Šiandien vis daugiau kalbama apie moderniąją tarpukario Kauno architektūrą ir apskritai apie to meto miesto kultūrą. Kilnojamoji paroda „Optimizmo architektūra – Kauno fenomenas, 1918–1940 m.“ taip pat pasakoja apie šį išskirtinį miesto gyvenimo laikotarpį. Mintimis apie tarpukario Kauno nuotaikas dalijasi vienas iš parodos architektų Matas Šiupšinskas.
Apie ką yra ši paroda?
Matas Šiupšinskas.
Trumpas atsakymas būtų, kad paroda yra apie Kauno modernizmo architektūrą, tačiau jis gerokai netikslus. Per trumpą laiką Kaunas išaugo į tikrą europietišką sostinę, šis procesas sutapo ne tik su miesto, bet ir su valstybės kūrimusi, todėl tai nėra tradicinė architektūros paroda.
Joje skirtingais pjūviais analizuojama ir tarpukario architektūra, ir ją kūrusi visuomenė, stengiamasi į architektūrą žvelgti ne tik kaip į estetinio pasigėrėjimo objektą, bet ir kaip į bendrą to meto kultūros atspindį. Parodoje bandoma parodyti, kad modernizacijos procesas vyko tiek statant išskirtinius visuomeninius pastatus, tiek diegiant naują infrastruktūrą, paslaugas, transformuojantis visai gyvenamajai aplinkai.
Parodos kuratoriai Marija Drėmaitė, Giedrė Jankevičiūtė ir Vaidas Petrulis norėjo papasakoti ir apie tarpukario pastatus, ir apie patį miestą, apie laikotarpį, žmonių nuotaikas, idėjų migraciją. Kartu norėta neužsidaryti nei laike, nei erdvėje, susieti to meto įvykius su šiandiena, su kitomis valstybėmis ir miestais. Taip gimė pasakojimas apie optimizmo architektūrą, kuris per Kauno pavyzdį atskleidžia socialinius, politinius, ekonominius pokyčius, būdingus ne tik mums, bet ir kitoms tuo metu besikūrusioms valstybėms.
Kokie buvo Kauno modernizmą kūrę žmonės, kur jie įgijo išsilavinimą, kas juos veikė?
Apie tai kuratoriai nemažai atskleidžia tiek parodoje, tiek ją lydinčiame leidinyje. Kaune tarpukariu projektavo apie 400 žmonių, turėjusių skirtingas istorijas ir požiūrius į miestą. Vyresnioji karta paprastai buvo baigusi mokslus Rygoje arba Peterburge – buvusios imperijos mokyklose. Jaunesnieji turėjo vakarietiškos patirties, buvo studijavę Vokietijoje, Prancūzijoje, Belgijoje ar Italijoje. Pavyzdžiui, Italijoje mokėsi tokios asmenybės kaip Vytautas Landsbergis, Stasys Kudokas, o Arnas Funkas mokslus baigė Vokietijoje. Skirtingas mokyklas galima pajusti ir žvelgiant į jų darbus.
Norbert Tukaj nuotr.
Svarbiausios architektūros, interjero ir paveldo naujienos – nepraleiskite!
Kaip Kauno tarpukario architektūroje dera tarptautinis ir tautinis, tradicinis požiūriai?
Giedrė Jankevičiūtė yra minėjusi, kad tarpukariu modernizmas Lietuvoje dažnai tapatintas su neotradicionalizmu. Gal todėl Kauno modernizmas nėra labai bauhauziškas ar avangardinis. Jame matomas savotiškas mišinys tarp tarptautinių procesų atgarsių ir to meto vietinių aktualijų, kurios pirmiausia siejosi su šalies kūrimusi, jos poreikiais ir siekiais. Tarkime, tokie pastatai kaip Kauno įgulos karininkų ramovė rodo, kaip svarbu buvo simbolika, tautinių motyvų paieškos. Greičiausiai toks konservatyvumas priklausė ir nuo institucijos, kuri projektą užsakė.
Santykis tarp tradicijos ir modernumo tuo metu buvo gana specifinis. Buvo bandoma atsiriboti nuo carinės Rusijos imperijos architektūros ir palikimo, net kalbėta apie galimybes nugriauti Soborą, o jo vietoje statyti naują modernią biblioteką. Tuo tarpu tradicijų tęstinumo buvo siekiama naudojant tautines detales, jas įterpiant gatvės fasaduose ar interjere. O į pliką modernizmą, be dekoro ir simbolinių detalių, galima pažvelgti Kauno kvartalų kiemuose. Parodoje eksponuojama Gintaro Česonio drauge su Vaidu Petruliu rengta nuotraukų serija leidžia palyginti reprezentacinę pastato pusę su vidine dalimi, skirta kasdienybei skleistis.
