Diskusijos, kaip didieji prekybos centrai sužlugdys smulkiuosius verslininkus, jau pritilo. Kaip ir siūlymai kurti juos ne centrinėse miestų dalyse, bet periferijoje ar net užmiestyje. Šiandien didieji centrai konkuruoja ne su smulkiuoju verslu, o tarpusavyje – daugelis siekia tapti populiariausia prekybos ir pramogų sostine. Ir jei kas nors sugalvotų uždaryti „Akropolį“, protesto mitinguose dalyvautų tikrai daugiau žmonių nei dėl „Lietuvos“ kino teatro. Ir tarp jų būtų nemažai baltarusių.
Prekybos centrai – lyg savarankiški miestai
Ekonomistai ir urbanistai tvirtina, kad miestų ar valstybių apsisprendimą dėl to, kur leisti plėtoti prekybos centrus, lemia ne tik ekonominės, bet ir klimato sąlygos. Anot bendrovės „Sweco Lietuva“ vyriausiojo architekto-urbanisto Mindaugo Pakalnio, prekybos centrų išdėstymas planuojamas pagal dvi tradicijas. Viena paplitusi Olandijoje ar Vokietijoje, kur yra stiprių smulkiųjų šeimos verslų, tad ten kuo labiau stengiamasi saugoti juos nuo konkurencijos su didžiaisiais banginiais, ir didieji centrai čia įprastai steigiami ne centrinėje miesto dalyje, o pakraščiuose.
Kita tradicija yra labiau susijusi net ne su ekonominiais motyvais, o su klimato ypatumais. Tokiose atšiauresnio klimato šalyse kaip Švedija, Suomija ir iš dalies Didžioji Britanija prekybos centrai kuriami ten, kur yra dideli žmonių srautai. Vidinės milžiniškų centrų gatvės čia panaudojamos kaip viešosios erdvės, patys centrai yra daugiafunkciai ir tarnauja kaip savotiškos rajonų šerdys.
Lietuvoje, pripažino M. Pakalnis, jau vėloka grįžti prie svarstymų, kur derėtų planuoti naujas prekybos vietas: „Mes jau įsileidome jas į miestų centrus, ir būtų sudėtinga pasakyti – viskas, ateityje statysime tik užmiestyje: tada tie, kurie jau yra centre, turėtų išskirtines verslo sąlygas, taigi sunaikintume konkurenciją.“
Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėjas Nerijus Valatkevičius priminė, kad kitos valstybės stambiojo ir smulkiojo verslo santykiams reguliuoti naudoja ir alternatyvius instrumentus – tarkime, griežtą darbo valandų limitavimą. Lietuvoje politikai, pabandę įvesti tokį apribojimą, spėja N. Valatkevičius, sulauktų didelio pasipriešinimo.
Kauno „Akropolis“ yra vienas miesto mieste pavyzdžių – lankytojai čia gali komfortiškai apsipirkinėti ar leisti laisvalaikį nepaisydami oro sąlygų. Į šį prekybos centrą inkorporuoti net trys pastatai, po stogu atsidūrė ir trys gatvelės. Uždengus visą struktūrą stogu, kompleksas įgijo masyvoką tūrį, bet būtent taip ir pasiektas tikslas – sukurtas bet kokiu oru lankomas centras.
Kauno miesto savivaldybės specialistas mano, kad besidomintieji pastebės fasaduose išlikusias gamyklų kolonas, kitus elementus, dėl kurių buvimo reikėjo stipriai pasistengti norint gauti gaisrosaugos ir kitus privalomus rekonstrukcijoms leidimus.
N. Valatkevičius gina kolegų kritikos dėl pažeisto urbanistinio mastelio sulaukusius „Akropolio“ architektus Algimantą Kančą ir Gediminą Jurevičių, atkreipdamas dėmesį į šalia „Akropolio“ esančius „Pergalės“ gamyklos pastatus, kurie nenusileidžia pirmajam savo tūriu. Vis dėlto A. Kančas ir G. Jurevičius už šį darbą gavo ne vieną apdovanojimą ir tarptautinį įvertinimą. Dėl to G. Jurevičius šiuo metu gali projektuoti tokio tipo pastatus bet kur pasaulyje.
