Atvykstančiuosius į Birštono kurortą nuo šiol pasitiks nebe sovietmečiu apleistos vandens ir purvo gydyklos griaučiai, o modernus ir vienas didžiausių Lietuvoje sveikatingumo bei sporto kompleksų.
Apleistą pastatą pritaikė šiandienai
Architektų Aušros ir Romualdo Šilinskų Birštono prieigose suprojektuota sportininkams skirta gydykla 1983-iaisiais irgi pretendavo tapti išskirtinės architektūros pavyzdžiu, bet statybos darbams persiritus į antrąją pusę įgriuvęs kupolas, o vėliau ir lėšų stygius pasmerkė pastatą sunykti.
Šeimininkų neturintis gydyklos pastatas investuotojų sulaukė 2013-aisiais. Architektų komandai – Audronei Miniotaitei, Viktorijai Puodžiūtei, Robertui Gasioniui, Donatui Bručui ir Dariui Osteikai – patikėta parengti rekonstrukcijos projektą ir sunykusį pastatą paversti šiuolaikiniu sveikatingumo kompleksu. Pasivaikščioję po senąjį pastatą architektai pamatė, kad prieš 30 metų iki projekto realizacijos buvo likęs vos vienas žingsnis – jau buvo atlikta patalpų apdaila, išklijuotos plytelės, rodėsi, kad buvo telikę vonią pastatyti ar praustuvus sumontuoti.
Derino sena ir nauja
Po rekonstrukcijos, pristačius antstatą ir baseino priestatą, objekto plotas beveik padvigubėjo: nuo 7 tūkst. kv. metrų iki 12 tūkst. kv. metrų. Rengdami rekonstrukcijos projektą architektai vidaus erdvėse priėmė ne vieną radikalų sprendimą. Taip, pavyzdžiui, pakito cokolinis aukštas, kuriame pirmojo projekto autoriai buvo suplanavę technines patalpas, jungiamas siaurų, tamsių koridorių. Išgriovus dalį atitvarų čia įrengtas SPA centras. Viršutiniuose aukštuose, kurie turėjo būti skirti įvairioms gydyklos procedūroms, dabar įrengti gyvenamieji kambariai. Didžiulėje patalpoje, kurioje buvo planuojama ruošti purvą gydomosioms procedūroms, veikia konferencijų salė.
Architektai A. ir R. Šilinskai suprojektavo ir Druskininkų gydyklos pastatą, dabartinį vandens pramogų parką. Architektų kolegos trilapio dobilo formos plano objektą su bokštu vadino architektūros skulptūra. 1975-aisiais gydyklos pastatą projektavo panaudodami sudėtingas statybos technologijas, radialines formas, unikalias detales. Tų pačių architektų suprojektuotame, o dabar jau rekonstruotame ir išplėstame Birštono sveikatingumo bei poilsio komplekse išsaugotos vertingos postmodernistinės formos, fasado dekoro elementai, langų skaidymas, ritmas ir proporcijos.
Senasis „Vytautas mineral SPA“ pastatas, jautriai kolegų darbą interpretavusių rekonstrukcijos autorių vertinimu – toks pat monumentalus, kaip ir Druskininkų gydyklos. Architektai rinkosi sprendimus, kurie nepradangintų senojo pastato formų – kad naujasis antstatas nuo jo atsiskirtų, fasadų apdailai pasitelkė skirtingas medžiagas.
Vienas įdomiausių pastato elementų – stiklinis kupolas. Rekonstrukcijos metu ilgai svarstyta, ar palikti kūgį, ar grąžinti kupolą ir koks jis turėtų būti. Galiausiai apsispręsta galutinai realizuoti pirminę – kupolo – idėją.
