Į Kultūros paveldo registrą įtraukta, beveik šimtą metų skaičiuojanti Pakruojo senoji gaisrinė šį rudenį buvo nugriauta – iš unikalaus pastato liko tik viena siena. Taip, anot jo valdytojo – Pakruojo rajono savivaldybės, yra įgyvendinamas restauravimas.
Dar 2008 m. gaisrinę naujam gyvenimui prikelti ketino pati savivaldybė. Tuomet buvo parengtas techninis projektas, siekiant ją pritaikyti visuomenės poreikiams. Čia planuota įkurti menų dirbtuves, tačiau gaisrinės atnaujinimas taip ir liko brėžiniuose.
Bėgant metams prastėjo pastato būklė, kol Pakruojo rajono savivaldybė pamėgino darsyk. Šių metų pradžioje buvo paskelbtas viešasis kapitalinio remonto darbų pirkimas – nuspręsta sutvarkyti ne tik gaisrinės pastatą, bet ir Laisvės aikštę, esančią greta jo.
Konkursą laimėjo projektuotojai iš UAB „Panprojektas“, o darbų statybų aikštelėje ėmėsi rangovas AB „Meresta“. Iš ES struktūrinių fondų finansuotų darbų vertė – beveik 360 tūkst. eurų. Gaisrinės ir aikštės atnaujinimo darbus buvo planuota pabaigti iki 2020 m. balandžio 30 d.
Vieniems vandalizmas, kitiems – restauravimas
Po ilgo laukimo pradėti Pakruojo gaisrinės atnaujinimo darbai nepraslydo pro paveldosaugininkų akis. Šie sunerimo, pamatę, kad iš gaisrinės pastato beliko tik viena siena.
Asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ valdybos pirmininko pavaduotoja Rasa Kalinauskaitė portalui SA.lt teigė, jog vykdomi darbai nėra restauracija, o muliažo statymas.
„Vienas iš mūsų asociacijos narių pastebėjo, kas vyksta su Pakruojo senosios gaisrinės pastatu. Jis mums pranešė, kad valstybės saugomas kultūros paveldo objektas yra tiesiog nugriautas. Yra likusi viena autentiška siena, o kitos trys nugriautos – vietoje jų mūrijamos naujos sienos iš silikatinių plytų.
Svarbiausios architektūros, interjero ir paveldo naujienos – nepraleiskite!
Mūsų supratimu, tai yra vandalizmas. Kreipėmės į Kultūros paveldo departamentą (KPD), kad būtų imtąsi būtinų priemonių. Nustebome, kai gavome atsakymą – jame buvo minima, jog 2018 m. buvo suderintas remonto ir restauracijos projektas. Anot KPD, darbai vykdomi pagal šį projektą. Tai buvo lakoniškas atsakymas, daugiau nieko nebuvo paaiškinta.
Nusiuntėme dar vieną raštą, kuriame prašome paaiškinti, kokie architektūriniai ir konstruktyviniai tyrimai buvo atlikti prieš atliekant šiuos darbus. Mes klausiame, kaip yra numatyta išsaugoti šio objekto autentiškumą, nes 2018 m. buvo patvirtintas individualus apsaugos reglamentas ir jame yra nurodyta siekti medžiagų ir darbų technologijų autentiškumo.
Prašome konkretesnės informacijos, nes mūsų asociacijos, kurioje yra profesionalių restauratorių, dirbančių šioje srityje, nuomone, tai ne restauracija, o jos imitavimas. Anot jų, šių darbų restauravimu vadinti negalima“, – tvirtino R.Kalinauskaitė.
Portalui SA.lt susisiekus su Pakruojo rajono savivaldybe, buvo gautas atsakymas, jog vykdomas pastato restauravimas perstatant. Statybos ir viešųjų pirkimų poskyrio vyr. specialistas Valdemaras Galvanauskas teigė, jog darbai yra vykdomi nenukrypstant nuo projekto. Jis pridėjo, jog medinės gaisrinės dalys yra išvežtos restauruoti, tačiau neatsakė, kokios restauravimo technologijos yra naudojamos.
Architektė-restauratorė Aurelija Stancikienė, kalbėdama apie Pakruojo gaisrinės atnaujinimo darbus, buvo kategoriška. Ji konstatavo, jog šis pastatas yra sunaikintas ir tai, anot jos, buvo padaryta KPD žinioje.
