Klausinėdama bendraamžių architektų ir dizainerių, ar jie yra girdėję apie Charlotte Perriand, beveik visada sulaukdavau neigiamo atsakymo. O štai Le Corbusier vardas žinomas ne tik miesto ar architektūros raida besidomintiems žmonėms. Jis turėjo įtakos ir šiai genialiai kūrėjai – jo knyga „Link architektūros“ (neseniai išleista lietuviškai) dizainerei paliko tokį įspūdį, kad ji nusprendė įsidarbinti Le Corbusier studijoje, kur pradirbo 10 metų. Apie Ch. Perriand įtaką tam, kaip gyvenamosios erdvės formuojamos šiandien, kalbamės su Carole Aragon – architektūros istorijos doktorante iš Pietų Prancūzijos.
– Ch. Perriand pradėjo savo karjerą trečiajame dešimtmetyje. Kokios idėjos tuo metu sklandė?
– Nuo pat XX a. pradžios dizaineriai ir architektai ieškojo modernumo. Kol Europoje radosi skirtingi judėjimai – Art nouveau Belgijoje ir Vienoje, Arts & Crafts Anglijoje, prancūzų dizaineriai ir toliau kūrė dekoratyviu, tradiciniu stiliumi, interjerai buvo perpildyti, nes kiekvienas baldas turėjo tik po vieną funkciją. Prabangi mediena, tradiciniai gamybos būdai ir amatai dominavo, iki kol dizaine buvo pradėtas naudoti metalas. Eileen Gray, kaip ir Ch. Perriand, suteikė naujų impulsų mąstymui apie interjero įrengimą. Palaipsniui namų įranga integravosi į architektūrą. Tai, kaip jos naudojo metalą, buvo revoliucinga.
– Charlotte mokėsi Ecole de I’Union Centrale des Arts Decoratifs, vėliau savo patirtį apibūdino kaip kupiną praktinės veiklos. Kaip vyko mokymosi procesas ir kokią įtaką jai turėjo?
– Ch. Perriand nesutiko su mokyklos dvasia ir estetikos suvokimu. Tačiau joje ji susipažino su amatais ir kūryba, įgijo patirties, išmoko bendradarbiauti su amatininkais iš žymiojo Paryžiaus Sent Antuano priemiesčio. Vėliau jai įtaką darė meninė Roaring Twenties dvasia, ji susipažino su Fernandu Légeriu, Alexandru Calderiu, Pablo Picasso, Joséphine Baker ir su visu moderniuoju meno pasauliu.
– 1927 m. Ch. Perriand prisijungė prie Le Corbusier studijos. Kokios šios studijos idėjos ją traukė?
– Studijų pabaigoje Ch. Perriand perskaitė dvi Le Corbusier publikacijas: „Architektūros link“ (pranc. Vers une architecture) ir „Dekoratyvusis menas šiandien“ (pranc. L’Art décoratif d’aujourd’hui). Autobiografijoje „Kūrybos gyvenimas“ (pranc. Une Vie de création) Ch. Perriand teigia, kad šios knygos sužavėjo, tad ji nusprendė prisijungti prie studijos. Vėliau ji rašė, kad Le Corbusier idėjos padėjo perlipti sieną, skyrusią nuo ateities. Iš Le Corbusier architektūros modernumo Ch. Perriand daug išmoko ir vėliau panaudojo tai kurdama interjerų konceptus. Studija buvo atvira užsienio architektams ir studentams, tai buvo puiki galimybė komandai dalytis tradicijomis, požiūriais, kultūra. Taip Ch. Perriand sutiko Junzo Sakakurą, kurio dėka vėliau buvo pakviesta į Japoniją.
– Kiek žinau, iš pradžių ji nebuvo priimta ir sulaukė atsakymo, kad studijoje pagalvėlės nėra siuvinėjamos. Kokia buvo moters dizainerės, architektės situacija to meto Prancūzijoje?