Vienas įdomiausių pastato elementų – stiklinis kupolas, dar sovietmečiu, šiam įgriuvus, pakeistas paprastesnės konstrukcijos kūgiu. Rekonstrukcijos metu ilgai svarstyta, ar palikti kūgį, ar grąžinti kupolą ir koks jis turėtų būti. Galiausiai apsispręsta galutinai realizuoti pirminę – kupolo – idėją. Visų pirma dar ant žemės buvo surinkta metalinė kupolo konstrukcija, ji užkelta į buvusio medinio kūgio vietą, ir tik tuomet sumontuoti stiklo paketai. Pagrindinis komplekso vestibiulis išskirtinis ne tik stikliniu kupolu, bet ir po juo pakabinta skulptoriaus Kunoto Vildžiūno sukurta nerūdijančiojo plieno skulptūra, kuri primena kolibrį, traukiantį nektarą iš sraigtinių laiptų vidurio tarsi iš gėlės žiedo.
Pagrindinio apskrito mineralinio vandens baseino vietą padiktavo pirminis pastato projektas, pagal kurį virš šio baseino buvo įrengtas kupolas. Nuspręsta baseiną išlaikyti toje pat vietoje, tik jį įrengti vienu aukštu žemiau. Tuo sprendimu laimėta aukšta erdvė buvo padalyta įrengus dubliuojantį naują tentinį kupolą, kuris atlieka kelias funkcijas: jis yra ne tik kabamųjų lubų karkasas, bet ir skaityklos perdangos laikomoji gelžbetonio konstrukcija. Tokiu būdu buvo suformuota itin įspūdinga skaityklos erdvė, kurios pagrindinis interjero motyvas – kosmosas.
Architektės V. Puodžiūtė ir A. Miniotaitė pasakojo ir apie svarstymus dėl dar vieno senojo projekto palikimo – laiptų ir peraukštėjimų, kai kuriais atvejais suprojektuotų sunkiai suprantamose vietose. Pavyzdžiui, norėdami pro pagrindinį vestibiulį patekti į restoraną ar gydyklų korpusą, svečiai turėtų įveikti kelis laiptelius. Neįgaliesiems ar senjorams jie nėra patogūs, tačiau apsispręsta laiptelius palikti, nuosekliai laikantis idėjos kuo labiau išsaugoti autentišką pastato struktūrą.
Vietoj techninių patalpų – SPA centras
Cokoliniame, SPA paslaugoms atiduotame, pastato aukšte įrengtas vestibiulis, iš kurio patenkama į keletą zonų. Jau ir pačiame vestibiulyje derinamos dvi – tylioji ir triukšmingesnė – zonos, jas atskiria stiklinė pertvara. SPA centro erdvės padalytos į sausąją ir šlapiąją zonas. Sausojoje įrengti masažo, kosmetologijos kabinetai, relaksacijos kambarys. Drėgnesnė aplinka ten, kur atliekamos purvo aplikacijos, įrengtos mineralinės vonios, vyksta vandens procedūros.
Pramogaujantiesiems skirta triukšmingesnė zona: čia veikia penkios pirtys (didžioji druskų arba „Vytauto“, himalajų, garo, žolelių kambarys ir hamamas), mineralinio vandens baseinas, sūkurinė vonia, 20 metrų ilgio baseinas, vertikali vonia, vaikų baseinas, įrengtas Kneipo takas, skirtas pasivaikščioti basomis ant šlapių akmenų.
Tapytojas Petras Lincevičius, skaityklą papuošęs didžiule freska, vaizduojančia siurrealistinį Mėnulio paviršių, nutapė ir gręžinio pjūvį, o paveikslą eksponuos pagrindiniame vestibiulyje.
„Vytautas mineral SPA“ išskirtinumas – 715 metrų gylio gręžinys. Tapytojas Petras Lincevičius, skaityklą papuošęs didžiule freska, vaizduojančia siurrealistinį Mėnulio paviršių, kurią, beje, galima stebėti prisėdus ant kupolo, nutapė ir gręžinio pjūvį, o paveikslą eksponuos pagrindiniame vestibiulyje. Vandens gręžinys tuos kelis dešimtmečius buvo užkonservuotas, dabar vėl pradėtas naudoti vandens procedūroms.
