Šių dienų visuomenės garsiai deklaruojamas, be abejo, pozityvus siekis išsaugoti meno vertybes ateities kartoms daugybei įvairių sričių specialistų yra daugiau nei šūkis. Tai – kasdienės pastangos maksimaliai pailginti meno vertybių gyvavimą saugant jas nuo kenksmingo aplinkos poveikio. Taip pat – nuo žalingos šviesos įtakos. Išmanųjį, meno vertybes tausojantį apšvietimą sukūrę Lietuvos mokslininkai galėtų jį pritaikyti bet kuriame šalies muziejuje. Tačiau šiems ji per brangi.
Uždavinys – vertybes išsaugoti ateities kartoms
Tinkamas kultūros vertybių, muziejų eksponatų apšvietimas, įsitikinęs šviesos dizaineris Antanas Pocevičius, atskleidžia ne tik meno kūrinių formą, spalvas, faktūrą, bet ir laikotarpį, pačią aplinką bei architektūrą. Štai italų dailininko Ticiano kūryba „Scuderie del Quirinale“ muziejuje Romoje pristatoma pasitelkus šviesą ir skirtingą sienų spalvą – menininko kūrybos periodai išskirti ekspozicijos salių sienas nudažius ryškiomis spalvomis, o paveikslus apšvietus naujos technologijos šviesos diodų prožektoriais. Šis pavyzdys, anot pašnekovo, tik įrodo, kad apšvietimo dizaineris nėra tik lempučių specialistas ar žinovas, jis tiesiogiai daro įtaką visai architektūrai.
Vis dėlto dažnesnis paveldosaugininkų ar muziejininkų rūpestis – ne kaip patraukliau ar ryškiau apšviesti meno kūrinius ar muziejaus vertybes, bet kaip parodyti visuomenei kultūros paveldą jo nepataisomai nesugadinant ir išsaugant ateities kartoms. Nepaisant visų apribojimų ir atsargumo priemonių, kurių imasi specialistai, meno kūriniai neišvengia žalingo laiko ir šviesos poveikio: blunka jų spalvos, ruduoja lakas, medžiagos, taigi juos eksponuojant tenka balansuoti tarp kūrinio pateikimo išvaizdumo ir patiriamos žalos.
„Dirbant muziejuose, bažnyčiose, kituose paveldo objektuose, labai svarbus glaudus muziejininkų ir apšvietimo specialistų bendradarbiavimas. Architektas ne visuomet turi laiko ir galimybių gilintis į technologinius dalykus, jam svarbus galutinis rezultatas. Muziejininkai, priešingai, suinteresuoti, kad meno kūriniai būtų gražiai parodyti, ne per stipriai apšviesti, išliktų kuo ilgesnį laiką“, – paaiškino šviesos dizaineris.
Apšviečiama atsižvelgiant į objekto paskirtį
Apšvietęs ne vieną paveldo objektą šviesos dizaineris A. Pocevičius teigė, kad įdomiausia dirbti su užsakovais, suprantančiais apšvietimo svarbą. Pašnekovas išskyrė 2004 metais atstatytą Kauno Kristaus prisikėlimo bažnyčią. Apšvietimu šiuose maldos namuose, kurie po Antrojo pasaulinio karo buvo virtę radijo gamykla, pradėta rūpintis vos prasidėjus atstatymo darbams. Prisikėlimo bažnyčia yra daugiafunkcis pastatas, pritaikytas pamaldoms, koncertams, turizmui, čia įkurtas nedidelis kultūros centras. Tinkamas apšvietimas, A. Pocevičiaus teigimu, suderino visas šias funkcijas.
Europoje, anot pašnekovo, dirbtinis apšvietimas suvokiamas dvejopai. Kai nepasitenkinama tradiciniais sprendimais, einama sudėtingesniu keliu – apšvietimo sistemos gaminamos ir parenkamos specializuotai, atsižvelgiant į objektų paskirtį: bažnyčioms – bažnytiniai, muziejams – muziejiniai šviestuvai. Tokie šviestuvai, A. Pocevičiaus teigimu, lengviau suderinami su kultūros paveldo objektų stilistika: „Bažnyčių didelis aukštis, vyrauja skliautai, karnizai. Visuomet turi galvoti, kaip jas apšviesi ir kodėl būtent taip. Kartais šviestuvų parinkimas suteikia ne tik žinių ateities projektams, bet ir savotišką pokalbį su pačia architektūra.“
A. Pocevičius rūpinosi ir Vilniaus katedros apšvietimu. Šiame objekte daugiausia diskusijų sukėlė dar septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pakabinti sietynai. Sietynai sovietmečiu buvo pritaikyti paveikslų galerijos apšvietimui, o Katedrai atgavus religinį statusą jie ėmė trukdyti atlikti pagrindinę – liturginę – funkciją. Kadangi sietynai nebuvo autentiški, priimtas sprendimas jų atsisakyti. Apšvietimo sistema, leidžianti apšviesti ir altorių, stacijas, ir skliautą bei paveikslus, įrengta ant kolonų kapitelių.
Sprendimus priima atsakingai
Apšviečiant paveldo objektus, šviesos dizainerio teigimu, ypač svarbūs bandymai, padedantys priimti galutinius sprendimus. „Eksperimentai yra neįkainojama patirtis, kurios įgauni atlikdamas juos išskirtiniuose kultūros paveldo objektuose. Tiesa, atlikdamas bandymus gali tik išsiaiškinti, kaip teisingiau apšviesti detalę ar elementą, o apšvietimo projekto visumai realizuoti pasitelkiamos kompiuterinės šviesos moduliavimo programos, fotometrinės šviestuvų kreivės, šviesos šaltinių spektrinės, spalvų perteikimo analizės“, – aiškino A. Pocevičius.
Lietuvos nacionalinio muziejaus pastate – buvusiose kareivinėse T. Kosciuškos gatvėje – neseniai taip pat suprojektuotos muziejaus patalpos ir apšvietimas. Kadangi patalpos tamsios, su mažais ir ekranuotais langais, o muziejuje bus eksponuojami senoviniai žemės ūkio ir buities padargai, apsispręsta dirbtinio apšvietimo sąlygomis išgauti natūralios šviesos įspūdį. Iš apšvietimo plokštumų buvo suformuotos lubos, kurios atrodytų kaip stoglangis. Jame, atsižvelgiant į natūralios šviesos kitimą, numatoma keisti šviesos spektrą ir intensyvumą. Greta lubų įrengta lanksti prožektorių sistema su šviesos diodais. Šviesos diodų panaudojimas muziejuose, pripažino apšvietimo specialistas, ypač tinkamas dėl eksploatacinių ypatybių, patogios ir lanksčios šviesos scenarijų valdymo galimybės.
