Iš Panevėžio kilusios architektės Elenos Staškutės svajonė pildosi Nyderlanduose – ten ji ne tik kuria išskirtinius pastatus, pritaikytus pasaulio rinkai, bet jau ir paliko dalelę savęs. Šiaurės jūros apsuptoje, vaizdingoje Tekselio saloje, Elena suprojektavo modernų ir labai jaukų atostogų namelį, kuriuo didžiuojasi ir brangina tarsi pirmąjį kūdikį.
Panevėžietė Elena Staškutė jau šeštus metus gyvena ir dirba Roterdame. Ji – projektų vadovė tarptautinėje architektūros įmonėje „Orange Architects“, sutelkusi dėmesį į įvairaus masto projektus, daugiausia gyvenamųjų pastatų, Sankt Peterburge, Limasolyje, Kijeve, Amsterdame, Roterdame ir kituose pasaulio miestuose.
Dabar Elena panirusi į daugiabučių kvartalo Roterdame ir „Nuvo Business Park“ Kijeve projektus.
Visai neseniai E. Staškutė baigė projektuoti žavų atostogų namelį nuostabioje Tekselio saloje, vos už dešimties minučių kelio pėsčiomis nuo Šiaurės jūros. Jis tapo pirmuoju jos įgyvendintu projektu. Prie šio namelio Elena dirbo nuo idėjos iki smulkiausios detalės.
„Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, nes projektas sulaukė didelio dėmesio, buvo publikuotas visuose svarbiuose architektūriniuose leidiniuose, nominuotas architektūros konkursuose“, – šypsosi jaunoji architektė.
Grandiozinis projektas
E. Staškutei būtų gana sunku išskirti įdomiausią projektą. Kiekvienas darbas jai – naujas iššūkis, nauja analizė ir ieškojimai. Visgi Elenai labai daug reiškia naujas gyvenamojo pastato Amsterdame projektas lietuvišku pavadinimu „Jonas“. Pasak architektės, jis ypatingas tuo, jog reprezentuoja novatorišką gyvenimo būdą.
„Kadangi Amsterdame nekilnojamasis turtas yra labai brangus, mūsų idėja buvo optimizuoti butų erdvę, bet tai kompensuoti papildomomis bendro naudojimo erdvėmis“, – pasakoja Elena.
Dauguma butų šiame pastate bus optimalios, 50 kv. m. studijos. Pastate gausu bendro naudojimo erdvių, tiek privačių, tiek ir visuomeninių. Jame veiks visuomenei atvira svetainė, kino teatras, gyventojai galės mėgautis biblioteka, jogos kambariu, stogo terasa, keliais lauko kiemeliais. Be viso to, pastatas išsiskirs netradicinėmis vidaus erdvėmis.
Pasak Elenos, kiekvienas architektūrinis projektas yra didelės komandos darbo rezultatas. Prie projektų dirba ne tik architektų komanda, bet ir landšafto architektai, inžinieriai, tvarumo ekspertai, įvairios socialinės organizacijos.
Darbą paskyrė Panevėžiui
E. Staškutės manymu, Lietuva gali pasigirti talentingais architektais ir kokybiška šiuolaikine architektūra. Visgi ji atkreipia dėmesį, jog požiūris į architektūrinį paveldą, ypač modernistinę architektūrą, nėra stiprus. Pasak Elenos, architektai dažnai sutrikę, kaip elgtis ir vertinti sovietinį modernizmą. Būtent dėl to rengdama diplominį darbą ji ėmė gilintis į šią temą. Architektė analizavo vienuolika Panevėžio modernistinių pastatų, o penkiems pasiūlė strategiją, kaip būtų galima juos prikelti naujam gyvenimui.
