Šiuolaikinė Lenkijos architektūra, apie kurią Lietuvoje žinoma fragmentiškai – daugiausia iš pakelės vaizdų, važiuojant pro Lenkiją arba iš nedidelės visuomenės dalies vartomų architektūrinių žurnalų ir tinklapių – verta įdėmesnio žvilgsnio. Ir dėl to, ko galime pavydėti, ir dėl klaidų, kurių geriau nekartoti.
Viena vertus, prieš 17 metų įvykęs Lenkijos prisijungimas prie Europos Sąjungos šalies architektūriniam veidui išėjo tikrai į sveikatą. 2007-2013 metų Europos struktūrinės programos rėmuose Lenkija, be „liūto“ dalies, skirtos kelių infrastruktūrai, beveik pusę milijardo nukreipė į naujų kultūros ir visuomeninių kompleksų statybą. Ir tapo tikru magnetu architektams iš įvairių Europos valstybių, kurie praturtino Lenkijos architektūrą tarptautiniu mastu pripažintais pastatais, kaip, pavyzdžiui, 2015-aisiais geriausiu nauju pastatu Europoje pripažinta Ščecino filharmonija, suprojektuota Barozzi/Veiga biuro iš Ispanijos.
Kita vertus, Lenkijoje gausu neišspręstų ir nesprendžiamų urbanistinių problemų, architektūrinių paradoksų ir iššūkių. Visi šie klausimai aktualūs ir Lietuvai: nuo nežinomybės „O kas po to, kai baigsis Europos parama?“ iki dilemos „kas turi valdyti miesto plėtrą – planas ar rinka?“ ar visuomenės požiūrio į nuosavo būsto ar viešosios erdvės mieste kokybę. Apie visa tai laidos „Reikia architekto“ autorė Rūta Leitanaitė kovo 9 dieną kalbėsis su pašnekovu iš Lenkijos, viešosios įstaigos „Architektūros centras“ vadovu Grzegorzu Piąteku.
Žinių radijo laida „Reikia architekto“ transliuojama kas antrą ketvirtadienį, 14.35 val.
