Demokratiniai principai
Turbūt daugeliui jau yra pabodę įvairūs šūkiai apie demokratiją ir jos vertybes bei principus. Tačiau ar dažnai kasdienybėje mes tai prisimename ir taikome? Šį klausimą kiekvienas galime atsakyti skirtingai, bet faktas yra tai, kad kai kurias mums suteikiamas priemones naudojame retai ir dažnai jau su išankstiniu nusivylimu.
Viena iš tokių priemonių yra toliau šiame tekste analizuojamas principas, suteikiantis galimybę miestų ir miestelių gyventojams veikti urbanistinę vietovės plėtrą. Tai reiškia, kad gyventojai gali dalyvauti ruošiant įvairiausias vizijas, vystymo strategijas ir veiksmų planus. Tačiau kaip dažnai mes sudalyvaujame viešame susirinkime, kur diskutuojama, koks bus eismas mieste ar kokiomis gatvėmis bus nukreipiamas pagrindinis miesto transportas? Turbūt retai, jeigu išvis kada teko apie tokį įvykį girdėti. O štai kaip dažnai esame komentavę apie duobėtas gatves socialiniuose tinkluose ar internetiniuose žinių portaluose? Čia jau šilčiau. Ir jeigu dar pasiteiraučiau, kaip dažnai skundėmės duobėtais daugiabučių kiemais su draugais ar giminėmis, turbūt visi linguotume galvomis. Bet ar susimąstėme, kad jeigu iš tikrųjų norime mūsų lūkesčius atitinkančių pokyčių – viskas turėtų būti atvirkščiai.
Jeigu savivaldybei ar seniūnijai nuolat primintume mums rūpimas bėdas, jeigu pasidomėtume ir nueitume į viešą susirinkimą, kuriame yra pristatomas vystymo planas ar strategija, pokyčiai vyktų greičiau, ir jie būtų labiau atitinkantys mūsų – miesto ar kaimo – gyventojų poreikius.
Tiesa, dar reikia pasakyti, kad tokia padėtis susiklosto ir dėl menko savivaldybės darbuotojų ar projektų vystytojų suinteresuotumo įtraukti gyventojus į tokius procesus. Gyventojai dažnai yra matomi kaip pretenzingi trimečiai, sakantys vienintelį „ne“, irzliai reaguojantys į bet kokius pokyčius ar naujienas bei sunkiai suprantantys bet kokius ekspertinius išvedžiojimus.
Tokia situacija primena žirkles, kai vieni nenori niekur aktyviai dalyvauti, o kiti nenori nieko judinti. Pastaroji situacija yra pakankamai paranki savivaldai ir vystytojams, nes leidžia nevaržomai įgyvendinti idėjas, kurios kartais prasilenkia su vietos realybe. Taip pat tenka pripažinti, kad net ir demokratinėje visuomenėje jos atstovai, ekspertai, savivaldos institucijos ir politiniai lyderiai nėra lygiaverčiai dalyviai diskusijose dėl urbanistinės teritorijų plėtros. Gyventojas išreikšdamas savo poziciją užima daugiau patariamąją poziciją, galutiniai sprendimai vis tik yra priimami vadovaujančias pozicijas užimančių savivaldybės darbuotojų.
Vilniaus senamiesčio statusas
Štai, pavyzdžiui, Vilniaus senamiestis yra UNESCO paveldo objektas, apdainuotas nuo geležinio vilko staugimo laikų. Jis buvo ir tebėra puoselėtas žmonių, kurie neretai turėjo labai skirtingas šio miesto vystymo idėjas. Daugelis jų rado savąją nišą ir vietą senamiesčio erdvėje. Vėliau tos idėjos buvo išbandytos laiku ir jeigu sugebėjo išlikti, ten jas rasime ir dabar. Tai suformavo savitą ir nepakartojamą senamiesčio paveikslą.
Gyventojai ir ekspertai nuolat reiškė nuogąstavimus dėl senamiesčio urbanistinės plėtros, tačiau dažnai jie pasiklysdavo savivaldybės labirintuose arba neįtikindavo atitinkamų specialistų atsižvelgti į pasiūlymus priimant susijusius sprendimus.
Toks gyventojų ir ekspertų nuogąstavimų nepaisymas sukelia visuomenėje nusivylimo ir bejėgiškumo jausmą bei nenoro kažką bandyti pakeisti požiūrį. Antra vertus, pasklaidžius žiniasklaidos puslapius – elektroninius ar popierinius – o ypač paskaičius ar pasiklausius komentarų po jais, galima labai aiškiai girdėti negatyvią nuomonę apie bet kokius pokyčius. Tačiau savo nuomonę išreikšti laiku, kai dar tik vyksta projektavimo darbai, ir oficialiais būdais gyventojai nėra linkę.
