Nuolat auganti urbanizacija, futuristiniai dizaino sprendimai, tobulėjančios technologijos ir šiuolaikiniai ekologiniai aspektai architektūroje plečia mūsų požiūrį į tai, kur link mes iš tikrųjų einame. Informacijos amžius diktuoja vis naujas taisykles, kokia turėtų būti ateities architektūra. Viena vertus, auga entuziazmas kurti futuristinius išmaniuosius miestus, kita vertus – paprasto, tvaraus ir ekologiško dizaino praktika.
Pastaraisiais metais dizaino pramonė ėmė plėstis ir tobulėti kryptimi, kuri ieško bendrumo tokiuose iš pirmo žvilgsnio skirtinguose technologijų ir gamtos pasaulio aspektuose. Šiandien jau kuriami novatoriški biofilinio dizaino pastatai, kurie naudoja išmaniuosius įrenginius tam, kad įtrauktų natūralią gamtą simuliuojančius efektus į biurus, mokyklas ar tiesiog gyvenamuosius namus. Jaustis arčiau gamtos urbanizuotoje aplinkoje gali padėti ne kas kitas kaip inovatyvios technologijos.
Netinkamai kurtas dizainas per daugelį metų atskyrė žmones urbanizuotose teritorijose nuo natūralios gamtos ir prisidėjo prie to, kad gamta atrodytų lyg atskiras nuo mūsų kasdienybės dalykas. Toks atskyrimas, kurį per šimtmečius sukūrėme, tiesiogiai paveikė ne tik mūsų sveikatą, bet ir gebėjimą reaguoti į esminius šiuolaikinius iššūkius, tokius kaip klimato kaita, nes tai taip pat atrodo atskira nuo mūsų kasdienių rūpesčių.
Kaip šiuolaikinė architektūra ir technologijos gali sugrąžinti mus arčiau gamtos namuose, mokyklose, miestuose, darbo vietose ar ligoninėse? Vis daugiau architektų ir inžinierių išradingai ieško ir randa būdų, kaip vėl susieti mus su natūralia gamta prisilietimu, garsu, vaizdu ar kitais pojūčiais tiek per atostogas ar savaitgalio išvykose, tiek kasdienybėje. Skaitmenizacija, dirbtinis intelektas, išmanieji įrenginiai leidžia kontroliuoti aplinką, kurioje gyvename, ir kurti natūralios aplinkos jausmą per juslinius potyrius.
Svarbiausios architektūros, interjero ir paveldo naujienos – nepraleiskite!
Cirkadinio ritmo apšvietimas
Šiandien mes žinome, kad architektūroje naudojamos spalvos, šviesos kiekis, jos trukmė ir net kryptis regėjimo lauke, kuria ji patenka į mūsų akis, yra svarbūs dalykai. Visuotinai pripažįstama, kad dienos šviesa, kaip pirmasis ir natūraliausias šviesos šaltinis, yra etalonas, kurį elektrinis apšvietimas turi imituoti, kad išlaikytų šiuolaikinio žmogaus sveikatą ir gerovę.
Kas tokio yra natūralioje dienos šviesoje, ko neturi dauguma elektros apšvietimo formų? Visų pirma, tai šviesos dinamika – nuo tikrai labai ryškios iki visiškos tamsos. Jos kintamumas – nuo neįtikėtinai giedro dangaus iki nuostabių saulėlydžių. Ir svarbiausia tikslingas kiekvienos šviesos laikas. Dienos šviesa anksti ryte skleidžia ryškius, mėlynus spindulius, kad prabudę gautume įspėjamąjį signalą atsikelti, tačiau tos pačios šviesos poveikis naktį gali neleisti užmigti. Ankstyvą vakarą dienos šviesa suteikia šiltą, žemo intensyvumo šviesą tam, kad mūsų kūnas atsipalaiduotų. O kodėl nenorėtume pakartoti šio natūralios šviesos ciklo su elektriniu vidaus apšvietimu, kad suteiktume sau palankiausias galimybes jaustis gerai kiekvieną dieną?
