Metalo gaminiai suteikia pastatui ypatingo išskirtinumo. Šiuolaikinės jo apdirbimo galimybės leidžia improvizuoti tiek fasaduose, tiek interjere – perforuoto metalo gaminiai, rūdintas metalas, vario ir aliuminio lakštų spindesys kviečia architektus neapsiriboti vien įprastu medžiagų arsenalu.
Moderni tradicijos tąsa
Metalas statyboje ir architektūroje naudotas nuo senų laikų – iš jo kalviai gamindavo durų ir langų vyrius, kaltinius balkonų turėklus, vartų detales. Tačiau ypač metalo gaminiai išpopuliarėjo pramonės revoliucijos pabaigoje, kai buvo pastatytas žymusis Eifelio bokštas Paryžiuje, tapęs šio miesto simboliu.
Vėliau tame pačiame mieste duris atvėrė G. Pompidou modernaus meno centras, suprojektuotas architektų Renzo Piano ir Richardo Rogerso. Jame ažūrinė metalo konstrukcija atlieka laikančiojo karkaso vaidmenį pastato inžinierinėms komunikacijoms. Industriniai ir inžinieriniai pastato elementai, kurie iki šiol buvo slepiami, tapo estetinio pasigėrėjimo objektu.
Po kurio laiko industrinio metalo banga kiek atslūgo ir jis vėl pradėtas naudoti kaip paslėptas konstrukcijos elementas (perdenginiuose, laiptų konstrukcijose, kolonose) arba kaip fasado dalis (skardiniai stogai, lietvamzdžiai, palangės).
Architektų studijos „Archispektras“ nuotr.
Tačiau, kalbant apie išskirtinius statinius, metalas tampa vienu pagrindinių išraiškos elementų architektūroje. „Jis gali būti naudojamas kaip atvira konstrukcija arba kaip apdailos detalė“, – pasakojo architektas Gintautas Natkevičius.
Architektui pageidaujant, konstruktoriai gali preciziškai suprojektuoti ir pastato laikančiąsias konstrukcijas, taip, kad nereikėtų jų slėpti ir būtų galima palikti jas atviras. Jos tampa apdailos dalimi, sukuria savotišką konstrukcijos estetiką, kuria žmogus galėtų pasigrožėti. Tokiu atveju konstrukciniai elementai – visavertė apdailos dalis.
Architektas Aidas Kalinauskas pabrėžia, kad jeigu to reikalauja pasirinktas pastato tipas, jo konstrukcija ir architektūrinė estetinė išraiška, santvaras, laikančiąsias kolonas, metalines sijas ir sąramas galima palikti atviras. „Priklausomai nuo pastato paskirties, tipologijos ir pasirinkto konstrukcinio modelio metalinės laikančiosios konstrukcijos gali būti eksponuojamos arba slepiamos. Aš už matomą konstruktyvą“, – sako architektas. Konstrukcijos jau pačios iš savęs daugeliu atvejų yra puošmena, jei statybininkai montuodami nesugadina estetikos, o konstruktorius būna suprojektavęs „gražius“ jungiamuosius mazgus ir detales.
Architektų studijos „Archispektras“ nuotr.
Natūralumo paieškos
G. Natkevičius atkreipia dėmesį, kad pastaruoju metu metalas vėl grįžta į fasadus ir interjerą. „Visi pajuto, kad natūralios konstrukcijos, natūralios medžiagos, pirmapradės spalvos, pavyzdžiui, nedažyta OSB plokštė, yra gražios, gražūs ir cinkuotos skardos vamzdžiai – tapybiški, nevienodi“, – įsitikinęs pašnekovas. Nerūdijančiojo plieno apdaila atskleidžia natūralios medžiagos, gaminio žavesį.
