Lapkričio 21–22 d. vykusiame XII Lietuvos urbanistiniame forume, organizuotame Aplinkos ministerijos, ne kartą skambėjo mintis – pastaruosius metus ryškiai girdima ir viešojoje erdvėje – apie socialinės infrastruktūros augančiuose Vilniaus mikrorajonuose ir suburbanistinėse zonose. Ten kritiškai trūksta darželių, mokyklų, sveikatos priežiūros įstaigų, patogaus susisiekimo sprendimų.
Mindaugas Vanagas,
„Citus“ vadovas.
Tuo suinteresuoti gyventojai, ši sritis patenka ir tarp pagrindinių miesto savivaldybės funkcijų. Tuo suinteresuotas ir verslas, o įgyvendinimo principo apibūdinimui jau seniai sugalvotas terminas ir gražiai atrodanti jo santrumpa – PPP projektai. „Public–private partnership“ – viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės projektai. Užsienyje tai sėkmingai taikoma net ir ypač stambaus kalibro projektams, deja, Lietuvoje jų įgyvendinta vos keletas.
Drąsiai sakau: verslas gali prisidėti ir tokie projektai gali tapti normalia sėkminga praktika. Ir ne viskas atsiremia į pinigus. Verslas net gali viską padaryti. PPP projektų sėkmės faktorių įvardijama daugybė – pradedant visuomenės palaikymu ir baigiant verslo reputacija. Taip, tai svarbu, bet pradėti reikia nuo paprastų dalykų. Kad verslas savarankiškai imtųsi investicijų į viešąją infrastruktūrą, turi būti aiškus poreikis (būsimos paslaugos, sprendimo paklausa) ir aiškus planavimo mechanizmas iš savivaldybės pusės.
Pateiksiu pavyzdį: savo didžiausiame, taigi ir gausiausiai gyvenamame projekte, sparčiai augančioje Pilaitėje, matėme aiškų poreikį privačiam darželiui. Atlikome analizę, parengėme verslo planą, intensyviai bendravome su darželių operatoriais ir net turėjome preliminarų sutarimą. Supaprastintai viskas turėjo atrodyti maždaug taip: randame operatorių, kuris apsiima teikti kokybišką paslaugą pagal esamą poreikį; jiems pastatome „build-to-suit“ darželį, kurį nuomojame operatoriui, o gyventojai naudojasi paslaugomis. Visi patenkinti ir laimingi.
Deja, Lietuvoje trūksta didelių ir stiprių tinklinių operatorių, kurie galėtų prisiimti įsipareigojimus ir pasirašyti su mumis ilgalaikę – tarkime, 5–10 metų nuomos sutartį. Trumpesnis laikas rizikingas mums, ilgesnis – operatoriui. Atsirado ir dar vienas kritinis faktorius: reaguodama į poreikį bent du valstybinius darželius statysianti pasiskelbė ir savivaldybė. Kada jie atsiras dar nėra iki galo aišku, tačiau galimiems privataus darželio operatoriams tai buvo stipri indikacija, kad pastačius valstybinius darželius ir sumažėjus privataus darželio poreikiui, gali būti sudėtinga užtikrinti efektyvų verslą. Negalėdami prisiimti tokios rizikos, operatoriai nenorėjo pasirašyti ilgalaikės sutarties, todėl mūsų verslo planą teko atidėti.
Išvada paprasta: verslas gali reikšmingai prisidėti prie viešosios infrastruktūros kūrimo, atlikti tai savo lėšomis ir užtikrinti aukštą paslaugų kokybę. Svarbiausia, kad būtų du faktoriai: pakankama paklausa šioms paslaugoms ir gyventojų (bendruomenės) nusiteikimas jomis naudotis, galiausiai, aiškiai komunikuojami bei derinami savivaldybės tos pačios viešosios infrastruktūros plėtros planai, pagal kuriuos verslas galėtų planuoti būsimą paslaugų paklausą ir jų efektyvų teikimą.
Per pastaruosius metus Lietuvoje viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės būdu pastatyti vos keli projektai. Vienu tokiu turėjo būti Lukiškių kalėjimo iškeldinimas, dėl kurio susitarimas užtruko keletą metų. Nežinioje pakibę Vilniaus koncertų ir sporto rūmai. Dideliems projektams įgyvendinti trūksta gebėjimo valstybės institucijos susitarti ir nugludinti procedūras.
Mindaugas Statulevičius,
LNTPA direktorius.
Kalbant apie mažesnius viešosios infrastruktūros projektus, tokius kaip vaikų darželiai, mokyklos, netgi daugiafunkciai pastatai, sprendimai galėtų būti daromi paprastesni, miestui prisiimant užimtumo įsipareigojimus.
Kitaip tariant, vystytojai gali pastatyti pastatus ir juos išnuomoti tinkamiems operatoriams. Bet rinkoje, kurioje biuro nuomos sutartys dabar trumpėja iki mėnesių, rasti operatorių, norinti įsipareigoti ilgam laikotarpiui, sudėtinga užduotis.
Todėl galima numatyti išlygą, kad tuo metu, kuomet pastatytas pastatas lieka be operatoriaus, iki bus rastas naujas, užimtumo įsipareigojimus perima savivaldybė.
Tai būtų naujo tipo partnerystės, kuomet viešasis sektorius, atsakingas už reikalingą darželių ir mokyklų skaičių, prisiimtų užimtumo įsipareigojimus ir pagal poreikį galėtų transformuoti konkrečius pastatus.
Jeigu toks susitarimas įvyktų šiandien, pirmuosius taip pastatytus darželius galėtume atidaryti kone po metų.