Atskiru įėjimu iš lauko ar restorano zonos galima patekti ir į konferencijų centrą cokoliniame aukšte. Konferencijų salėje itin rūpintasi akustikos kokybe: ją užtikrina akustinės lubos, garsą sugerianti grindų danga.
Pirmame komplekso aukšte – gyvenamieji kambariai. Iš pirmo aukšto patenkama ir į gydymo bei diagnostikos korpusą, taip pat – restoraną. Vestibiulyje akivaizdi architektų A. ir R. Šilinskų taip mėgta radialinė struktūra. Ši erdvė išsiskiria ir elipse besisukančiais skulptūriškais laiptais. Jų formą, anot architekčių, pagaminti ir sumontuoti buvo ypač sudėtinga.
Į restoraną – ilsėtis ir pramogauti
Restorano erdvė – irgi netradicinės formos, padalyta į kelias zonas: viena skirta poilsiui, kita – svečiams maitinti. Trečia – nedideliems renginiams ar konferencijoms. Iš restorano galima patekti į didžiulę lauko terasą.
Pagrindinė problema projektuojant restorano interjerą, anot architektės V. Puodžiūtės, buvo žemos lubos. Mat pagal pirmąjį projektą tose patalpose buvo suplanuoti persirengimo kambariai. Įrengus inžinerines sistemas, erdvės aukštis būtų dar labiau sumažėjęs. Projektuotojų sprendimas – magistralinius ortakius įrengti ant pastato stogo, o likusius – skirtus orui paskirstyti patalpoje – montuoti atvirus. Restorano centre buvo nuspręsta įrengti nedidelę sceną su juodu fortepijonu, o virš jos – išardyti perdangą ir įrengti kone dvigubai aukštesnę reprezentatyvią erdvę.
Projektuojant restorano interjerą prie architektų prisijungė D. Bručas. Viena jo idėjų buvo interjere panaudoti veidrodžius. Kadangi restorane vienu metu gali lankytis 300 žmonių, taigi netrūksta spalvų ir gyvybės, architektai naudojo švelnias, ramias spalvas, restorano erdvėse vyrauja skandinaviškos eklektikos su klasikos elementais stilius.
Pirmame ir antrame pastato aukštuose įrengtuose kambariuose irgi vyrauja eklektika. „Norėjosi parodyti, kad tai rekonstruoti, o ne naujai įrengti kambariai, kad lankytojai suprastų, kodėl aukštos lubos, kodėl kambariai siauresni ir pan. Stengėmės išryškinti tai, kas buvo rekonstruota, ir tai, kas nauja“, – komentavo architektė V. Puodžiūtė.
Naujai pastatyto trečio pastato aukšto fasadas ir interjeras išsiskiria natūraliomis medžiagomis: kanadinių raudonųjų kedrų mediena panaudota ir fasado apdailai, ir kambarių sienoms bei luboms. Kambariuose įrengti dideli vitrininiai langai, žemesnės lubos, patalpos – didesnio ploto. Dar viena natūrali medžiaga, kuri buvo panaudota ir fasaduose, ir interjere – skalūnas. Jis dominuoja pastato cokolyje ir cokoliniame aukšte esančiose SPA erdvėse bei baseinų zonoje. Pirmo ir antro pastato aukštų fasadas – baltos spalvos. Ji pasirinkta norint išryškinti aiškias pastato formas ir monumentalią architektūrą.
Atmosferą kuria net mažos detalės
Juoda ir balta spalvos, medis, anot architektės A. Miniotaitės, dera net ir ypač skirtingose erdvėse. „Pastatas didelis, todėl norėjosi vientisumo. Jo paprastai neišgausi. Juolab kad buvo būtina paisyti įvairių technologinių, inžinerinių, higienos reikalavimų. Psichologinis aspektas – irgi labai svarbus. Atsisakėme koridorių su nedideliais kabinetais, kad šie neprimintų ligoninių. Ieškojome kitokių sprendimų. Pavyzdžiui, išskyrėme tik moterims ir tik vyrams skirtas procedūrų erdves, kur kiekvieną svečią į jo vietą palydės personalas, o privatumas bus užtikrinamas užuolaidų pertvaromis. Tokiu būdu sukuriamos nestandartinės erdvės ir paslaugos. Projektuodami interjerą norėjome pajautrinti žmogaus pojūčius: juk skalūną lieti vienaip, medį – kitaip. Palubėje pakabintos geotekstilės bangelės – nebrangus ir paprastas elementas, tačiau dėl judančio oro patalpose sukurs ypatingą atmosferą. O kur dar kvapai, muzika“, – vardijo architektė.
