Dvyliktame Paryžiaus rajone, Saint Mandé alėjoje akį traukia plika akimi matomų medinių stuktūrų daugiabutis. Uždaro kvartalo centre, apsuptas aštuntajame dešimtmetyje pastatyto butų komplekso, „MARS Architects“ kurtas projektas įneša šiuolaikiškumo ir atnaujina šią miesto teritoriją.
„Paris XII“ jungia kolektyvinius būstus ir tvarų požiūrį į architektūrą, kurie kartu siekia sukurti naują tvarų miesto modelį, leidžiantį kokybiškai plėsti Prancūzijos sostinę.
2012 m. Projekto užsakovas, nekilnojamojo turto grupė GECINA paskyrė „Mars“ architektus atlikti visos įmonės turimos nuosavybės Paryžiuje išsamų tyrimą ir atrasti tas teritorijas, kuriose būtų galima statyti pagal tuomet atliktus Paryžiaus urbanizacijos plano ir kai kurių Prancūzijos urbanizacijos įstatymų pakeitimus. Projektas „Paris XII“ yra šio tyrimo dalis.
Vaikščiojant po Paryžių, neretai akis užklysta į mažiau matomą jo pusę, kai iš dalies atidaryti prieangiai atskleidžia netikėtą turtingumą, ramybę, žalią augmeniją, suteikiančią Paryžiaus kvartalų širdims ypatingą atmosferą. Pasak architektų, šis Paryžiaus kvartalų netikėtumo elementas, šių paslėptų ir atrastų miesto erdvių poezija ir yra projekto „Paris XII“ esmė.
„Į pastatą patenkama iš gatvės, pro pagrindinį rezidencijos įėjimą, kur pirmiausia pastabima neįprasta augalų tankmė, traukianti ir kviečianti užeiti toliau. Lyg priešprieša intensyviai miesto gatvei, vidinis kiemas atidengia sodą, primenantį pomiškį, pilną paparčių, žemę dengiančių augalų ir aukštų medžių. Tai – tarsi perėjimą tarp dviejų visatų: urbanizuoto miesto ir privačios,“- pasakoja „Mars“ architektų komanda.
Tako, besidriekiančio per suprojektuotą „pomiškį“, gale stovi „Paris XII“ – griežtos struktūros medinis pastatas, primenantis japoniškas šventyklas, bet atspindintis modernias tvarumo idėjas.
Pastato išorėja apjungti balkonai leidžia likusią struktūrą įgilinti ir taip apsaugo langines ir kitus medinius fasado elementus nuo blogų oro sąlygų.
Horizontalių konstrukcijų elementų, atskiriančių kiekvieną pastato aukštą, šonai yra apsaugoti baltais dažais. Taip projekto autoriai fasadui suteikė periodiškumą, dėl kurio, kartu su balkonų struktūros išraiška, plika akimi matomomis konstrukcijomis ir slankiojančių fasadų plokščių sistema, atsiranda paprastas, tvirtas, originalus ir su sodu susiliejantis architektūrinis stilius. Tokia architektūros ir jos kraštovaizdžio simbiozė suteikia šiai vietai unikalų pojūtį, bei ramybę ir privatumą miesto viduryje.
Pastato priekyje iškeltas stogelis signalizuoja įėjimą. Pasirodo, tai perėjimas, kurio baltumas kontrastuoja su miškinga sodo atmosfera. Šis kelias eina per pastatą ir veda į antrąjį, dar labiau paslaptingą, vidinį lygmenį, kuris vėl keičia suvokimą apie šią vietą, atverdamas visiškai baltą intymų kiemą – erdvę, kurią dalijasi visi gyventojai, kuri per pėsčiųjų tiltus leidžia patekti į būstus ir veikia tarsi balkonai vidiniame kieme.
