Vandens ir nuotekų prijungimas – vienas svarbiausių žingsnių statant namą, be kurių neįmanoma įsivaizduoti patogaus gyvenimo. Tačiau šiuos darbus reikia atlikti kokybiškai ir pagal atitinkamas tvarkas. Ką reikia žinoti apie vandens ir nuotekų prijungimą, atsako Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas Bronius Miežutavičius.
Prisijungimas prie centralizuotų vandens ir nuotekų valymo tinklų
B. Miežutavičius tvirtina, kad jokių apribojimų prisijungti prie centralizuotos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros nėra.
„Gyventojas, kuris nori turėti centralizuotą geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugą, turi kreiptis į miesto ar rajono geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įmonę su prašymu išduoti prisijungimo sąlygas. Įmonė išduoda technines sąlygas, atliekami projektavimo ir, galop, statybos darbai paklojant vandentiekio ir nuotekų tinklus. Pats principas nesiskiria nuo to, kaip jungiamasi prie elektros ar dujų tinklų“, – kalba jis.
Pagal teisės aktus, teritorijas, į kurias bus atvestos centralizuotos viešosios geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugos, nustato savivaldybės. Geriamojo vandens ir nuotekų tinklai gali būti tiesiami iki gyventojo sklypo nuosavybės ribos.
„Jeigu sklypas nėra išplėtotų vandens ir nuotekų tinklų teritorijoje, įmonė turi pasakyti, kada juos išvystys ir kada turės galimybę leisti prisijungti“, – aiškina jis. B. Miežutavičiaus teigimu, norint prisijungti prie centralizuotų tinklų, reikės parengti projektą pagal vandentvarkos įmonės išduotas technines sąlygas. Parengtą projektą turi suderinti vandentvarkos įmonė, tuomet žmogus gali samdyti rangovus, kurie atlieka įvado statybos darbus ir nustatyta tvarka priduodama vandentvarkos įmonei, pastatomas vandens apskaitos prietaisas ir pradedamas vandens tiekimas.
Pagrindiniai darbai, kuriuos reikia atlikti norint prisijungti prie centralizuotų vandentiekio/nuotekų tinklų:
- parengti namo vandens įvado ir / arba nuotekų išvado projektą ir suderinti su vandentvarkos įmone;
- atlikti projekte numatytus rangos darbus;
- prijungti įsirengtą vandens įvadą / nuotekų išvadą prie tinklų;
- atlikti vandentiekio vamzdyno hidraulinį bandymą;
- atlikti vandens įvado plovimą ir dezinfekavimą;
- įrengti vandens apskaitos mazgą;
- atlikti vandens kokybės mikrobiologinį tyrimą;
- parengti ir pateikti vandentiekio ir nuotekų tinklų kontrolines geodezines nuotraukas.
„Žinoma, galima šiuos darbus atlikti ir pačiam, bet jie turi būti padaryti pagal patvirtintą projektą ir įmonės reikalavimus. Taip pat reikės parengti darbų atlikimo aktus ir juos priduoti (suderinti) su vandentvarkos įmone įrodant, kad darbai įvykdyti pagal reikalavimus“, – nurodo pašnekovas.
Tačiau B. Miežutavičius rekomenduoja tokiems darbams samdyti specializuotas įmones, kurios turi reikiamą kvalifikaciją, išmano vandens ir nuotekų prijungimo reikalavimus, atsako, kad darbai būtų atlikti pagal projektą ir kokybiškai.
„Tai nėra paprasti darbai, viską reikia įrengti iš kokybiškų, sertifikuotų medžiagų, turi būti naudojama patikima, reikalavimus atitinkanti uždaromoji armatūra. Individualiai atlikdamas darbus tariamai sutaupai tuo momentu, bet rizikuoji turėti problemų ateityje.