„Labai įdomu, kad Panevėžys turtingas sovietinio modernizmo pastatų tipų, kurie išlikę originalios ar mažai pakeistos būklės. Galbūt ne visi jie yra patrauklūs, bet ypač svarbūs miesto istorijai, primena to meto kultūrinį, socialinį, ekonominį gyvenimą, – teigia Elena. – Buvo be galo įdomu rašyti darbą apie savo gimtąjį miestą, kuriame užaugau, pažvelgti į jį ne tik buvusios panevėžietės, bet ir architektės akimis.“
Olandų dėstytojams ir architektams pristatydama savo darbą apie sovietinius modernistinius pastatus bei jų istorijas, E. Staškutė tiesiog mėgavosi. Darbas sulaukė didelio susidomėjimo, o galiausiai ji baigė magistro studijas su pagyrimu.
Pažintis su miestu
Pasak E. Staškutės, didžioji dalis architekto darbo praeina prie kompiuterio. Net tuomet, kai karantino metu daugeliui teko dirbti iš namų, ji didelių pokyčių nepajuto.
Netgi džiaugiasi, jog tada, kai daugelis veiklų užsidarė, jai atsivėrė galimybė geriau pažinti Roterdamą. Pasak Elenos, šis miestas – puikus pasirinkimas ilgiems pasivaikščiojimams. Šitaip vaikštinėdama panevėžietė atrado dar nematytas Roderdamo vietas.
„Čia architektūrinių, urbanistinių įkvėpimų netrūksta. Tai suteikė progą giliau pažvelgti ir geriau pažinti Roterdamo architektūrinius, urbanistinius, landšafto sprendimus“, – sako architektė.
Didžiausias pastatų grožis, E. Staškutės manymu, slypi jų daugiasluoksniškume ir kaip tie visi sluoksniai veikia kartu – ryšys su aplinka, medžiagos, detalės, erdvės, kokią pridėtinę vertę pastatas sukuria aplinkai, kaip žmonės pastatą naudoja.
„Labai svarbu, jog pastatai turėtų stiprią koncepciją, kuri padeda visus šiuos aspektus sujungti į bendrą visumą. Kuri padeda suprasti, kodėl vienoks ar kitoks sprendimas buvo priimtas. Mane labiausiai žavi, kai projekte galima pajusti, įžvelgti architekto sumanymus“, – sako Elena.
Ar egzistuoja gera arba bloga architektūra?
„Žinoma. Bet, manau, neteisinga architektūrą skirstyti į „gražu“ ir „negražu“. Architektūra neapsiriboja estetika“, – pabrėžia E. Staškutė.
Atsigręžia į tvarumą
Panašu, kad numatyti architektūrines tendencijas plačiąja prasme yra vienas didžiausių iššūkių E. Staškutės darbe. Architektė sako negalinti daug kalbėti apie Lietuvą, bet Nyderlanduose jaučiamas didelis gyvenamųjų daugiabučių stygius. Anot jos, architektūros tendencijas kaip ir daugelyje šakų dabar diktuoja klimato kaita.
„Tvarumas architektūroje yra viena svarbiausių tendencijų. Kalbu ne tik apie atsinaujinančius išteklius, bet ir apie tai, kaip kurti kokybišką architektūrą, kuri suteiktų pridėtinę vertę aplinkai, burtų žmones, skatintų sveiką gyvenimo būdą, sukurtų vietas augmenijai, plėstų žaliąsias zonas, skatintų biologinę įvairovę“, – vardija Elena.
Pasak jos, projektuojant svarbu įvertinti galimybę statyti pastatus, kurie laikui bėgant galėtų būti pritaikyti besikeičiantiems poreikiams – pavyzdžiui, jei projektuojamas biurų pastatas, vertėtų iš anksto apgalvoti, kaip po kelių dešimčių metų jis galėtų būti pritaikytas butams.
„Dar viena svarbi tendencija – pastatų cirkuliariškumas, kuomet projektuojama taip, jog konstrukcijos, pastato elementai, medžiagos galėtų būti visiškai arba dalinai panaudojamos kitų pastatų statyboms. Arba atvirkščiai: galima panaudoti jau naudotas medžiagas – medienos, plieno konstrukcijas, senas plytas, perrūšiuoti betoną“, – aiškina specialistė.