Kaunas tarpukariu susilaukė labai daug dėmesio, tačiau liko laikinumo jausmas, viliantis, kad pavyks atgauti Vilnių. Ar investuojant į Kauną neatrodė, kad prarandama Vilniaus viltis?
Buvo kuriama laikinoji sostinė, tad Vilnius išliko kaip svarbus simbolinis taškas, kurio atsisakymas reikštų savotišką pralaimėjimą. Kauno architektūroje matome įdomių tokios situacijos padiktuotų sprendimų. Pavyzdžiui, dėl pragmatinių sumetimų viename pastate įsikūrusioms dviem skirtingoms institucijoms fasade atsiranda antras paradinis įėjimas (Kauno apskrities savivaldybės rūmai). Taigi, į situaciją buvo žvelgiama racionaliai, buvo svarbu užtikrinti tinkamą funkcijų vykdymą. Vilniaus svarbą parodo ir tai, kad ilgą laiką delsta ir nesirengta Valstybės rūmų statybai. Valstybės rūmų architektūrinis konkursas paskelbtas tik prieš pat karą, todėl pastatas taip ir liko neįgyvendintas. Apie konkurso darbus išliko labai nedaug informacijos, bet kuratoriams pavyko gauti projektų faksimiles iš Lenkijos, Estijos ir Latvijos architektūros muziejų.
Tautvydo Stuko nuotr.
Kaip pasikeitė Kauno modernizmo vaidmuo po 1940-ųjų?
Tarpukario architektūros svarba ir įtaka vėlesniems procesams išliko. Sovietmečiu jis buvo vertintas, nepaisant politinio fono net pradėtas saugoti kaip architektūros paveldas. Svarbu ir tai, kad jis buvo nuolat iš naujo atrandamas ir interpretuojamas.
Sovietmečiu Lietuvos architektai domėjosi ir mokėsi iš tarpukario Kauno architektūros, tai buvo savotiška kokybės kartelė, rezistencijos forma. Įkvėpimo šaltiniu architektams iki šių dienų išlieka ne tik pavieniai objektai, bet ir visuma, susidedanti tiek iš ženkliukų pastatų, tiek iš paprastų gyvenamųjų namų, detalių, medžiagų.
Paroda yra kilnojamoji. Ko siekiama vežant ją į tokius miestus kaip Paryžius ar Roma?
Taip norėta paminėti Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmetį, sykiu prisidėti prie Kauno modernizmo architektūros tarptautinio žinomumo. Ruošiant paraišką, skirtą Kaunui į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukti, miesto matomumas tarptautiniu mastu yra labai svarbus. Pavyzdžiui, neatsitiktinai Paryžiuje paroda buvo eksponuota UNESCO būstinėje, Italijoje ji tapo festivalio „Flux. Festival Lituano delle Arte 2018“ dalimi, aplankė Talino nacionalinę biblioteką ir Vroclavo architektūros muziejų bei prestižinį menų centrą BOZAR, įsikūrusį Briuselyje. Buvimas tokiose vietose užtikrina, kad Kauno istorija būtų matoma ir girdima tiek architektūros istorija besidominčių specialistų, tiek plačiosios publikos.
Norbert Tukaj nuotr.
Ką norėta atskleisti parodos architektūroje?
Kuratorių suformuluota tema diktavo siekį parodyti proveržį, suteikti ekspozicijai ryškumo ir pozityvumo. Eskizuojant drauge su Ieva Cicėnaite kilo mintis tam panaudoti šviesą ir kurti judėjimo scenarijų, leidžiantį parodą patirti palaipsniui. Pirmiausia lankytoją pasitinka uždaras tūris ir įžanginis vaizdo įrašas, bet dar nematomas visas ekspozicijos turinys. Judėdamas aplink pasieki vidų, užpildytą šviesos, ir išvysti interjero kulminaciją – šviečiantį diską, optimizmo pliūpsnį tamsioje erdvėje. Paroda natūraliai pasidalija į dvi dalis – eksterjerą ir interjerą. Eksterjeras tarsi paruošia lankytoją, informuoja apie temą ir kontekstą, o interjeras užlieja šviesos ir informacijos gausa. Rezultatas labiau primena erdvinę instaliaciją nei įprastinę kilnojamąją ekspoziciją.