Šiuolaikinės žinios kartu su galimybėmis, kurias mums suteikia LED technologija, leidžia architektams sukurti erdves, kuriose vyrauja apšvietimas, sumažinantis cirkadinį sutrikimą, palaikantis nuotaiką ir vizualinę patirtį bei pagerinantis sveikatą ir kasdienę patirtį. Savarankiškai reguliuojant šviesos lygį ir spalvų temperatūrą, visas natūralios dienos šviesos dinaminis diapazonas gali būti atkurtas vidinėje erdvėje.
Integruojant šią sistemą kartu su kitomis išmaniojo pastato sistemomis, apšvietimą reguliuoti gali pats vartotojas arba galima nustatyti automatiškai keičiamą spalvų temperatūrą ir šviesos lygį, kad būtų galima, pavyzdžiui, atkurti lauko apšvietimo sąlygas biuro patalpose be langų arba įnešti saulėtos dienos ramybę į intensyvius posėdžius. Svarbiausia, kad apšvietimą galima iš anksto užprogramuoti taip, kad ryte gautume dozę energingos baltos šviesos dienai pradėti ir dinamiškai pereitume prie nustatymų, tinkamesnių aktyviam, komandiniam darbui pasirinktu laiku.
Kvėpuojantys pastatai
Daugelyje pastatų nuolat palaikoma gyvybė. Juose mechaninės į plaučius panašios oro kondicionavimo sistemos cirkuliuoja orą patalpoms šildyti ir vėsinti. Modernios išmaniosios ventiliacijos sistemos užtikrina optimalaus deguonies kiekio palaikymą kiekvieną minutę. Dar daugiau, jos palaiko ir reikiamą drėgmės lygį žmogaus optimaliam komfortui.
Žinoma, visada yra galimybė ir atidaryti langus natūraliai ventiliacijai. Tačiau statybų sektoriaus technologijų kompanijos ėmė svarstyti, kas būtų, jei pačios sienos galėtų kvėpuoti? Hironshi Ishii grupė sukūrė medžiagas, kurios, imituodamos natūralios gamtos procesus, gali pakeisti savo formą reaguodamos su vandeniu. Šios medžiagos susideda iš bakterijų sporų sluoksnių (panašių į tuos, kurie naudojami savaime gydančiam betonui) ir latekso. Kai medžiaga išdžiūsta, ji susitraukia ir keičia formą.
Jau žengiami pirmieji žingsniai, siekiant išplėtoti šį metodą, kad būtų sukurtos visos pastato membranos, kurios gali tarytum prakaituoti, kylant drėgmei patalpose. Naudojant latekso membranas, padengtas bakterijų sporomis, medžiaga išsilenks ir atvers poras lyg prakaito liaukas, leisdama orui tekėti per sienas, pavyzdžiui, kai iš dušo ar virdulio kaupiasi garai. Jau visai greit tai gali tapti natūralia alternatyva mechaninei oro kontrolei.
Pojūčiai, diktuojami garso
Koja kojon su naujausiomis tendencijomis žengiantiems architektams darosi vis aiškiau, kad tvariose ateities erdvėse turėtų būti vietos visiems žmogaus pojūčiams, taip pat ir garsui. Architektūra yra viena esminių dalių, galinčių paveikti garsinę patirtį, nuspręsti, kur, kada ir kokia patirtis laukia vartotojo. Kitaip tariant, panaudojus technologijas, galima sukurti įvairią garsinę aplinką, atsižvelgiančią į miesto žmogaus poreikius.
Urbanistiniai garsai, tokie kaip eismo triukšmas, gali būti apriboti strategiškai planuojant žaliąsias zonas, pasirenkant garsą sugeriančias medžiagas. Sumažinti miesto triukšmą ilgą laiką buvo pagrindinis architektų tikslas, planuojant statinio akustiką, tačiau, žengiant į priekį, imta svarstyti, kaip skleidžiami teigiami garsai, tokie kaip gamtos, gali papildyti erdvę kitu lygmeniu. Skirtingų garsų stimuliacijos padeda sustiprinti konkrečios vietos kokybę ir jos pajautimą.