Šiuolaikinė architektūra, anot E. Staškutės, įgauna atsakingą vaidmenį šiandieniame klimato kaitos kontekste. Ir, jos manymu, kiekvieno architekto pareiga yra užtikrinti, jog naujas projektas sukurtų pridėtinę vertę aplinkai, gamtai ir žmonėms.
Kuklumas – vertybė
Anot E. Staškutės, olandiškoji architektūra yra viena kokybiškiausių ir tvariausių pasaulyje ir labai racionali, kas ypač būdinga daugiabučiams.
„Daug dėmesio skiriama erdvės optimizavimui. Laiptai Olandijoje žymiai statesni ir siauresni nei Lietuvoje, taip sutaupoma vietos laiptinėse. Čia atsiranda didžiausias iššūkis, kaip suprojektuoti racionalų, bet kartu kažkuo išsiskiriantį pastatą“, – sako Elena.
Olandų namuose vyrauja minimalus, kuklus interjeras. Čia retai pamatysite raštuotus tapetus, paauksuotus akcentus ar profiliuotas sienas. Daugumoje namų įstatytos standartinės durys, langai, o sienos – tiesiog paliktos baltos.
„Daugiau dėmesio skiriama kokybiškiems dizainerių baldams, apšvietimui. Olandai kuklūs ir tuo labai didžiuojasi“, – pastebi architektė.
Kūryba ir analizė
Pasak E. Staškutės, labai svarbi architektūros dalis yra kontekstas. Vietos istorija, esama ir būsima padėtis, kaip žmonės vietą, kurioje atsiras pastatas, naudoja – visa tai yra būsimo projekto pagrindas ir sėkmė.
Elenos projektuose koncepcija taip pat yra labai svarbus elementas – tarsi projekto stuburas, kuris padeda sujungti daugybę sluoksnių.
„Mane labai domina mažo ir didelio mastelio naudojimas viename projekte. Pavyzdžiui, daugiaaukščių kvartalas turi mažos jaukios gyvenvietės kokybę arba mažas projektas nustebina didelėmis erdvėmis“, – aiškina architektė.
E. Staškutė sako esanti kūrėja, bet architektūros analizė, tyrinėjimas yra didžiausi naujų projektų įkvėpėjai. Jai kūryba be išsamios analizės yra sunkiai įsivaizduojama.
Tarp šachmatų ir dailės
Kad nori tapti architekte, E. Staškutė žinojo labai anksti. Dar vaikystėje domėjosi pačiais įvairiausiais dalykais. Ir dabar prisimena, kad dažnai namų darbus tekdavo ruošti tik vėlai vakare, grįžus namo iš įvairių būrelių, į kuriuos, beje, užsirašydavo savarankiškai.
„Matyt, tėvai net ir nežinojo visų mano užsiėmimų, – juokiasi Elena. – O svarbiausi man buvo šachmatai ir Dailės mokykla.“
Šachmatai mergaitės kasdienybę papildė dar pirmoje klasėje, o septintoje juos pakeitė dailės užsiėmimai. E. Staškutė svarsto, jog tikriausiai architektūra pasirodė puiki sritis sujungti daugybę pomėgių, tiksliuosius mokslus, meną ir istoriją. Taigi gana anksti ėmė siekti savo svajonės. Visgi, prisipažįsta Elena, tik pradėjusi studijuoti suvokė, kas iš tiesų yra toji architektūra.
Nežmoniškas tempas
E. Staškutė bakalauro studijas baigė Vilniaus Gedimino technikos universitete. Šios jai davė stiprius pamatus tolesnėms studijoms ir darbui. Baigusi bakalaurą, Elena neskubėjo tęsti magistro – norėjo įgauti šiek tiek daugiau praktikos, geriau susipažinti su architekto profesija, atsakomybėmis.