Kaip buvo sprendžiamas parodos mobilumo klausimas?
Kilnojamosios parodos turi savo specifiką ir šablonus, kurių mums norėjosi išvengti. Dažniausiai tokių parodų gabaritai ir galimybės suvaldyti erdvę yra ribotos, nes visas turinys turi būti lengvai išrenkamas ir supakuojamas transportavimui. Keliavimui labiausiai tinka tentai, planšetai, stendinės ir į pavienius objektus suskaidytos ekspozicijos, bet jos labai retai geba transformuoti interjero atmosferą ir sukurti baigtumo įspūdį. Tiek architektų, tiek kuratorių manymu, Kaunas buvo vertas pagarbesnio ir solidesnio eksponavimo, optimizmą įkūnijančios instaliacijos, kuri turėtų aiškią koncepciją ir erdvių scenarijų. Nebuvo aišku, kaip tai atrodys, bet nuo pat pradžių norėjosi tam tikros emocijos, kurios negali suteikti įprastiniai ekspozicijų stendai su nuotraukomis ir krūva teksto. Todėl stengėmės balansuoti ant keliaujančios parodos galimybių ribos ir ta rizika pasiteisino.
O formos prasme ši paroda sukoncentruota į vientisą monumentalų tūrį, turintį tarpukario architektūros užuominų. Tūrio masyvumas buvo neišvengiamas, nes nuo pat pradžių žinojome, kad paroda bus eksponuojama ne baltoje muziejinėje erdvėje, kad kiekviena nauja vieta turės labai skirtingus gabaritus, charakterį, o dalyje jų pavieniai eksponatai tiesiog prapuls.
Vadinasi, pati ekspozicija turėjo būti baigtiniu dariniu, dizaino objektu, nepriklausomu nuo konteksto, bet gebančiu jį papildyti. Taip gimė tūris intravertas, kurį galėčiau palyginti su juodu drambliu, traukiančiu akį, nepaisant nuo to, ar jis stovi pievoje, ar ankšto kambarėlio kampe. Juoda spalva dar labiau sustiprino jo savarankiškumą ir tiko tarpukario architektūros temai.
Tautvydo Stuko nuotr.
Kaip parodos erdvė atkartoja Kauno modernizmo formas?
Pagrindiniu tiek parodos, tiek ją lydinčio leidinio akcentu tapo apskritimas. Tai ir O raidė, simbolizuojanti optimizmą, ir užuomina į apskritus langus tarpukario pastatuose. Ekspozicijoje panaudotas šveičiantis diskas yra tarsi aliuzija į gerai žinomo Iljinų namo interjerą. Šviesos diską, dengiamą tulio užuolaidos, parodos kuratoriai taikliai apibūdino kaip modernybės ir buržuazinio jaukumo susidūrimą. Man ši paralelė nukelia mintis į tą laikotarpį, padeda įsivaizduoti pastatus tarsi modernius kiautus, talpinančius margą kasdienybę. Juk to meto architektūra spinduliuoja idealizmu ir tikėjimu progresu, bet tuo pat metu ją supa gerokai žemiškesnės miestiečių asmeninės istorijos, jausmai, komforto siekis.
Kita užuomina apie Kauno architektūrą yra juodos sienos linkis. Jis tarsi tarpukario pastato balkonas ar užlenktas namo kampas suteikia tūriui minkštumo ir individualumo. Dėl linkio ekspozicija turi vos du pagrindinius paviršius – vidinį ir išorinį. Interjero ir eksterjero įspūdžiui sukurti nebereikia kelių sienų, skaidančių erdvę, ją tarsi supjaustančių į segmentus. Drauge jis diktuoja judėjimo charakterį. Tarkime, utilitarioje kampuotoje laiptinėje mes judame vienodo tempo punktyrais, o įvedus linkius perėjimas iš vienos krypties į kitą įgauna dinamikos ir vientisumo. Einant ties linkstančia siena man pačiam visada norisi ją paliesti, leisti nukreipti judesį, taigi, linkis šiuo atveju tapo svarbus ir kaip formos dalis, ir kaip erdvę organizuojantis sprendimas.
