2020 metus Lietuva turės pasitikti su nauju teritorijos bendruoju planu, kuris nubrėš šalies teritorines vystymosi kryptis ir prioritetus. Šiuo svarbiu strateginiu dokumentu bus vadovaujamasi siekiant suderinti įvairias šalyje vykdomas veiklas: verslo, žemės ūkio, turizmo, rekreacijos, aplinkos ir kultūros paveldo apsaugos, infrastruktūros. Naujojo plano sprendiniai galios iki 2030, o pasiūlyta vizija – net iki 2050-ųjų. Akivaizdu, kad tokio globalaus dokumento parengimas žada nemažai iššūkių, tačiau specialistai pabrėžia ir dar vieną aktualią problemą – ar naujas Lietuvos teritorijos bendrasis planas netaps tik dar vienu dokumentu, kuriuo niekas nesivadovaus?
Marius Narmontas.
Aplinkos ministerijos Statybos ir teritorijų planavimo departamento direktorius
Prieš pradedant kalbėti, ko tikimasi iš naujojo Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano, matyt, pirmiausia reikėtų pasakyti, kuo yra negeras dabartinis. Kaip žinia, jis nustos galioti 2020 m., taigi Lietuvai tiesiog techniškai reikia naujo. Vis dėlto dar didesnis poreikis yra turėti efektyvų, gyvą, integralų dokumentą, ko būtent ir trūksta dabartiniam Lietuvos bendrajam planui.
Kitaip sakant, jis nebeatitinka laikotarpio tendencijų, nes buvo rengtas dar prieš ekonominę krizę, nekilnojamojo turto burbulą, galiausiai – prieš šalies įstojimą į Europos Sąjungą, NATO ir prisijungimą prie Šengeno zonos. Taigi Lietuvai reikia naujų sprendinių, kurie užtikrintų efektyvius procesus ir racionalų lėšų panaudojimą. O teritorijų planavimas, kaip įrankis, būtent tam ir skirtas, kad įmanomą sinergiją iš skirtingų sektorių galėtume gauti pačiu geriausiu būdu.
Šiuo metu galiojantis planas buvo sektoriškai suskaidytas, tai yra skirtingos ministerijos, rengdamos savo strategijas ar politikas, ne visada juo vadovaudavosi. Tai lėmė, kad šiandien turime daug skirtingų strategijų, kurios viena kitai neretai prieštarauja. Taigi bendrasis planas, turėjęs kompleksiškai suvaldyti šią situaciją ir sudėlioti strategijas į vieną vietą, kaip toks įrankis nebetarnauja.
Kai pasakome, kad iš naujo plano tikimės, jog jis bus gyvas, tai reiškia, kad jis nebus toks stagnacinis ir leis lanksčiai reaguoti į pasikeitusią situaciją. Šia prasme jau padaryti tam tikri veiksmai, pakeičiant teritorijų planavimo įstatymų bazę. Dalį bendrojo plano tvirtina Seimas, o sprendinius – Vyriausybė, kuriai atrišamos rankos greičiau ir lanksčiau reaguoti į besikeičiančią situaciją.
Dar vienas ir gal net svarbesnis momentas tas, kad strateginio planavimo sistemoje bendrajam planui turi būti skirta derama vieta – jis turėtų būti aukščiausias pagal visas hierarchijas. Nacionalinio energetinio saugumo, būsto, kraštovaizdžio, darnaus vystymosi ir kitos strategijos turėtų atsispindėti bendrajame plane arba jas rengiantiesiems reikėtų vadovautis bendruoju planu. Taip mes turėtume tokį politinį kozirį, kad sprendiniai vienas kitam neprieštarautų, nesvarbu, kad ir kokia būtų strategija.
Dedama daug pastangų, kad visos valstybinės institucijos, kurioms rūpi ir kurios gali prisidėti prie Lietuvos bendrojo plano rengimo, juo patikėtų. Šiandien jau turime susitarimą su ministerijomis, kad tai yra vienas pagrindinių valstybės strateginių dokumentų, kuriuo reikia vadovautis.
Mindaugas Statulevičius.
Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorius
Labai tikimės ir linkime Aplinkos ministerijai, kad naujas Lietuvos bendrasis planas netaptų dokumentu, kuris nukeliaus į stalčių. Nes susidaro įspūdis, kad kuo dokumentas globalesnis, tuo jis labiau tampa bešeimininkiu ir darosi nebelabai aišku, kas gi atsakingas už jo įgyvendinimą.
