Tikriausiai mažai kas ginčytųsi, jog išskirtiniai istoriniai pastatai – bažnyčios, universitetai, dvarai, senų gyvenamųjų namų kvartalai – vieni pagrindinių elementų, formuojančių savitą, istoriją atspindintį Lietuvos miestų veidus. Tačiau, paklausus, ar tuose veiduose turėtų ryškėti ir sovietinės okupacijos metais iškilę pastatai, tikėtina, kad teigiamai atsakytų tik nedaugelis.
Žiniasklaidoje pasirodžius žiniai apie kompanijos LIDL planus Vilniuje, Giraitėje esantį Kelių policijos pastatą nugriauti ir vietoje jo statyti prekybos centrą, praėjusią savaitę architektai rinkosi į taikią akciją „Nusifotografuok su Kelių policijos pastatu“. Jos tikslas – atkreipti dėmesį į architektų Gyčio Ramunio ir Kęstučio Pempės 1985 metais suprojektuoto pastato vertę ir paraginti ieškoti būdų jai išsaugoti.
Giraitės Kelių policijos pastato atvejis nėra unikalus. Greičiau jis simptomiškas ir atspindi įsisenėjusią problemą – sovietmečiu sukurtos architektūra formaliai nėra laikoma kultūros paveldu ir nėra saugoma. Ji bet kada gali būti nušluota nuo žemės paviršiaus ar neatpažįstamai pakeista, nepalikdama pėdsako Lietuvos architektūros istorijos žemėlapyje.
Ar to pėdsako reikia, ir koks jis galėtų būti, šiandien 14.35 val. „Žinių radijo“ laidoje „Reikia architekto“ architektūros kritikė Rūta Leitanaitė kalbėjosi su architektu prof. Algimantu Mačiuliu, architektu Matu Šiupšinsku ir Kultūros ministerijos Saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyriaus vadove Irma Grigaitiene.