Vandens, augalų ir vėjo garsai yra klasikiniai tokių simuliacijų pavyzdžiai. Jie taip pat gali būti naudojami norint užmaskuoti nepageidaujamą eismo triukšmą. Pavyzdžiui, vietoj eismo triukšmo per išmaniąsias pastato sistemas vartotojo dėmesys nukreipiamas į teigiamą vandens elementą. Panašų efektą galima pasiekti klausant, kaip vėjas šurmuliuoja augmenijoje, ir iš kitų garsų. Kadangi erdvės suvokimas žmogui yra grindžiamas multisensorine patirtimi, todėl keičiant tai, ką girdime, keičiasi ir kiti mūsų pojūčiai.
Biofilinė patirtis gyvenantiems miestuose
Urbanistiniame kontekste natūrali gamta atrodo gan tolima todėl, kad ilgą laiką mes ją tokią kūrėme. Tačiau šiandien jau turime reikiamų įrankių, kad tą ryšį atkurtume. Anglų ir norvegų architektai „Haptic“ kartu su kūrybine studija „Squint/Opera“ sukūrė programą „HomeForest“, kuri naudoja išmaniuosius įrenginius tam, kad atgaivintų natūralios gamtos efektus urbanistinėje aplinkoje. Šiemet projektas „HomeForest“ buvo paskelbtas Davidsono premijos, skatinančios kurti puikaus dizaino ir mentalinės sveikatos bendradarbiavimą, laureatu.
„HomeForest“ tyrinėja, kaip technologijos gali būti panaudotos biofilijos gerovei įnešti į namus, ypač žmonėms, gyvenantiems miestuose, kuriuose yra ribota prieiga prie žaliosios erdvės. Juo siekiama atkurti vaikščiojimo gamtoje praktiką psichinei gerovei palaikyti, Japonijoje dar vadinamą „shinrin-yoku“. „Mes norėjome sukurti kažką tikrai universalaus, kas galėtų veikti bet kokiuose namuose, naudojant išmaniąsias technologijas, – sako „Haptic“ architektų komanda. – Gamtos teikiama nauda ir biofilijos hipotezė buvo pagrindinės mūsų dizaino dalys. Mes išanalizavome esamus biofilijos tyrimus ir mokslinius įrodymus, kad gamtos simuliacija turi realios naudos fizinei ir psichinei sveikatai.“
„HomeForest“ žaismingai sujungia skaitmeninį ir fizinį pasaulį. Jų koncepcija apima skaitmeninį įrankių rinkinį, kuris veikia su mobiliaisiais ir prijungtais namų įrenginiais, atvaizduoja vartotojo namus ir jų kasdienius įpročius, kad sukurtų skaitmeninį dvynį. Prie komandos prisidėję garso dizaineris „Coda to Coda“ ir biofilinio dizaino specialistas Yaoyao Meng bei poetas LionHeart užtikrino, kad projektas apimtų jausmingus potyrius, tokius kaip paukščių giesmės, lietaus kvapas ir projektuojami miško vaizdai.
„Kartu šie elementai gali sukurti nepakartojamą juslinę patirtį, palaikančią mūsų gerovę, jie gali padėti atsipalaiduoti, sukurti perėjimą tarp namų ir darbo atmosferos, geresnę pusiausvyrą mūsų gyvenime, visa tai per stimuliuojamos gamtos atkuriamąją galią“, – įsitikinę projekto autoriai.
Apibendrinant
Bendravimo su gamta ir sąveikavimo su ja kasdienybėje privalumų yra daug. Be aiškios praktinės naudos, aplink mus esančio gyvo pasaulio jausmas pakelia dvasią. Pasitelkdami biofilinio dizaino principus, integruodami gamtą simuliuojančias technologijas, architektai padeda mums atgaivinti supratimą apie mus veikiančias natūralias sistemas ir gyventi sveikiau tiek fiziškai, tiek emociškai.
Šiandien matome, kaip architektūroje sparčiai populiarėja technologijų vedamas ir gamtos įkvėptas dizainas. Ir architektai, ir dizaineriai įžvelgia holistinio dizaino svarbą ir renkasi sprendimus, pasiskolintus iš abiejų pasaulių. Jie turi daug daugiau bendro, nei neretas manėme iki šiol.