Kalbant apie verslo poreikį, norėtųsi būti įtrauktiems į šio dokumento rengimą, į jo koncepcinę dalį, kadangi mums šis dokumentas aktualus ne vienu aspektu. Pirma, tai yra visai Lietuvai svarbus dokumentas, neišvengiamai turėsiantis įtraukti ir atskirų savivaldybių bendruosius planus, kurie taip pat orientuojasi į ilgalaikę strategiją. Pirmiausia tai pasakytina apie didmiesčius – Vilnių, Kauną, Klaipėdą, gyvybingiausi regionai, kuriantys ekonominę vertę, pritraukiantys gyventojų, turėtų būti išskirti prioritetu, be abejo, nepamirštant ir kitų savivaldybių.
Kitas svarbus dalykas – infrastruktūriniai klausimai, į kuriuos bendrasis planas taip pat turės atsakyti. Visų pirma tai susisiekimo, taip pat dujų, elektros tinklų klausimai – verslas turėtų žinoti, į kurias sritis, į kurias teritorijas ateis tie tinklai, kokiomis sąlygomis, kokiais terminais, kad galėtų planuoti savo veiklą 10 metų ar panašiai į priekį. Tarkime, kalbant apie susisiekimą, numatyta, kad trasa „Via Baltica“ eis per Kauną, turės keleivinę atšaką iki Vilniaus. Kiek tai turės įtakos Kauno–Vilniaus ryšiui, verslui, kuris kursis aplink tą jungtį, turto kainai ir pan. Visa tai turės būti išnagrinėta. Nepamirškime ir aktualių uosto klausimų, nuo kurių priklausys tiek keleivių srautas, tiek logistiniai tinklai, tiek aplinkosaugos aspektai.
Dar viena sritis – gamyba. Kalbame apie tai, kad ne tik valstybė investuoja į laisvąsias ekonomines zonas, bet ir verslas. Yra privačių pramonės parkų, puikus pavyzdys Tauragė, taip pat Kėdainiai, Marijampolė, Panevėžys, Alytus. Tad verslui irgi labai svarbu, kokia yra bendra strategija, ar tie rajonai, regionai bus klasterizuojami. Bendrajame plane turėtų būti bent nurodomos gairės ir sąlygos, kaip valstybė prisidės prie verslo vizijų, matymo.
Ne mažiau aktuali sritis yra būsto strategija. Paskutinioji būsto strategija buvo įtvirtinta 2004-aisiais ir pastaruoju metu buvo visiškai neveiksminga, kadangi keitėsi demografinė, socialinė, ekonominė situacija ir didžioji dalis pokyčių strategijoje nebuvo išreikšti. Dabar norima ją integruoti ir padaryti veiksminga bendrojo plano dalimi, atsakyti į klausimus, kurie aktualūs nekilnojamojo turto srities atstovams, kad, tarkime, būtų žinoma, kurie miestai orientuojasi į renovaciją, kurie į naują, kurie į individualią statybą. Spręstinų klausimų – gausybė, tad kaip asociacija taip pat bandysime prisidėti prie šio dokumento kūrimo.
Pagrindinis siekis – turėti realiai galiojantį dokumentą, kuriuo būtų galima vadovautis, antraip geriau išvis jo neturėti ir gyventi pagal tuo metu galiojančią kitą teisinę bazę. Kita vertus, kol kas labai sunku kažką konkrečiau pasakyti, nes šiuo metu tik brėžiamos gairės, kalbama apie terminus ir pan. Diskusijoms dar yra laiko, be to, matyti, kad ministerija yra joms atvira, ir tuo, matyt, bus galima naudotis tiek verslui, tiek bend ruomenėms.
Markas Grinevičius.
Architektas, architektų studijos „Noarchitects“ vadovaujantis partneris
Džiugu, kad rengdama Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą naujoji ministerijos komanda siekia naujos kokybės, pritraukia jaunų specialistų. Kalbama apie planą, kuris integraliai spręs struktūrines problemas. Džiugu tai matyti ir linkiu parengti geriausios kokybės pavyzdinį dokumentą.