„Pakruojo gaisrinė yra negrįžtamai sunaikinta paveldo vertybė – vienos paliktos sienos vadinti viso pastato restauravimu net ir gyvenant stebuklų šalyje, negalima.
Kalbos, kad viena siena buvo silikatinių plytų nepateisina sunaikinimo veiksmo. Restauravimo metu silikatinių plytų siena turėjo būti pakeista restauracinėmis pastato statybos laikotarpį atitinkančiomis plytomis, negriaunant viso pastato.
Restauravimui reikalingos plytos visame pasaulyje gaminamos rankiniu būdu, kad atitiktų spalvą, dydį, tekstūrą. Todėl ir restauravimo įkainiai yra gerokai didesni už statybos. Lietuvoje, deja, dažniausiai, kaip ir šiuo atveju, sienos atstatomos balto silikato blokeliais, bet galime įtarti, kad įkainis už tokį „restauravimą“ imamas pagal restauravimo darbų įkainius, kurie be ypatingų medžiagų naudojimo, numato tam tikras kitas technologijas – skiedinius be cemento, specialų tinkavimo būdą, glaistymą ir t.t.
Pakruojo senoji gaisrinė 2014 m. (Vilensija nuotr.)
Nežinau, ar šiame objekte buvo atliekami architektūriniai tyrimai, bet jų neatlikus negalima nustatyti, kurios dalys nevertingos. Pavyzdžiui, buvusi betoninė siena, jei ji iš pastato statybos laikotarpio, ką nustato tik specialų išsilavinimą turintis architektas tyrėjas, turi būti saugoma kaip to laikotarpio betoninės sienos technologijų pavyzdys, medinės detalės, stogo konstrukcija, vyriai, ir t.t. saugomi kaip autentiški to meto meistrų rankų darbo elementai ir panašiai. Šiuo atveju viskas sunaikinta. To, kas liko, nebegalima vadinti kultūros paveldo objektu, nes tai tik priminimas apie buvusį kultūros paveldo objektą“, – tvirtino A. Stancikienė.
Restauravimo kultūra Lietuvoje – mirusi?
R. Kalinauskaitė mano, jog atvejis Pakruojyje nėra atsitiktinis. Anot jos, tai iliustruoja didelę Lietuvos paveldosaugos problemą.
„Restauracija mūsų šalyje yra sunykusi, net nebėra architektūros restauratoriaus profesijos. Dabar tokių specialistų neberuošia. Labai nyku apie tai kalbėti, bet, ko gero, kartojasi situacija, apie kurią 1989 m. rašė menotyrininkas Vladas Drėma, savo garsiajame laiške vienam iš Komunistų partijos sekretorių, Lionginui Šepečiui.
Tame laiške viena iš temų buvo, kad restauracija nevyksta ir nėra ruošiami specialistai. Po to buvo atsiradusi ši profesija, bet kiek vėliau vėl dingo. Manau, kad Europoje šiuo atžvilgiu esame unikalūs. Pastatų autentas yra nebevertinamas, o privatūs savininkai nebesuvokia jo vertės“, – kalbėjo R. Kalinauskaitė.
Jos mintims antrino ir architektė-restauratorė Aurelija Stancikienė.
„Sunaikinus senąjį paminklų restauravimo institutą, prie kurio buvo didžiulė restauravimo bazė: cheminių medžio, tinko tyrimų, fotogrametrinių tyrimų laboratorijos, didžiulės restauracinės dirbtuvės nestandartiniams gaminiams, istorinių ir fizinių tyrimų archyvai, nebeliko bazės specialistams ruošti.
Jokia aukštoji mokykla neruošia architektų restauratorių, nes tokios profesijos net specialybių klasifikatoriuje nebėra. Ne tik restauravimo kultūros, bet ir supratimo, kas yra restauracija, Lietuvoje nėra.
Baigia išmirti senieji tikrieji restauratoriai, kurie net negali perduoti savo patirties, nes patirtis perduodama dirbant konkrečiame objekte, o privatūs užsakovai nevykdo kompleksinių sisteminių tyrimų, restauravimo, projektavimo darbų, objektai remontuojami gabaliukais, be sistemos, visi pavieniui atliekami tyrimai yra privačiuose archyvuose, nebėra sisteminės bazės, išeities taškų, kas lemia, kad paveldo autentiškosios vertės masiškai naikinamos“, – teigė A. Stancikienė.
2019-12-11, 13:46
Nesuprantama… kaip valdžios institucijos gali šitaip aplaidžiai dirbti… Pravalas!