas Petrauskas pažymėjo, kad pertvarkyti namo vidaus šildymo sistemas gyventojai pageidauja dėl kelių priežasčių. Pirmiausia – jiems atsiranda galimybė reguliuoti šilumą patalpoje. Antra – pakeitus vienvamzdę šildymo sistemą, kuri dažniausiai buvo įrengiama sovietmečiu statytuose daugiabučiuose, į dvivamzdę, atsiranda galimybė individualiai šilumos apskaitai.
„Modernizuojamuose namuose jau bemaž visur gyventojai kaip vieną iš priemonių pasirenka ir šildymo sistemos atnaujinimą. Tą numato jau investiciniuose planuose. Žmonės jau įsisąmonino, kad pasenusi sistema nėra efektyvi ir eikvoja pernelyg daug energijos“, – sakė E. Petrauskas.
Gyventojai neprieštarauja pokyčiams
Anot BETA specialisto, atnaujinti namo vidaus šildymo sistemą renovuojant pastatą verta ir dėl to, kad po modernizavimo sena sistema nebeatitinka poreikių.
„Visos pastato modernizavimo priemonės yra susijusios tarpusavyje. Atnaujintas pastatas nebereikalauja tokio šilumos srauto pajėgumo, butuose nebereikalingi didelio vandens tūrio radiatoriai, nes pastatas mažiau reikalauja šilumos ir tokie įrenginiai tampa neracionalūs. O jeigu apšiltinus namą nebus modernizuota šildymo sistema, efektyvumas irgi bus daug mažesnis“, – pasakojo E. Petrauskas.
Anksčiau pasitaikydavo atvejų, kai pavienių butų gyventojai nenorėdavo šildymo sistemos pertvarkos, nenorėdavo įsileisti į butus modernizavimo darbus atliekančių darbininkų. Jie argumentuodavo tuo, kad viskas bute gerai, jiems nereikalingas naujas radiatorius, kuris galbūt nepajėgs pakankamai aprūpinti šiluma ir bus bute šalta.
Taip, BETA specialisto teigimu, žmonės elgdavosi dėl elementaraus žinių stygiaus. Dabar tokių atvejų jau nepasitaiko.
Atnaujinant vidaus šildymo sistemas gyventojai vis dažniau renkasi ir individualią šilumos apskaitos sistemą.
Sistemas būtina subalansuoti
Giedrius Šiupšinskas.
Paklaustas, ar verta modernizuoti pasenusių daugiabučių vidaus šildymo sistemas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Pastatų energetikos katedros docentas dr. Giedrius Šiupšinskas neabejojo – pastatų modernizavimą būtina pradėti nuo šių darbų.
„Šildymo sistemų atnaujinimo darbai turi būti privalomi, nes vien pastatų apšiltinimas neduos tinkamo efekto. Kodėl žmonės nepatenkinti senuose namuose? Nes reikia daug mokėti už šildymą ir nėra galimybės jo reguliuoti butuose. Kai reguliuojamas viso namo šildymas, būna nepatenkintų, nes vieni nori didesnės temperatūros butuose, kiti pataupyti ir gyventi vėsiau. Be to, reguliuojant viso namo vidaus temperatūrą, ji nebus tolygi visuose butuose: vienuose bus vėsu, kituose – per karšta“, – sakė dr. G. Šiupšinskas.
Jis yra atlikęs analizę, kaip reikėtų modernizuoti pasenusių daugiabučių vidaus šildymo sistemas. Tad jei pastate yra senas neautomatizuotas šilumos punktas, rekomenduojama jį keisti į naują nepriklausomo jungimo schemos. Modernizuojant jungiamoji dalis pakeičiama šilumokaičiu, pastato šildymo sistemoje įrengiamas cirkuliacinis siurblys ir išsiplėtimo indas. Tai pagrindinė įranga, reikalinga atskirti šildymo sistemos kontūrą nuo šilumos tiekimo tinklų kontūro. Be to, turi būti diegiami kiti elementai, susiję su reguliavimu. Šiuo metu tokie sprendimai yra standartizuoti, todėl šilumos punkto pakeitimas yra gana greitas.
Atnaujinant šildymo sistemą, visuomet siekiama užtikrinti galimybę reguliuoti temperatūrą kiekviename bute ir įrengti individualią šilumos suvartojimo apskaitą. To pageidaujantys gyventojai dažnai mano, kad minimalaus atnaujinimo pakanka. Tačiau kiekvienas galimas šildymo sistemos sprendimas turi savų pranašumų ir trūkumų.
Vienas sprendimų – palikti esamą vienvamzdę sistemą, tačiau pagerinti jos reguliavimą ir įrengti individualią apskaitą. Esami vienvamzdės sistemos vamzdynai ir šildymo prietaisai gali būti paliekami tik tuo atveju, kai atsitiktiniuose sistemos ruožuose įvertinama įrenginių būklė (išpjaunami atskiri ruožai, išardomi šildymo prietaisai). Ilgai eksploatuojant, vamzdžiai būna užsiteršę, todėl pradėti esamos sistemos atnaujinimą galima tik atlikus analizę ir tinkamai išplovus visą sistemą. Svarbu, kad projektuotojas patikrintų, ar esama sistema užtikrina reikiamą šilumos poreikį patalpose.
