Po daugiau nei 30-ies metų pertraukos Kopenhaga išvys įspūdingos architektūros bažnyčią – naujas, modernus Danijos sostinės paminklas bus statomas Orestado rajone, šalia esančio saugomo parko „Amager Fæelled“ arba „Žaliuoju rojumi“ vadinamos teritorijos. Tai virš 2100 kv. m ploto pastatas, kurio statybas planuoja pradėti 2024 m., o užbaigimas numatomas po dviejų metų. Orestado bažnyčia bus pastatyta daugiausia naudojant medieną, jos įvaizdis atspindės aplinkinį kraštovaizdį, o funkcionaliai atlieps bendruomenės ir tradicinės bažnyčios veiklos poreikius.
Žymi Danų architektūros įmonė „Henning Larsen“ bendradarbiaudama su vietine projektavimo studija „Platant“ ir Danijoje įsikūrusią pasaulinio lygio inžinerijos konsultavimo įmone „Ramboll“, pralenkė keturis kitus neilgo projektuotojų komandų sąrašo pasiūlymus, skirtus bažnyčios-bendruomenės centro projektui. Orestado rajonas suplanuotas kaip „miestas mieste“, tai sparčiai besivystanti sala, plokščio reljefo ir žinoma dėl atvirų, gamtinių erdvių bei architektūrinių paminklų. „Labai tikimės, kad naujoji bažnyčia taps susitikimo vieta tiek parapijai, tiek bendruomenei Orestade“, – pranešime spaudai sakė „Henning Larsen“ dizaino direktorė Nina la Cour Sell, – „Mūsų tikslas buvo sukurti tvarią bažnyčią, kuri būtų išskirtinė bei prisidėtų prie Orstade esančios architektūrinės tradicijos eksperimentuoti su užstatytos aplinkos kontekstu
Bažnyčioje – gamtos ramybės atspindys
Koncepcija, paremta lygaus reljefo, tačiau gausiai gamtiniu kraštovaizdžiu, o daugiausiai įkvėpimo semtasi iš vietos saugomo parko, kurio kraštovaizdį kupinas žolynai, žydinčios vyšnios, ilgaamžiai žoliniai augalai ir kiti tankiai augantys medžiai. Ramybės pojūtis gamtoje – tokį tikslą iškėlė architektai, norėję perteikti tą jausmą ir bažnyčioje, gamta persipina ir tampa naujos bažnyčios architektūros dalimi. „Siekiama sukurti bažnyčią, kuri pritrauktų dėmesį lyg miesto šurmulio nepaliesta oazė, kupina minimalistinių erdvių, leidžiančių vietiniams ir lankytojams pajusti ramybę ir paguodą.“ – kalba „Henninh Larsen“ direktorius Jacob Kurek – „norėję suprojektuoti pastatą, kuris išlieka žmogaus mintyse, nusprendėme pasitelkti priemones, padedančias pasiekti harmoningos darnos tarp architektūros ir aplinkos.“
Projekto vizija kurta semiantis įkvėpimo iš miško struktūros, jo permainų ir šviesos. Orestado bažnyčia – šiuolaikiškas pastatas, atsiveriantis miško pakraštyje iš kelių pusių, primenantis susitikimo vietą medžių proskynoje, kuri kviečia, saugo ir priima žmones. Išskirtiniai medinių stogų kupolai įkomponuoja įstiklintus tarpus, pro kuriuos prasiskverbia šviesa į interjero erdves: koplyčioje sklinda šviesa iš viršaus ir atsiveria vaizdas į dangų tarsi kviesdamas žvilgtelėti į viršų. Bažnyčios salė virsta tokia medžių lajų vieta, kur šviesa lyg per miško skliautą lūžta įvairiais kampais ir skverbiasi vidun. Natūrali šviesa, atsiradusi miško paralelės koncepcijoje, kartu su pagrindinės salės aukščiu, sukuria pakylėtą atmosferą, skirtą įvairiems pilietiniams, kultūriniams ir dvasiniams renginiams.
Gamta, švelniai pereinanti į architektūrą
Medžio skiedromis dengti fasadai primena šiurkščią medžio žievę, pastatą dengiantys medinių stogų „kupolai“ leidžia prasiskverbti natūraliai dienos šviesai, taip sukurdami pojūti, kurį architektai apibūdina tarsi būvimą miške, žvelgiant į šviesą, lūžinėjančią pro medžių skliautą. Bažnyčios fasadų išorėje kuriamos įvairios erdvės, nišos pasisėdėjimams ir poilsiui su geriamojo vandens fontanais, žaidimų ir šachmatų stalai, knygų mainų lentynos ir net vabzdžių bei paukščių „viešbučiai“ – funkcionaliai suaktyvinant pastato išorę ir pritraukiant gamtą bei pačią bendruomenę. Koncepcijos paralelės atsispindi ir parinktame grindinyje, kuris yra numatytas kai kuriose bažnyčios interjero erdvėse ir tęsiasi į išorę, aplink pastatą, sukurdamas vientisą kelią nuo miesto iki bažnyčios. Šiam grindiniui parinktos skirtingų atspalvių glazūruotos plytelės, kurias architektai apibūdina kaip „primenančias nukritusius rudens lapus“. Jų tekstūra pereina į fasaduose esančias nišas, suoliukus, sukuria kelią iš miesto tiesiai į bažnyčią.
Dalis žaliuojančios parko floros atsispindi ir jaukiame vidiniame bažnyčios kiemelyje. Tai ramus sodas su žydinčiais daugiamečiais augalais ir keliai medeliais, sodininkystė padeda nužymėti metų laikų kaitą, o pavėsyje esantys suoliukai sukuria poilsio vietą, kurioje lankytojai gali ramiai pamąstyti. Tad įvertinus fasado architektūrą, vidinių bei išorinių erdvių struktūrą – pastatas visapusiškai kuria ryšį su aplinka.
Ne tik religijai, bet ir bendruomenei
Pastato architektūra siekiama sukurti susitikimo vietą tiek parapijai, tiek vietinei bendruomenei. Tam, kad šis tikslas būtų pasiektas, bažnyčia į funkcinių erdvių dizainą įtraukė ir socialinio tvarumo aspektus, funkcinę programą, aptartą su bendruomene. Bažnyčioje įsikurs erdvi ir funkcionali salė, kurioje bus galima įveiksminti erdvę įvairioms pamaldoms ir ceremonijoms, atskirą koplyčią, biuro patalpas ir eilę kitokių kultūrinių erdvių, kuriuose bus galima rengti bendruomenės renginius (grupiniai maitinimai, paskaitos ir kt.). Bažnyčioje taip pat atsiras galimybė veikloms labiau skirtoms bendruomenei, kur būtų vykdomi nedideli koncertai, joga, seminarai ir pan.
„Įžengus į bažnyčia, ryšys su gamta paskatins žmogaus dvasingumą. Koplyčia, apšviesta iš viršaus, per kur atsiveria dangaus vaizdas, traukiantis žmonių žvilgsnį“ – papildo J. Kurek. – „salė, tarsi proskyna miške, pro kuria skverbiasi šviesa, kaskart skirtingai, priklausomai nuo dienos ir metų laiko. Statyba, panaudojant medieną ir šviesos žaismą mums pasirodė kaip akivaizdus sprendimas, įvertinus kontekstą, klimatą, tvarumą ir bendruomenę.“
2022-11-09, 14:17
„…pastatas visapusiškai kuria ryšį su aplinka.” Nepanašu, nes šalia mūriniai, betoniniai daugiaaukščiai daugiabučiai. Čia kuriama oazė. Pastato architektūra puiki.