Projektuojant interjerą dėmesio skirta net tokioms menkoms detalėms kaip navigacijos rodyklės. Įvertinta, kur geriausiai tiktų mediniai, o kur juodi ar balti užrašai, padedantys lengviau orientuotis komplekse.
Kone labiausiai išsiskirianti erdvė komplekse – skaitykla. Ir dėl dviejų kupolų sunkiai suvaldomos akustikos, ir dėl siurrealistinio piešinio bei mėnulio paviršių primenančio kupolo kalniuko. Skaitykla skirta ne tik ramiai paskaityti knygas, čia galima žiūrėti kino filmus, rengti įvairiausius performansus. Greta skaityklos veikia vaikų kambarys.
Svečiams – fotomenininkų kurta grindų danga
„Vytautas mineral SPA“ ypatingas dėmesys skirtas apšvietimo sprendimams. Virš mineralinio baseino esančiam tentiniam kupolui apšviesti panaudotas dinamiškas apšvietimas su judančiomis ir besikeičiančiomis spalvomis. Apšviestas ir pagrindiniame vestibiulyje esantis stiklinis kupolas, kuris iš išorės būna matomas dar nė neįvažiavus į Birštoną. SPA erdvėse įrengtas šviesolaidis apšvietimas, kuris juodose skalūno plytelių sienose atrodo lyg žvaigždėtas dangus.
12 tūkst. kv. metrų ploto komplekse vyrauja skirtingos grindų dangos. Baseino zonoje panaudotas kalkakmenis. Ši medžiaga pakeitė tradicines akmens masės plyteles. Kadangi interjero architektai vestibiulyje ir baseino zonoje norėjo konkrečios formos plytelių, o figūrinių akmens masės ar keraminių plytelių gamybos technologija labai sudėtinga ir brangi, apsispręsta naudoti kalkakmenį, kuris yra paranki medžiaga įvairioms formoms išgauti. Ir tuo pasinaudota – baseino zonoje suklijuotos šešiakampio formos plytelės, vestibiulyje – trikampiais suformuotas raštas.
Parketas paklotas restorane, gydytojų kabinetuose, dalyje poilsio zonų, aukštesnės klasės kambariuose.
Kiliminių dangų irgi gausu. Trečio aukšto kambariuose paklota ne tradicinių raštų, o fotomenininkų kurta grindų danga. Vaikų kambaryje grindų dangos piešiniu sukurtos atskiros salelės žaidimams. Gyvenamojo korpuso koridoriuose paklota upę primenanti kiliminė danga. Skaitykloje – netradicinė stambaus, abstraktaus rašto mėnulio paviršių imituojanti danga.
Dauguma baldų komplekse korpusiniai, pritaikyti pagal kiekvieno kambario matmenis. Kadangi dauguma kambarių rekonstruoti, čia netiko standartiniai ar serijiniai baldai.
Dauguma baldų komplekse korpusiniai, pritaikyti pagal kiekvieno kambario matmenis. Kadangi dauguma kambarių rekonstruoti, čia netiko standartiniai ar serijiniai baldai. Minimalistinių formų vestibiulio registratūros baldą pagamino baldų gamintojai, o SPA registratūros baldas – autorinis menininko Edmundo Ragožiaus kūrinys. Sveikatingumo ir poilsio kompleksui specialiai kurtos ir augalų kompozicijos.
Projekto vertė – 20 mln. eurų. Tikimasi, kad kompleksas pelnys 4,5 žvaigždutės kategoriją.