„Paris XII“ autoriai siekė pademonstruoti kaip pavyzdį tiek naudojimo, tiek aplinkosaugos požiūriu, atsižvelgiant į dabartinius kylančius iššūkius: būstų kokybę (šviesą, atmosferą, medžiagiškumą) ir sąnaudų jų statybą bei energijos suvartojimo taupymą. Pereinamojo plano konfigūracija visiems butams leido suprojektuoti butus, kurie sistemingai eitų per pastatą, išplėstų erdvę, suteiktų daugiau šviesos ir atlaisvintų koridorius, o taip pat paprastai ir efektyviai užtikrintų natūralią ventiliaciją.
Kiekvienas butas padalintas pagal dvi orientacijas:
– Sodo pusėje iš svetainės ir miegamojo yra išėjimas į balkoną. Šie kambariai tiesiogiai sąveikauja vienas su kitu per dvigubą stumdomų plokščių sistemą, sklandžiai judančią tarp dviejų kambarių. – Baltoje kiemo pusėje įėjimas ir virtuvės, bei vonios kambario patalpos taip pat mėgaujasi natūralia dienos šviesa. Šios struktūros paprastumas leidžia optimaliai koncentruoti šachtas ir sandėliavimo erdves buto viduryje. Kaip ir svetainė bei miegamasis, visi kambariai yra sujungti vienas su kitu stumdomomis plokštėmis.
„Mars“ architektų komanda pasakoja, jog šis, rodos, nesudėtingas projektas kėlė nemažai iššūkiu dėl unikalios projektavimo teritorijos. „Projekto konstrukcija Paryžiaus kvartalo, kurį nuo gatvės skiria vienuolikos aukštų pastatas, širdyje, negalėjo kliautis jokiais įprastais kėlimo įrenginiais. Negana to, buvo būtina užtikrinti, kad statybų metu esamų pastato dalys išliktų eksploatuojamos jo gyventojams,“ – sako projekto autoriai.
Visi šie suvaržymai paskatino statybų darbus atlikti važiuojant per automobilių stovėjimo aikštelę, jungiančią gatvę su kvartalo širdimi per itin mažą rūsį (3,5 m pločio x 2,3 m aukščio).
„Susidūrę su visuomenės ambicijomis ir teritorijos suvaržymais (privažiavimas, svoris), pasirinkome medieną, tiek kaip pagrindinę laikančiąją konstrukciją, tiek fasadui. Techninės naujovės – tai ne tik apie medžiagos pasirinkimą: tai turi būti jos logikos dalis. Nors labai svarbu išsiaiškinti medžiagų kilmę, siekiant apriboti anglies pėdsaką ir pereiti prie biologinių medžiagų, taip pat labai svarbu atkreipti ypatingą dėmesį į konstruktyvias detales: surinkimus, periodiškumą, proporcijas, medienos rūšis. Visa tai reikalinga, kad būtų pasiūlytas optimaliausias konstruktyvas, įkūnytas per tikslingai parinktą estetiką.“ – teigia „Mars“ architektai.
Norint statyti šį pastatą, autoriams reikėjo pasitelkti įmones, kurios iš esmės gali prisitaikyti prie projekto ambicijų ir suvaržymų: lanksčios, kūrybingos, novatoriškos įmonės. Medinės statybos pasaulis sparčiai auga ir demonstruoja didelį inovacinį pajėgumą: čia projektavimas ir gamyba per BIM modelius, surenkama gamyba ceche pagal užsakymą, konstrukcijos elementų optimizavimas (svoris, matmenys,…) ir kėlimo įranga, pritaikyta statybvietės apribojimams. „Paris XII“ projektui mediena buvo pasirinkta ne tik dėl estetinių ir aplinkai draugiškų savybių, bet ir dėl galimos išties specifinės inovatyvios metodikos, apjungiančios pažangiausią inžineriją ir meistriškumą.
Rinktinės
architektūros, interjero ir paveldo
naujienos – gaukite pirmieji!