Svarbu ir tai, kad parodą sudaranti siena užlinksta nesimetriškai, priešingos pusės kiek prasilenkia tarpusavyje ir jų nekerta kitos plokštumos. Asimetrija taip pat pasirinkta kaip to meto architektūrinės kalbos atgarsis, suteikiantis ekspozicijai dinamikos. Plokštumų prasislinkimas padeda praverti barjerą tarp vidaus ir išorės, taip pat kurti tęstinumo įspūdį. Tarsi ši ekspozicija būtų ištrauka iš didesnės tarpukario Kauno istorijos, pralekiančio filmo stop kadras ar žvilgsnis per pravirą durų plyšį, kai matai tik kambario ruožą, bet mintyse užpildai likusią paveikslo dalį.
Kurie pastatai yra pristatomi parodoje? Kokiomis priemonėmis juos perteikiate?
Kuratoriai turinį skaidė teminiais blokais, kurie tapo parodos struktūros pagrindu. Įžanginė parodos dalis pasakoja spartaus Kauno augimo istoriją, lokalizuoja architektus, jų ryšius su užsieniu. Toliau lankytojas susipažįsta su simboliniais pastatais: Kauno centrinis paštas, Vytauto Didžiojo karo muziejus, Karininkų ramovė, Prisikėlimo bažnyčia, Prekybos, pramonės ir amatų rūmai ir nerealizuoti Vyriausybės rūmai. Kiekvienas jų atspindi svarbų modernios valstybės kūrimosi dėmenį – modernią komunikaciją, karybą, tautos parteoną ir t. t. Tai tie pastatai, kuriuos dažniausiai matome ir girdime kaip tarpukario Kauno ženklus. Kitas teminis blokas yra funkcinė sostinė – pastatai, skirti sveikatingumui ir kurortams, sportui ir pramogoms, pramonei ir prekybai, šveitimui, administravimui. Galų gale pasakojimas baigiamas gausybe gyvenamųjų pastatų. Taip palaipsniui nuo tarptautinių ryšių judame link valstybei svarbių visuomeninių statinių ir galiausiai nukeliaujame iki tarpukario Kauno kasdienybės, būsto, šeimos gyvenimo.
Norbert Tukaj nuotr.
Kaip išskiriami šie teminiai blokai?
Kiekvienas teminis blokas pateikiamas skirtingu formatu, prie jų dirbo skirtingi autoriai. Simbolinius pastatus pristato vaizdo klipai ir kruopščiai suklijuoti maketai. Funkcinę sostinę pristato archyvinė medžiaga, čia galime matyti ne tik jų brėžinius, bet ir skirtingas funkcijas atspindinčias archyvines fotografijas, miestiečių kasdienybę ir laisvalaikį. Gyvenamąją architektūrą pristato statinių gausa, net tik įdomesni projektai, bet ir Gintaro Česonio drauge su Vaidu Petruliu sukurta fotografijų serija, atskleidžianti skirtumus tarp Kauno pastatų gatvės ir kiemo fasadų. Kiekvienas blokas vis kitu kampu ir priemonėmis pasakoja to paties miesto istoriją.
Ar jums patiems darbas su šia paroda įkvėpė optimizmo? Koks buvo kūrybos procesas?
Optimizmas užplūsta tuomet, kai paroda atidaroma ir įspūdis judant erdvėje atspindi nuotaiką, kurios buvo siekiama. Tas jausmas kartodavosi kiekvienoje naujoje erdvėje, nes paroda vis kitaip įsirangydavo naujoje aplinkoje ir kuo nors nustebindavo. O iki atidarymo kiekvieno projekto gimimo kelias būna vingiuotas, tai nėra linijinis procesas. Norėdamas rasti tinkamą sprendimą, turi nuolat žvalgytis į šonus, net žengti atgal ar keisti kryptį. Kartais atrodo, kad skirtingi uždaviniai yra nesuderinami ir tenka kažką aukoti: efektą dėl patogumo ar įdomią detalę dėl vientisumo. Įdomiausi nutikimai aplanko tada, kai pavyksta tilpti per rakto skylutę ir pasiekti abu tikslus pasitelkus organišką sprendimą. Bet vingiai būdingi kiekvienam kūrybiniam projektui. Šiuo atveju buvo paprasčiau, nes visi projekto dalyviai jautė nemažas simpatijas Kaunui ir nestokojo energijos ieškodami geriausių sprendimų.
Tautvydo Stuko nuotr.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2019 sausis.