Transporto košmaras pačioje miesto širdyje
Bokšto, Išganytojo, Universiteto, Savičiaus ir Stiklių gatvių istorija paini ir nuolat kintanti, priklausomai nuo įvairių politinių vėjų ir povandeninių srovių. Šie pokyčiai eiliniam vilniečiui yra sunkiai nuspėjami. Štai, pavyzdžiui, Savičiaus gatvė. Tai trumputė siaura vienos krypties eismo gatvelė, jungianti Rotušės aikštę su Bokšto gatve.
Neseniai Savičiaus gatvė buvo sutvarkyta, išklotas naujas grindinys ir šaligatvis. Niekas turbūt neprieštaraus tokio veiksmo reikalingumui ir naudai. Tačiau, ar gali tokios gatvelės būti tranzitinio eismo koridoriai? Žiūrint iš viso miesto transporto infrastruktūros perspektyvos: ar apskritai yra logiška nukreipinėti didžiuosius automobilių srautus per tokį objektą kaip Vilniaus senamiestis?
Štai ekspertai jau seniai teigia, kad senamiestyje eismas turi būti ribojamas. Tiek vėliausiame Vilniaus miesto bendrajame plane, tiek jo stebėsenos ataskaitoje pabrėžiama tokio veiksmo būtinybė. Tačiau Vilniaus miesto savivaldybė ignoruoja bendrajame plane nustatytus įsipareigojimus, ir eismas čia nėra ribojamas.
Šioje diskusijoje turėtų būti išklausomas ir gyventojų balsas, kurie jau ilgą laiką kvėpavo mašinų išmetamosiomis dujomis dėl nuolatinės spūsties piko valandomis. Reikia pridurti, kad čia saugiai nesijaučia ir pėstieji bei dviratininkai, kuriems gatvėje išvis nėra kur dėtis. Tačiau nereikia pamiršti, kad būtent ši gatvė yra vienas iš kelių, vedančių iš senamiesčio į Užupį, todėl klajojančių turistų ar tiesiog pramogaujančių vilniečių tikrai netrūksta. Prie jų srauto sukūrimo prisideda ir gatvėje esanti vienintelė vienbokštė neobarokinė Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia, kuri teisybės dėlei galėtų būti pristatyta kaip viena apleisčiausių bažnyčių Vilniuje. Beje dabar bažnyčia galima pasigrožėti tik per tvorą (bet apie ją kitą kartą padiskutuokime).
Šioje gatvėje yra gyvenęs ir M. K. Čiurlionis, todėl jo vardo namai-muziejus irgi pritraukia žmonių ir sukuria pėsčiųjų srautą. O dar prisiminkime, kad ir siauriausia Vilniaus gatvelė yra būtent čia. Taigi besidomintys miesto istorija ir kultūra visuomet užklys į šią gatvę. Tikėtina, kad pėsčiųjų pagausės ir atidarius Europos humanitarinį universitetą, kuris šonu remiasi į Savičiaus gatvę.
Ekspertai puse lūpų kalba apie kuriamą Darnaus judumo planą. Tačiau kokios vizijos ir misijos bus jame akcentuojamos dar nėra aišku. Diskusijos apie šio plano koncepcinius ir tikruosius sprendinius taip pat dar nėra. Nors pati tokio plano idėja šaukte šauke apie būtinybę atviram pokalbiui su miestiečiais. Belieka tikėtis, kad šis dokumentas netaps dar viena dulkes kaupiančia popierių šūsnimi savivaldybės archyvuose, o bus gyvetojų ir ekstertų nuomonę atspindintis ir kompleksiškai šiandienes problemas sprendžiantis bei į tvarią ateitį vedantis planas.
Baltijos jūros kaimynų sostinės
Lietuvos kaimyninių šalių sostinės kur kas principingiau bando sukurti saugią ir švarią gyvenamąją aplinką senamiesčių ir centrinių miesto dalių teritorijose. Nors kiekvienas miestas turi savitą ir originalią vystymosi raidą, tačiau viena tendencija išlieka atkartojama ypač dažnai. Tai pasaulinė miesto transporto vystymo kryptis pirmenybę teikianti judėjimui pėsčiomis, dviračiu ar visuomeniniu transportu.
Ryga ir Talinas jau senokai yra uždarę miestų senamiesčius nuo bet kokio tranzitinio eismo ir stipriai apriboję patekimą į šias miesto dalis automobiliu. Ryga ir jos gyventojai aiškiai išreiškia savo norus brėždami partizanines (ang. „guerrilla“) dviračių linijas. Tokie gyventojų poelgiai įpareigoja ir atsakingas miesto institucijas reaguoti į miestiečių iniciatyvas.