Nesinori būti skeptiku ir sakyti, kad viskas blogai, bet pasigendu tarpinstitucinio susikalbėjimo, bendrų tikslų ir bendradarbiavimo, ko pasigedau ir kovo 1 dieną vykusiame forume „Globali ir Lietuva“.
Vertindamas dabartinę teritorijų planavimo dokumentų sistemą, skeptiškai žiūrėčiau į galimybę integruoti galiojančius dokumentus ir parengto dokumento aktualumą po kelerių metų. Taip pat ar tikrai galime parengti inovatyvų ir vizionierišką dokumentą, pirkdami paslaugas iš Lietuvos specialistų mažiausios kainos principu? Gal padėtų strateginės analizės ir požiūris iš šalies? Ar reikalingi tokie grandioziniai dokumentai – šiuolaikinė GIS sistemų pažanga leistų turėti interaktyvų (gyvą) planą, kurį galėtume papildyti, atsižvelgdami į aplinkybes.
Labai norėtųsi nebiurokratinio požiūrio į plano rengimą ir tai, manau, galima pasiekti paprastais metodais: tai galėtų būti realiu laiku atnaujinama informacija apie planavimo procesų eigą, pavyzdžiui, netrukus bus tvirtinama esamos būklės analizė, o viešai prieinamame portale pateiktos informacijos apie surinktus duomenis ir pagrindines kryptis dar nėra; taip pat vieši aptarimai su suinteresuotomis grupėmis tokiu metu, kada būtų patogu visiems, ne darbo laiku.
Justina Muliuolytė.
Urbanistų įmonės „Pupa – strateginė urbanistika“ partnerė ir viena įkūrėjų
Visos šalies savivaldybės rengiasi ar turi pasirengusios teritorijų planavimo dokumentus, bendruosius planus, kurie nurodo konkrečius sprendinius, kur koks režimas, ką ir kur statyti, tad pirmiausia iš Lietuvos bendrojo plano kaip visa apimančio dokumento labiausiai norėtųsi įkvėpimo, gairių, ateities matymo. Turbūt dauguma planuotojų tikisi darnesnio miestų raidos skatinimo: kad bendrasis planas įgalintų, jog miestai turi vystytis kompaktiškai, kad būtų ribojamas išskydimas, vadinamasis urban sprawl, kad šis dokumentas duotų atitinkamų gairių, rekomendacijų, įrankių, pasiūlymų, kaip miestui susitvarkyti su tomis problemomis.
Kadangi didžioji dalis Lietuvos teritorijos neurbanizuota, tai yra miškai arba dirbamos žemės, bendrajame plane vėlgi turėtų atsispindėti kažkokios įkvepiančios taisyklės, kaip tos neurbanizuotos teritorijos sąveikautų su miestais, kad šie nesiplėstų užimdami saugomą kraštovaizdį, arba kaip dirbami laukai galėtų papildyti kraštovaizdį.
Iš bendrojo plano taip pat norėtųsi kalbėjimo apie atsinaujinančiuosius energijos išteklius ir veikiausiai apie tai bus kalbama. Tačiau vėlgi būtina įvertinti, kad to reikia, kad tai neišvengiama ir turime tai užsitikrinti.
Bendra mintis – šis dokumentas turėtų būti įkvepiantis, o ne ribojantis. Kiek teko susidurti gyvenant Olandijoje ar sprendžiant iš to, ką esu girdėjusi iš kolegų apie Švedijos teritorijų planavimo dokumentą, tai yra veikiau kaip pavyzdžiai, gairės, labiau schemos nei brėžiniai. Bet šiuo atveju jau reikėtų tam tikros visų savivaldybių ir planuotojų savimonės, kad tomis schemomis, tais visais tikslais ir gairėmis, kuriuos nubrėžė bendrasis planas, miestai turėtų visada ir būtinai vadovautis. Tai yra, jei bendrasis planas sako, kad miestai turi būti kompaktiški, kad turi būti ribojama plėtra už urbanizuotų teritorijų. Taip ir turi būti daroma.
Rengiant bendrąjį planą siekiama atviro proceso, tad gal tai irgi duos kažkokio tikėjimo ir pasitikėjimo šiuo dokumentu, nes matai, kaip jis rengiamas, galbūt gali kažkiek daryti tam įtakos ir tada jį labiau vertinsi.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2018 / 4.
