Nuo rugsėjo mėnesio sostinėje pradėjo veikti moderni švietimo įstaiga Erudito licėjus, kapitališkai suremontavus anksčiau ESO (valstybės valdomai įmonei „Energijos skirstymo operatorius“) priklausiusias patalpas Vilniaus senamiestyje. Darnios miesto plėtros ir statybų bendrovė „YIT Lietuva“ ėmėsi šio pastato kapitalinio remonto projekto, o architektūrinė dalis patikėta architektui Gintautui Natkevičiui. „Tai nėra kažkokia švelni mokykla, kur ant sienų nupiešti kiškiukai, drambliukai ir saulytės, o atvirkščiai – čia išryškinti varžtai, betonas, metalas, kuris suteikia lyg rokerišką pojūtį. Tai mokykla, kuri smagi, kieta ir kuria vaikai galėtų didžiuotis, kad būtent tokioje mokosi“, – sako projekto autorius.
Pirmoji Erudito licėjaus mokykla duris atvėrė dar Kaune 2016 m., jos įkūrėjas ir vadovas – buvęs ISM rektorius Nerijus Pačėsa. Tai tarptautinė dvikalbė mokykla, formuojanti unikalų ugdymo turinį 0–12 klasių mokiniams pagal nacionalinę bei akredituotas tarptautines programas – tarptautinę Kembridžo ir tarptautinio bakalaureato (IB) diplomo. Poreikis steigti Erudito licėjų Vilniuje vis augo, tad nuo šių metų, rekonstravus pastatą Aguonų g., Vilniuje, kur anksčiau buvo įsikūrusi ESO, pažangia ir šiuolaikiška mokykla gali džiaugtis ir sostinės mokiniai. Šį pastatą įsigijo Mariaus Jakulio Jason šeimos turtą valdanti bendrovė „Mūsų ateities investicijos“ kartu su „Orion Wealth“ partneriais.
Nuo tradicinių mokyklų išsiskiriantis įvaizdis
Erudito licėjus net ir savo vieta senamiestyje skiriasi nuo įprastinių tradicinių mokyklų, dažniausiai projektuojamų laisvesniuose sklypuose, kur galėtų tilpti ir didesni stadionai, ir užželdinti plotai, kur būtų daugiau erdvės. „Miestų centruose projektuoti mokyklą yra sudėtinga, ji negali turėti savo aplinkos, reikia koncentruotis į tam tikrą mokyklos nuotaiką, sukurti ją pačiame pastate, mažoje erdvėje. Visgi mūsų tikslas – praplėsti mąstymo būdą ir padiskutuoti su dabartiniu susidariusiu socialinių tinklų burbulu, kuriame vyrauja įvairūs „teisuoliai“, „neigėjai“ ir kitokie perdėtos moralės visažiniai. Daug kas turi nusistatę tam tikrus standartus, kurių neva privaloma laikytis: vaikas negali mokytis, jeigu yra juodos spalvos interjere arba jei matosi į sieną įsukti varžtai ar yra aštrių kampų. Tai mes šioje mokykloje norėjome ne tik sukurti išskirtinį įvaizdį, bet ir išprovokuoti diskusiją su šiais visuomenės žinovais, pasislėpusiais už socialinių tinklų. Ir tik su laiku pamatysime, sužinosime iš vaikų, tėvų, investuotojų, ar mūsų vizija pasiteisino, ar mes nesuklydome“, – savo patirtimi dalijasi projekto architektas G. Natkevičius.
Pats pastatas yra šešių aukštų su rūsiu, sklypo beveik nėra, o anksčiau jis buvo skirtas administracijai – planinis išdėstymas gana netvarkingas dėl begalės įvairių pertvarų, peraukštėjimų. Nors struktūra atrodytų visai paprasta: koridorius, kabinetai šonuose ir funkciniai mazgai keliose vietose, vis dėlto saviraiškos galimybės yra gana apribotos. „Mokykla, turinti išskirtinį įvaizdį, tam tikrą savo charakterį, staiga turi tilpti į tokį persiuvamą seną kostiumą. O juk tai nėra tik gerai nudažytos sienos, teisingas šviestuvų išdėstymas ir kokybiški radiatoriai, mokykla – tai dar viena dimensija, tai vaikai, nuo pat mažens turintys tikslą, siekį tapti suaugusiais ir mes turime sukurti atitinkamą erdvę, kurioje jie po truputėlį tą tikslą pasiektų. Todėl mūsų mintis ir buvo maksimaliai išnaudoti esamą situaciją, įtraukti mažus mūsų atradimus pastate ne tik interjerui, bet ir bendrai nuotaikai sukurti.
Pilną straipsnio versiją skaitykite spalio mėnesio „Statyba ir architektūra“ žurnale.