Dažniausiai dėl architektų šviečiamojo darbo pavyksta įtikinti užsakovus, kad natūralios metalo konstrukcijos gali būti išryškintos. Tą lengviau padaryti, kai rinka prisisotina labai lygių dažytų sienų, lygaus mūro. „10 metų visi kraustosi iš proto, kaip padaryti idealiai lygią sieną, kuri net skambėtų, kaip išmūryti idealiai lygią sieną: vienu metu žmonės buvo per daug susižavėję preciziška apdaila – veidrodinio lygumo sienomis, grindimis. Minimalizmas veikia žiūrovą per tam tikrą kokybę ir kurį laiką visi „kaifuoja“, – komentavo architektas. Tačiau, anot G. Natkevičiaus, vis daugiau atsiranda restoranų ir kavinių, kuriuose baldai sukonstruoti iš paprastų taros dėžių, o sąskaitos atnešamos cinkuotuose kibirėliuose. Tai rodo, kad žmonės pasiilgo paprastumo, natūralumo, pajuto, kaip gera kartais atsipūsti nuo perdėtos kokybės. Tokiu atveju metalas gali puikiausiai pasitarnauti, ypač surūdijęs. Jo pavidalas nuolat kinta, o žiūrovas tarsi stebi vykstantį procesą ir užmezga dialogą su medžiaga. „Jeigu neobliuotas medis įneša tam tikro minkštumo, tai metalą galima palyginti su bosais muzikinėje partitūroje. Jis padeda atsverti perdėtą šilumą, kurią sukuria dažas, medis, tinkas. Metalas yra tas dalykas, kuris padeda subalansuoti. Jis kinta, liejasi kaip akvarelė, yra gyvas, nėra užfiksuotas – vienur kitur pasigavo drėgmės, atsirado daugiau rudų dėmelių. Cinkuotas metalas taip pat kur ne kur pasioksiduoja daugiau. Jis visą laiką kitoks ir žmonėms tai įdomu. Dėvėdamasis jis įgauna brandumo.
Kelia žavesio, nostalgijos jausmą, suteikia laiko tėkmės pojūtį, tarsi smagus flirtas su medžiaga. Tokia yra surūdijusio metalo apdaila, kurio esame nemažai naudoję savo interjeruose, – tvirtina architektas.
Architektų studijos „Archispektras“ nuotr.
Už metalą architektūroje
Metalas mėgstamas ir kaip natūrali, archaiška medžiaga. Architektas A. Kalinauskas jį naudoja fasaduose: tiek stogui aptaisyti, tiek įvairioms detalėms, konstrukciniams elementams. Ypač jo pamėgta rūdinto plieno „Cor-Ten“ apdaila, taip pat aliuminio, cinko, vario lakštai. Kartais tenka ilgai ir kantriai įtikinėti užsakovus, norint pasiekti norimų rezultatų. „Esu „sunkiojo“ metalo gerbėjas, tad man metalas puikiai skamba tiek eksterjere, tiek interjere, kartu su kitomis apdailos medžiagomis, – prisipažįsta architektas. – Interjere dažniausiai metalą naudoju kaip konstruktyvo elementą: kaip kolonas, sijas, laiptasijas, laiptų pakopas; taip pat ir kaip apdailos plokštes: židinių apdailai, laiptų porankiams, baldams, dekoratyviniams šviestuvams.“
Architektas G. Natkevičius pažymi, kad pastaruoju metu nyksta ribos, kokį metalą naudoti. Anot jo, surūdijęs metalas jau irgi pradeda kiek pabosti ir architektai bei dizaineriai, kurie geriausiai jaučia tendencijas, vis dažniau tiek fasado, tiek interjero apdailai naudoja varį, aukso spalvos metalą ar raudoną varį. Taip galima išgauti ypatingas natas, kurios suteikia ypatingo skambesio architektūroje, atsiranda kiek kitokių potėpių.
Architekto žodžiais, kylant energinio naudingumo reikalavimams, vis sunkiau yra pritaikyti metalo gaminius, paliekant juos išorėje kaip konstrukciją ir sykiu apdailos elementus. Reikia atsižvelgti į tai, ar gali atsirasti papildomi šalčio tiltai, ar ne. Gal todėl kartais architektai ar konstruktoriai, nenorėdami apsikrauti papildomu darbu, linkę apdailos klausimą spręsti paprasčiau. Tačiau, turint omenyje šiuolaikines metalo apdirbimo galimybes, būtų gaila palikti šią išraiškingą medžiagą nuošaly.
Architektas A. Kalinauskas siūlo būti kantriems, ryžtingiems ir ieškoti įvairių būdų pritaikyti metalo gaminius. Jis siūlo neabejoti, užsakovams daugiau pasitikėti profesionalais, o architektams nebijoti improvizuoti, juk gyvenimas „heavy metal“ ritmu suteikia daugiau energijos, gerų, pozityvių emocijų ir asmenybės laisvės visur ir visada. „Aš už metalą architektūroje!“ – sako A. Kalinauskas.
Vytenio Raubicko nuotr.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2019 sausis.