Helsinkis ryžtingai, nepaisant šalto klimato, populiarina ir kuria infrastruktūrą, skirtą pėstiesiems bei dviratininkams. Miesto interneto puslapis skelbia, kad judėjimas pėsčiomis yra pagrindinė judėjimo forma centrinėje Helsinkio miesto dalyje.
Švedijos sostinėje dėl vietos ypatybių – miestas išsidriekęs tarp salų ir salelių – automobilių eismas yra ribotas. Stokholmo transporto planai pradedami kurti būtent nuo pėsčiųjų ir dviratininkų kelių bei srautų organizavimo, o tik paskui sudaromi viešojo transporto, taksi planai, ir pačioje pabaigoje atsiduria automobilių transporto planai. Visi šių planų sprendiniai yra aktyviai išdiskutuoti įvairiuose susirinkimuose su visuomenės atstovais, focus grupių debatuose ir kt.
Skandinaviškos vertybės, meilė dviračiui ir rūpestis sveikata veikia ir Københavno miesto vaizdą, kur dviračių daugiau nei automobilių, išvystytas visuomeninio transporto tinklas nesunkiai leidžia pasiekti bet kurią miesto vietą. Šiame mieste ir yra ištisi kvartalai, kurie yra uždaryti automobilių eismui. O kur dar iš žymiosios Kristijanijos sklindantis požiūris, kad visuomenė gali pati priimti sprendimus bei pasirinkti kaip turi atrodyti miesto veidas ir kokias vertybes jis turi reprezentuoti.
Žymus Københavno urbanistas J. Gehlas yra pasakęs, kad šiuo metu miestai yra planuojami iš paukščio skydžio kaip gražus paveikslas, tačiau taip sukurtu miestu galima ir grožėtis tik skrendant virš jo. Norint sukurti gyvybingą miestą jis turi būti kuriamas atsižvelgiant į žmogaus mastelį.
Berlynas yra vienas inovatiškiausių miestų, kur yra kuriamos įvairios platformos, leidžiančios gyventojams bendru sutarimu vystyti miestą atsižvelgiant vietos poreikius. Transporto sistema šiame mieste yra vystoma remiantis darnios plėtros principais – dažnas Berlyno gyventojas pasirenka dviratį kaip pirminę transporto priemonę.
Ir pagaliau Varšuva, kuri vis didesniais žingsniais žengia tvaresnio miesto link. Lenkijos sostinėje iki 2019-ųjų planuojama įrengti naują pėsčiųjų tiltą per Vyslos upę. Taip yra kryptingai formuojamas prioritetas pėsčiųjų ir dviračių transportui.
Taigi kodėl Vilnius, iš visų šio regiono sostinių, vis dar laikosi įsikabinęs praėjusio šimtmečio tiesų ir miestą vis dar mato kaip automobilių, o ne žmonių? Ši situacija labai primena praėjusio šimtmečio šeštojo dešimtmečio situaciją Niujorke, kur susikirto J. Jacobso ir R. Moses miesto vystymo idėjos. Istorija parodė, kad būtent J. Jacobso požiūris išlieka ir padeda miestui suklestėti. Toks požiūris remiasi miesto žaliųjų plotų, pėsčiųjų bei dviračių transportui skirtos infrastruktūros kūrimu ir plėtra, bet svarbiausia yra įsiklausymas į gyventojų poreikius, t. y. nuolat planuojama atsižvelgiant į žmogaus mastelį.
Deja, atrodo, Vilnius nėra linkęs mokytis iš kitų klaidų. Vilčių nesuteikia ir susiformavęs trumpalaikės naudos paralyžius, kai per kelis vadovavimo ar kadencijos metus bandoma nuveikti kažką, kas labai įsimenama. Prisimenant, kad Lietuvos sostinė jau nuo 2015 metų neturi vieningo urbanistinės plėtros plano, o gyventojai neturi teigiamo precedento aktyviai reikšti savąją nuomonę, spalvas tik dar labiau tamsina. Tokia padėtis gali keistis tik kompleksiškai keičiantis visuomenei. Rūpestis sveikata ir aplinka, pilietiškumas, samoningumas (ir kt.) gali paskatinti visuomenę imtis lietuviškojo J. Jacobso vaidmens ir pareikalauti miestą grąžinti tiems, kas jame gyvena.
Komentaro autorė: Paulina Budrytė, Duisburgo-Esseno universiteto doktorantė