Pastate paliekama esama vienvamzdė horizontali šildymo sistema su senais radiatoriais, o tam, kad kiekvienas vartotojas galėtų reguliuoti patalpų vidaus temperatūrą pagal savo poreikius, prie kiekvieno šildymo prietaiso rekomenduojama įrengti dvieigius didelio pralaidumo termoreguliatorius (termostatinius ventilius). Juos galima įrengti ir trieigius, tačiau dvieigių termoreguliatorių hidraulinis pasipriešinimas yra mažesnis, todėl mažiau bus apkraunami pastato šildymo sistemos siurbliai. Jei prie radiatoriaus nėra vamzdinio apvado tarp paduodamo ir grįžtamo vamzdžio, įrengiamas papildomas jungiamasis vamzdinis apvadas.
Jei tinkamo apvado skersmens nėra, tuomet ant jo įrengiamas apvado ribotuvas, o ant grįžtamos iš radiatoriaus atšakos montuojamas hidraulinis-šiluminis uždoris, kuris užkerta kelią atbulinei vandens cirkuliacijai į šildymo prietaisą.
Daugiabučiuose pastatuose termostatiniai ventiliai turi būti su apribotomis temperatūros ribomis tam, kad patalpoje nebūtų galima pažeminti temperatūros žemiau nustatytos ribos (rekomenduojama riba 16 °C). Modernizuojant siekiama užtikrinti individualų atsiskaitymą už suvartotą šilumą kiekviename bute, tad ant kiekvieno šildymo prietaiso gali būti įrengiamas elektrinis šilumos daliklis su galimybe nuskaityti jo rodmenis nuotoliniu būdu.
Siekiant hidrauliškai tarpusavyje subalansuoti atskirus šildymo sistemos stovus ant kiekvieno iš jų siūloma įrengti automatinius balansinius ventilius, su kuriais galima daug greičiau ir paprasčiau hidrauliškai subalansuoti sistemą. Pigesnis variantas – įsirengti rankinius balansinius ventilius.
Tokios sprendimo pranašumai: nedidelės investicijos, nedaug statybos darbų atskirai kiekviename bute; šiek tiek geresnis šildymo sistemos stovų balansavimas, nei jis buvo iki modernizacijos.
Trūkumai: naudojant senos šildymo sistemos įrangą, išlieka avarijos galimybė; tinkamai neišplovus šildymo sistemos, yra tikimybė užteršti naują reguliavimo įrangą (termostatinius ir balansinius ventilius); reguliuojant įrengtą termostatinį ventilį keičiasi šilumnešio pasiskirstymas visame šildymo sistemos stove, todėl stovo balansiniai ventiliai turi tiksliai sureaguoti į šiuos pokyčius; šiek tiek didesnis šildymo sistemos šiluminis inertiškumas nei dvivamzdės sistemos atveju.
Vienvamzdės šildymo sistemos keitimas į dvivamzdę
Kai pastate įrengta šildymo sistema yra sena, susidėvėjusi ir neužtikrina pageidaujamų temperatūrinių režimų, patalpose siūloma vienvamzdę šildymo sistemą išmontuoti ir vietoj jos įrengti dvivamzdę. Anot dr. G. Šiupšinsko, ji pažangesnė už vienvamzdę, nes joje šilumnešio temperatūra visiems stovo šildymo prietaisams yra panaši ir, reguliuojant vieno šildymo prietaiso šilumnešio debitą, tai nedaro įtakos kitų stovo šildymo prietaisų darbui.
Išmontavus senus vamzdynus ir šildymo prietaisus, kai kur reikia pragręžti perdangas ir sumontuoti naują sistemą, paskui atlikti hidraulinį ir reguliavimo bei prietaisų veikimo bandymus. Kadangi įrengiant naują sistemą reikia gręžti perdangas, šiuo atveju bus reikalinga sutvarkyti montavimo metu pažeistas konstrukcijas. Keičiant buvusią sistemą nauja, taip pat būtina parengti reikiamą dokumentaciją.
Įrengiant dvivamzdę sistemą reikia sumontuoti naujus plieninius vamzdynus, tad svarbu pasirinkti, kokiu būdu juos sujungti. Mažesnių investicijų reikalauja sujungimas suvirinimo arba susriegimo būdu, tačiau tai didina darbų apimtį ir prailgina įgyvendinimo terminą, be to, turi įtakos ir buto apdailai. Norint sumažinti neigiamą įtaką bute ir atlikti darbus švariau bei greičiau, vamzdynus galima montuoti šaltuoju presavimo būdu. Darbų apimtis panaši, tačiau reikia daugiau specialių fasoninių dalių, todėl montuoti vamzdynus šiuo būdu yra brangiau.
Įrengiant dvivamzdę sistemą taip pat prie kiekvieno šildymo prietaiso įrengiami dvieigiai arba treigiai didelio pralaidumo termostatiniai ventiliai ir įrengiamas elektrinis šilumos daliklis su galimybe nuskaityti jo rodmenis nuotoliniu būdu, o ant kiekvieno šildymo sistemos stovo sumontuojami automatiniai balansiniai ventiliai tinkamam sistemos veikimui užtikrinti.
Šio sprendimo pranašumai: didelis buto šildymo sistemos autonomiškumas; pakeičiami seni susidėvėję vamzdynai; gali būti išnaudotos senų stovų vietos.
Trūkumai: didesnės investicijos, nei paliekant esamą vienvamzdę šildymo sistemą minimaliai ją modernizuojant; didesnis poreikis statybos darbams kiekviename bute.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2017 / 5.
