Nuo šių metų pradžios iki lapkričio mėnesio pabaigos Lietuvoje išduoti 33 484 pastatų energinio naudingumo sertifikatai. Net 21 018 išduotų sertifikatų buvo žemiausios – „G“ – energinio naudingumo klasės. Specialistai atskleidžia netikėtas tokios nepatrauklios statistikos priežastis – nėra abejonių, kad valstybė, įpareigojusi piliečius tam tikromis aplinkybėmis pasirūpinti būsto energinio naudingumo sertifikatais, pati iš karto pavertė tai formalumu.
Pastatų energinio naudingumo sertifikavimas mūsų šalyje vykdomas įgyvendinant 2002 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos „2002/91/EB dėl pastatų energinio naudingumo“ ir 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos „2010/31/ES dėl pastatų energinio naudingumo“ nuostatus bei direktyvose numatytus terminus šių reikalavimų taikymui. Pagal minėtas direktyvas ir atitinkamus LR teisės aktus, energinio naudingumo sertifikavimas privalomas statomiems, parduodamiems, taip pat nuomojamiems, pastatams ar pastato dalims. Pagal nustatytą tvarką, potencialiam pastato ar buto nuomininkui arba pirkėjui turi būti parodomas, o sudarant nuomos ar pirkimo-pardavimo sutartį, nuomininkui ar pirkėjui įteikiamas energinio naudingumo sertifikatas.
UAB „Miesto renovacija“ direktoriaus Mindaugo Šimkaus teigimu, vienas pagrindinių pastatų energinio naudingumo sertifikavimo tikslų – parodyti, kokio energinio efektyvumo pastatai yra Europos Sąjungos šalyse narėse, kaip efektyviai šalys naudoja gautą paramą pastatų modernizavimui, kaip mažina energijos poreikį pastatuose. Bet Lietuva tokių duomenų neturės.
Didžiąją dalį objektų, kuriems suteikta „G“ energinio naudingumo klasė, sudaro butai, kadangi juos išimties tvarka Lietuvoje leidžiama iš karto, neatlikus jokių energijos sąnaudų skaičiavimų, priskirti žemiausiai klasei. Pasinaudodami tokia išimtimi parduodamų butų savininkai užsako žemiausios klasės energinio naudingumo sertifikatus (jų kaina yra 12 Lt) net ir butams naujai pastatytuose bei energetiškai efektyviuose pastatuose. Tikras, o ne formalus sertifikatas buto savininkui kainuotų apie 200 litų.
Palyginimui, nuo 2007 metų pradžios iki 2012 metų pabaigos, kol įsigaliojo minėta išimtis, žemiausiai „G“ klasei buvo priskirti vos 35 pastatai (daugiausia – apleisti kaimo pastatai su krosniniu šildymu), ir tai sudarė tik 0,08 % visų per 5 metus sertifikuotų statinių. Tuo tarpu 2013 metais „G“ klasės sertifikatai sudaro 63 % (21 018 vnt. per 10 mėnesių) visų išduotų sertifikatų. Taigi akivaizdu, kad tie 200 litų ir yra Lietuvos piliečio ambicijų kaina – tiek užtenka, kad jis atsisakytų gauti ir turėti realią informaciją apie savo gyvenamojo būsto energinį naudingumą. Valdžia, regis, irgi nesuka galvos dėl duomenų, kuriuos renka ET nurodymu, tikslumo.
Aukščiausios klasės įvertinimo „A++“ kol kas nėra gavęs nė vienas pastatas Lietuvoje. „A+“ klasės įvertinimą šiais metais gavo tik vienas prekybos paskirties pastatas Pramonės prospekte, Kaune. Taip pat vienintelį „A“ klasės įvertinimą – individualus gyvenamasis namas Dubysos gatvėje, Kaune. Kitų klasių sertifikatų šiemet išduota atitinkamai: „B“ – 1340 vnt., „C“ – 2772 vnt., D“ – 2792 vnt., „E“ – 3448 vnt. ir „F“ – 2112 vnt. (Duomenys apie sertifikatus paimti iš viešai skelbiamo pastatų energinio naudingumo sertifikatų registro). Akivaizdu, kad išimtis dėl žemiausios klasės sertifikato išdavimo iškreipia pastatų energinio naudingumo sertifikavimo rezultatus ir neatspindi realios pastatų būklės Lietuvoje.