O magistro studijas ji baigė Amsterdamo akademijoje, kai jau metus buvo dirbusi Olandijoje. Anot Elenos, studijų programa akademijoje yra gana neįprasta, trunka ketverius metus, bet tuo pat metu privaloma dirbti architektūros biure, o baigęs studijas automatiškai gauni ir architekto licenciją.
„Ketveri akademijos metai buvo ypač įtempti. Keturios dienos architektūros biure, vakarai ir penktadieniai akademijoje, savaitgaliai – namų darbams ir tik šiek tiek laisvalaikiui. Viskas būdavo sudėliota beveik minutės tikslumu“, – pasakoja E. Staškutė.
Nepaisant tokio gyvenimo tempo, studijos Elenai labai tiko ir patiko. Ne tik mokymosi metodika, dėstytojai, bet ir tarptautinė studentų grupė, studijų kelionės, kurių metu aplankyti Mumbajus, Maskva, Kijevas.
„Man akademija visuomet buvo kaip butiko (angl. boutique) stiliaus mokykla. Nedidelė, visi vieni kitus pažįsta, kiekvienas studentas gauna daug dėmesio, sudarytos puikios galimybės atrasti savo stipriąsias ir silpnąsias vietas. Šios studijos kartu su darbu man padėjo suvokti save kaip architektę“, – sako Elena.
Atrado savo miestą
Architektūrinės svajonės E. Staškutė nusprendė siekti Roterdame, o ne gimtojoje šalyje. Nors dabar vis dažniau pasvajoja, jog grįš į Lietuvą ir karjeros sieks čia. Prieš atvykstant į Roterdamą, jai teko studijuoti Valensijoje, atlikti architektūros praktiką JAV. Gyventi ir dirbti kitose šalyse, anot Elenos, labai naudinga patirtis ne tik dėl to, kad susipažįstama su kitomis kultūromis, bet taip pat pradedi pažinti ir save.
Elena pasakoja norėjusi mokytis ir gyventi šalyje, pirmaujančioje architektūros srityje. Labai greitai gavo darbą Roterdame ir vos per porą savaičių išsiruošė į didžiąją kelionę.
Tiesa, pirmą kartą į šį uostamiestį panevėžietė atvyko vos kelioms dienoms aplankyti draugės.
„Turėjau keistą jausmą, kad dar čia sugrįšiu“, – šypteli Elena, jau po trijų mėnesių atsikrausčiusi į moderniosios architektūros šventovę.
Roterdamas E. Staškutei labai savas miestas. Kita vertus, jis pilnas netikėtumų, įvairių vietų, veiklų, žmonių.
„Atrodo, jau nemažai laiko čia gyvenu, bet Roterdamas mane vis dar stebina ir įkvepia“, – sako Elena.
Dera ir betonas, ir žaluma
Olandai E. Staškutei taip pat pasirodė labai artimi. Jų mentalitetas gana panašus į lietuvių, toks santūriai šiaurietiškas. Olandai, anot panevėžietės, gana tolerantiški, ypač didesniuose miestuose – Amsterdame, Roterdame, kur gana daug atvykėlių užsieniečių.
„Asmeniškai man niekada neteko susidurti su nepatogumu, jog esu iš kitos šalies. Visuomet priimu tai kaip privalumą“, – teigia Elena.
Anot jos, olandai yra paprasti ir tuo labai didžiuojasi, o štai lietuviai dažnai stengiasi būti ypatingi, daug dėmesio skiria prisistatymui, aprangai, automobiliams.
Daugiau nei 600 tūkst. gyventojų turintis Roterdamas Elenai pasirodė daugiakultūris miestas, tolerantiškas ir pozityvus. Jis ne tik didmiestis su visais savo privalumais – kultūra, renginiais, architektūra, bet ir jaukus miestas, kur gausu žaliųjų zonų, kanalų ir viską gali pasiekti pėsčiomis ar dviračiu.
Kalbino: Reda Osteikaitė