– Tenka suvokti, kad tuo metu moterys neturėjo teisių. Jos neturėjo teisės dirbti, balsuoti ir netgi penktajame dešimtmetyje, kai įgijo teisę balsuoti, vis dar turėjo gauti savo vyro leidimą, norėdamos įsidarbinti! Tad galima įsivaizduoti, kaip buvo sunku išsikovoti vietą tokiame vyrų dominuojamame pasaulyje kaip architektūra.
„Baras po stogu“, 1927
Ch. Perriand atkakliai dirbo ties savo pirmuoju asmeniniu kūriniu „Baras po stogu“ (pranc. Bar sous le toit), kuris buvo eksponuojamas „Salon d’automne“ 1927 metais. Jis paliko didelį įspūdį ir nustebino Le Corbusier, jį sudomino Charlotte modernumo pajauta, tad iš karto po apsilankymo parodoje jis pasiūlė Ch. Perriand prisijungti prie studijos.
– Bendradarbiavimas su Le Corbusier ir Pierre Jeanneret tęsėsi 10 metų. Ką jie drauge sukūrė, kokie buvo jų tarpusavio santykiai? Ar tiesa, kad Le Corbusier pasisavino kai kurių Ch. Perriand darbų autorystę?
– Charlotte užduotis buvo bendradarbiaujant su Le Corbusier ir P. Jeanneret ištobulinti baldų bei įrangos programą. Pirmasis patikėtas projektas buvo „Villa La Roche“, kuri vėliau tapo „Fondation Le Corbusier“. Daug dėmesio skirta daiktų laikymui – jei jis tinkamai įgyvendintas, gali suteikti namams daug anksčiau neišnaudotos erdvės, tai – vienas pagrindinių architektūros poreikių. Vėliau būdama Japonijoje, Ch. Perriand sužinojo, kad šie principai yra japoniškosios architektūros pagrindas, kaip ji pati sakė, tuštuma yra labai galinga, nes gali talpinti viską. Ji rėmėsi šiais pagrindais visą savo karjerą, visuomet atsižvelgdavo, kad architektūra prasideda nuo interjero ir tik tada pereina į eksterjerą.
Svarbiausios architektūros, interjero ir paveldo naujienos – nepraleiskite!
Geriausiai žinomi jų kūriniai yra kėdė LC4 ir sofa LC3. Jų gaminimo teisės buvo parduotos paties Le Corbusier, kaip kūrėjų nenurodant P. Jeanneret ir Ch. Perriand. Trys pavardės atsirado tik po kelių dešimtmečių, juos pridėjo italų redaktoriai „Cassina“. Tad jų trijų bendradarbiavimas būdavo įvardijamas retai. Ch. Perriand taip pat dirbo ir su Jeanu Prouvé, o dabar, kai kūrėjai yra mirę, kovos dėl autorinių teisių tampa vis labiau komplikuotos. Manau, kad po Esprit nouveau, CIAM ir UAM grupės, kūryba apskritai tapo menų, architektūros ir amatų samplaika, modernumas buvo sukurtas bendradarbiaujant, keičiantis idėjomis, žiniomis, menininkai įkvėpė vieni kitus.
– Kaip pasikeitė jos kuriamas dizainas jai atsiskyrus ir pradėjus kurti atskirai? Kokiais aspektais jos kūryba yra unikali, palyginti su Le Corbusier ir P. Jeanneret?
– Jos kūrybos esmė niekada nesikeitė, tačiau patys kūriniai keitėsi, priklausomai nuo užduoties, nuo medžiagų, nuo amatininkų, kuriuos galėjo įtraukti į darbą, nuo kultūrinių tradicijų. Ji daug dirbo ties socialinėmis programomis, todėl neretai prisitaikydavo prie gaminimo sąnaudų. Jos 1938 m. sukurtas stalas „En forme“ – puikus pavyzdys, kaip išradingai galima taupyti erdvę mažuose butuose.