Pavyzdžiui, jei vandentiekio vamzdyną paklosi sekliau, nei reikalaujama, jis tiesiog gali užšalti. Didžioji dalis mūsų nuotekų tinklų yra savitakiniai, todėl, jeigu pasiklosi nuotekų vamzdžius su nepakankamu nuolydžiu, nuotekos prastai tekės į nuotekų surinkimo trasą ir nuotakynė tiesiog užsikimš. Tai gyvenimiški atvejai, su kuriais vandentvarkos profesionalai neretai susiduria. Kai kur sklypai būna žemiau nei mūsų savitakinės nuotekų trasos, tuomet reikia statyti siurblines, kaupti nuotekas rezervuare ir specialiais nuotekų siurbliais perpumpuoti nuotekas į mūsų nuotakynę. Kiekvienas atvejis yra labai individualus ir tikrai nerekomenduoju daryti taip, kaip kartais žmogui atrodo geriau. Yra tvarka, ir jos reikia laikytis“, – tvirtina jis.
Kaip prisijungti vandenį, kai nėra centralizuotų tinklų
Šiuo metu apie 80 proc. Lietuvos gyventojų centralizuotai aprūpinama geriamuoju vandeniu. Tačiau ne visose mažose ar naujose gyvenvietėse tai įgyvendinta. Tad, jei gyventojų netenkina centralizuotų tinklų atvedimo terminai arba sklypas yra tokioje vietovėje, kur tinklų nėra ir jų ilgai nebus, tuomet ieškoma kitų sprendimų. Pasak B. Miežutavičiaus, tokiu atveju reikia kreiptis į savivaldybę dėl leidimo išgręžti individualų gręžinį ir leidimo tvarkyti nuotekas.
„Jeigu įmonė negali aprūpinti geriamojo vandens surinkimo ir nuotekų tvarkymo paslauga iš savo centralizuotų tinklų, t. y. sklypas yra nutolęs už geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo teritorijos ir tinklų neplanuojama artimiausiu metu nutiesti, tokiu atveju savivaldybės duoda galimybę vandeniu apsirūpinti individualiai. Galima išsigręžti gręžinį arba, priklausomai nuo vietovės, naudoti iškastinių šulinių vandenį, kaip tai buvo daroma ilgus dešimtmečius. Žinoma, to tikrai nerekomenduoju, nes kastinių šulinių vanduo yra paviršinis ir jo kokybė neprognozuojama. Bet kada, esant pavasariniam polaidžiui ar vasaros liūčių metu, tokie šuliniai užteršiami nitritais arba nitratais, kurie yra labai pavojingi sveikatai“, – teigia jis.
Pirmiausiai reikia savivaldybėje gauti leidimą išgręžti gręžinį ir atlikti gręžinio projektavimo darbus. Įrengus gręžinį jį įregistruoti Lietuvos geologijos tarnyboje. Žinoma, visa tai gali atlikti specializuotos geologijos įmonės, turinčios kompetenciją ir reikiamą kvalifikaciją.
„Reikia pridurti, kad valstybė neapmokestina „gamtos išteklių mokesčiu“, jeigu vanduo naudojamas šeimos poreikiams arba paros suvartojimas nėra didesnis nei 10 kubinių metrų“, – paaiškina Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas.
Bet kartu reikia atsakingai galvoti, kur dėti nuotekas. B. Miežutavičius pabrėžia – nuotekos turi atsidurti ne griovyje, upėje ar ežere, o individualiame nuotekų valymo įrenginyje.
„Valymo įrenginių gamintojų dabar yra labai daug, jie yra patogūs naudoti ir valo gerai. Vienintelis klausimas, kur išvalytą vandenį padėti. Jeigu greta yra upelis, reikia gauti leidimą išvalytas nuotekas ten išleisti, padaryti tyrimus, kad tas įrenginys neteršia gamtos ir jį užregistruoti. Kitas būdas, jeigu nėra atviro vandens šaltinio, tokiu atveju ruošiamos infiltracinės sistemos, kurios išvalytą vandenį filtruoja į gruntą. Yra daug įvairių technologijų, tik jos turi būti patikimos ir pripažintos naudojimui“, – sako jis.