Stalas „Table en forme”, 1938
Charlotte visuomet pagalvodavo ir apie atstumus, skiriančius gamintojus ir statybos vietą, jau tada atsižvelgė į aplinkosaugos iššūkius. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą ekonominė situacija kūrėjams buvo siaubinga, nes metalo reikėjo karo pramonei. Tuo metu Ch. Perriand dirbo ties keliais projektais Savojos kalnuose, šitaip medis tapo jos kūrybos pagrindu. Visi projektai buvo kuriami žmogui, apmąstant jo ir gamtos santykį.
Galbūt Charlotte dizainas skyrėsi ir tuo, kad ji buvo moteris, labai atidžiai stebėjo aplinką, buvo švelni, suteikdama medienai formą. Namų aplinkai skirtuose dizaino sprendimuose tarsi matėsi, kad galvota moters, pažįstančios kasdienę namų ruošą. Tad jau vien dėl šio aspekto jos kūryba išsiskyrė. Tai sakydama nenoriu veltis į feminizmo klausimus – tai tik vienas aspektų, svarbių jos gyvenamuoju laikotarpiu.
– Žurnale „The Guardian“ architektūros kritikas Olly Wainwrightas rašė: Ch. Perriand tarsi įkūnija Esprit nouveau. Kas yra Esprit nouveau ir kuo ji taip gerai jį įkūnijo?
– Esprit nouveau (liet. Naujoji dvasia) buvo daugiau nei meno ar architektūros judėjimas. Ch. Perriand karta svajojo apie naują pasaulį, naują gyvenimo būdą, o labiausiai jie siekė laisvės. Esprit nouveau architektams ir dizaineriams atrodė tarsi laisvės, naujo gyvenimo įrodymas. Jie kūrė žmogui, mąstė apie modernumą, intelektualinę ir fizinę kultūras, tyrinėjo įvairiais galimybes, jų kuriamos šviesios erdvės atsivėrė į gamtą. Ch. Perriand, Le Corbusier ir kiti Esprit nouveau kūrėjai kūrė visiems.
Kita priežastis, kodėl Ch. Perriand galėtų būti vadinama Esprit nouveau įsikūnijimu, yra tai, su kokiais žmonėmis ji draugavo, bendravo – buvo apsupta menininkų, meno. Ji ir pati žinoma dėl savo indėlio į fotografiją, dizainą, architektūrą. Garsus fotomontažas, sukurtas drauge su F. Légeriu apytiksliai 1936 m., yra puikus naujo būdo matyti pasaulį pavyzdys.
– Nors Ch. Perriand norėjo kurti įperkamą dizainą masėms, tačiau jos kūriniai taip ir nepasiekė industrinės gamybos. Kodėl jai tai buvo taip svarbu?
– Ji buvo socialiai aktyvi moteris, architektė ir edukatorė, norėjo, kad jos kūryba būtų pasiekiama didžiajai daliai žmonių, kuriems jos reikia, nemanė, kad architektūra ir dizainas – prabangos ženklas. Ch. Perriand galvojo, kad įrangos ir baldų standartizacija leis sumažinti kainas taip, kaip jos buvo sumažintos statybose, pradėjus naudoti surenkamuosius modulius. Jos dizainas buvo racionalus ir lankstus, galintis atlikti namuose skirtingas funkcijas ir būti pritaikytas įvairiems vartotojams.
Tai, kad modernaus dizaino ir baldų tendencijos buvo skirtos aukštesnių pajamų klientams, buvo priežastis, kodėl industriniai gamintojai, investuotojai nebuvo susidomėję Ch. Perriand idėjomis. Tačiau vėliau kompanijos pradėjo matyti jos idėjas kaip gana pelningas. Baldų bei namų įrangos katalogai ir kompanijos, tokios kaip puikiai žinoma mėlynai geltona įmonė, šiandien įkūnija Ch. Perriand avangardą. Estetiškas išradingumas žema kaina mažoms erdvėms. Visgi keli projektai pasiekė šį tikslą: universitetiniai miesteliai, mokyklos, kalnų sporto kurortai buvo įrengti naudojant industriniu būdu pagamintus elementus.
– Koks buvo Ch. Perriand santykis su socialistinėmis idėjomis?
– Ji buvo įsitraukusi į komunistines ir socialistines idėjas. Jos architektūra buvo skirta žmogui ir per visą savo karjerą ji stengėsi minimaliai erdvei suteikti maksimalų komfortą. Po Pirmojo pasaulinio karo prancūzų vyriausybė įkūrė AFNOR (Prancūzų normalizacijos asociaciją), architektai ir dizaineriai dalyvavo konkursuose kurti ekonomiškus standartizuotus statinius. Ch. Perriand drauge su Le Corbusier ir P. Jeanneret užpatentavo sanitarinę kabiną, kuri reagavo į tuo metu aktualius klausimus. „Habitat minimum“ (minimali gyvenamoji erdvė) buvo ekonomiškas sprendimas, suteikiantis pagrindines funkcijas, reikalingas privačiam gyvenimui, bendrabučiams ar poilsio architektūrai.
Vėliau Charlotte 20 metų dirbo ties didžiuliais kalnų kurortų projektais. Ji norėjo, kad slidinėjimo stotys būtų prieinamos, kad daugiau žmonių galėtų sau leisti žiemos sportą. Taip gimė idėja vonios ir virtuvės kambarius kurti kaip iš anksto pagamintus blokus, modulius, tai buvo išradinga, leido sutaupyti daug laiko ir pinigų siekiant sukurti kuo pigesnius butus. „Les Arcs“ yra bene didžiausias jos projektas. Charlotte jame atskleidė jos darbams įprastą racionalumą ir funkcionalumą – virtuvės ir vonios įrengimo klausimai įrengiant „Les Arcs“ buvo atidžiai apsvarstomi.
„Les Arcs“
– Ch. Perriand dirbo ir su J. Prouvé. Koks buvo jų bendradarbiavimas?
– Jie dirbo kartu bene nuo jos karjeros pradžios – iš pradžių prieš karą su socialinėmis programomis, vėliau kurdami standartizuotų baldų ir įrangos katalogą. Per savo ilgą bendradarbiavimą jiedu įgyvendino daug socialinių architektūros projektų. Charlottei grįžus iš Japonijos ir Indokinijos, tai tęsėsi, ji dirbo J. Prouvé ateljė Nansi mieste.
Bendradarbiavimas su J. Prouvé, kaip ir su P. Jeanneret, buvo svarbi Ch. Perriand kūrybinio gyvenimo dalis. Jų palikimas vis dar nėra labai plačiai žinomas, nors šie trys kūrėjai neabejotinai priklauso moderniosios architektūros istorijai. Nuo socialinių projektų prieš Antrąjį pasaulinį karą iki prancūzų rekonstrukcijos programos nuo 1946 m., jų darbai buvo paremti standartizavimu, surenkamosiomis konstrukcijomis. Nuo įrangos iki architektūros – jie matė gyvenamąsias erdves kaip konstravimo žaidimą.
– Daugybėje straipsnių pabrėžiamas Ch. Perriand ryšys su kalnais. Kodėl jie jai atrodė tokie artimi? Ką ji ten sukūrė?
– Kalnai jai buvo labai svarbūs! Ji mėgo kalnų peizažus labiau nei bet kuriuos kitus, tai buvo jos įkvėpimo šaltinis, jos žaidimų aikštelė. Būtų galima sakyti, kad daug jos projektų buvo įgyvendinti kalnuose, tačiau buvo skirtingos tipologijos. Ji projektavo kalnų sporto stotis, pavyzdžiui, „Méribel“ 1938–1939 metais ir „Les Arcs“ tarp 1967 ir 1988 metų. Prieš vykdama į Japoniją, Ch. Perriand vadovavo viešbučio Méribelyje įrengimo darbams. Savininkas Peteris Lindsay norėjo, kad Ch. Perriand sukurtų tam tikrą kalnų Art de vivre. Jis žinojo, kad kalnai jai svarbūs ir kad kaip dizainerė ir architektė pažinojo juos geriau nei bet kas kitas.
Ji daugiau nei 20 metų dirbo ties projektu „Les Arcs“, kartu su architektais AAM studija Chambéry sukūrė visus baldus ir įrangą, projektavo ir urbanistinę projekto pusę. Ch. Perriand buvo įsitraukusi į visus procesus – nuo to, kaip pastatai išsidėstys kraštovaizdyje, iki interjero detalių parinkimo.
– Dizainerė per savo gyvenimą daug keliavo, aplankė Braziliją, Vietnamą, Japoniją, ypač didelį įspūdį jai darė pastarosios kultūra. Koks buvo Ch. Perriand santykis su šia šalimi?
– Charlotte visuomet žvelgė labai atvirai, buvo tyrinėtoja, daug keliavo. Japonijos vyriausybė pakvietė ją kaip meno ir dizaino konsultantę. Dvejus metus ji dirbo su amatininkais ir jaunais dizaineriais, stebėjo aplinką ir iš jos mokėsi, tad Japonijoje ir pati labai daug išmoko, šioje kultūroje atrado kitokį gyvenimo būdą, kitokį erdvių suvokimą, statybos tradicijas. Jau prieš kelionę į Japoniją ji tikėjo tam tikrais gyvenamosios ir apskritai erdvės principais, tad šioji patirtis ją pastūmėjo ir toliau judėti šia linkme, bandyti naujas medžiagas.
Dėl Japonijos politinės situacijos po Antrojo pasaulinio karo, prieš grįždama į Prancūziją 1946-aisiais, Ch. Perriand ketverius metus turėjo praleisti Vietname, kur toliau tenkino smalsumą, tęsė darbus ir, remdamasi Japonijos patirtimi, padėjo amatininkams atrasti savos kultūros specifinį modernumą. Tuo laikotarpiu ji ištekėjo ir susilaukė dukters Pernette. Jos vyras dirbo prancūzų aviakompanijoje „Air France“, todėl šeimai reikėjo gyventi įvairiose šalyse, tokiose kaip Brazilija, kur Charlotte stengėsi tobulinti savo meistriškumą.
– Kuo jos kūryba buvo tokia išskirtinė? Ar būta kokios nors jos darbų kritikos?
– Sakyčiau, kad Ch. Perriand išrado modernųjį Art de vivre. Tai nebuvo revoliucija, tačiau tai, kaip ji žiūrėjo į modernųjį gyvenimo būdą, šiandien yra naudojama visame pasaulyje, jos mintys buvo išskirtinės. Ji kūrė baldus, įrangą, interjerus, erdves, daugumoje projektų dirbo su įvairiomis, biologinės kilmės medžiagomis, rodė pagarbą gamtai, laikėsi požiūrio, kad architektūroje žmogus ir gamta yra patys svarbiausi elementai. Sunku kritikuoti jos darbus, nes mes ir dabar panašiai žiūrime į gyvenimą, į erdvių naudojimą.
Vienintelė kritika, kurią galėčiau išsakyti, yra jos kūrinių kaina šiandien. Kurdama ji norėjo, kad jos kurti baldų bei įrangos elementai būtų gaminami ir parduodami žemomis kainomis, deja, šiuo metu yra priešingai: originalūs baldai aukcionuose vertinami stulbinančiomis kainomis, o bendrovės „Cassina“ parduodami šiandien pagamintieji yra laikomi itin kokybiškais ir prabangiais. Kita vertus, jos sukurti principai vis dar naudojami net ir 2020 metais!
Teksto autorė: Elena Paleckytė
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektura) | 2020 vasaris.
