Justina GRAINĖ
Pastaruoju metu medžių šalinimo miestuose tema sulaukia vis didesnio visuomenės dėmesio. Naujuose projektuose po didinamuoju stiklu sekamas kiekvienas sprendimas šalinti medį mieste. Visgi, ko reikėtų vengti formuojant ar atnaujinant viešąsias erdves, kad pavyktų išsaugoti medžius, ir kaip dažnai šiuose procesuose lemiamas žodis tenka specialistams?
Lietuvos dendrologų draugijos prezidentas Arvydas Rutkauskas sako kad, formuojant ar rekonstruojant viešąsias erdves, želdynų ekspertai ar dendrologai kviečiami labai retai. „Dažniausiai rengiant projektą dalyvauja architektai, bet jų komandoje dažniausiai nebūna specialisto, kuris galėtų ištirti dirvožemį, parinkti tinkamiausias medžių ir krūmų rūšis, atsižvelgiant į taršą, vėjuotumą, drėgmės režimą. Todėl taip ir nutinka, kad jau patys susisiekimo infrastruktūros, parkų, skverų ar gyvenamosios aplinkos projektai būna su technologinėmis klaidomis, kalbant apie medžių gerovę ir jų išsaugojimą. O vėliau, įgyvendinant projektą, beveik visada vyksta tik techninė jo priežiūra, o aplinkosauginiai, dendrologiniai darbai vykdomi labai retai“, – sako A. Rutkauskas.
Dažniausiai pasitaikančios klaidos ir sprendimai prižiūrint medžius
Netinkama sodinimo vieta. Kai kurie miestai labai džiaugiasi apželdindami gatves, bet dendrologas įspėja, jog šiose vietose yra fiksuojama didesnė įvairi tarša, stipri kietųjų dangų ir jų pagrindų įtaka. Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad čia žiemą barstoma druska.
Sprendimas. Medžiai turėtų būti atitraukti 2,5–6 m nuo važiuojamosios dalies. Arčiau gatvės galima rinktis krūmus, kurie parenkami ne tokių jautrių taršos poveikiui rūšių.
Nežinoma sodinukų kilmė. Neseniai sostinėje, atnaujinant vieną centrinį prospektą, nudžiūvo daugybė čia sodintų liepų. Kaip vieną galimų to priežasčių specialistas įvardija neaiškią sodinukų kilmę. Dažniausiai iš Olandijos, Italijos ar kitų labiau pietinių šalių atvykę į šaltesnes sąlygas jie gali būti jautresni ne tik klimato veiksniams, bet ir fiziologinėms bei grybinėms ligoms. Be to, sodinukai kartais atkeliauja ne aukščiausios kokybės arba nusilpsta nuo ilgesnio ar netinkamo jų saugojimo iki sodinimo.
Sprendimas. Rinktis tinkamas medžių rūšis. Renkantis medžius miestui, labai svarbu žiūrėti ne tik į dizainą, bet ir į medžio fiziologinius poreikius.
Norint, kad medžiai nebūtų veikiami druskų, prie gatvių ir šaligatvių geriau rinktis medžius, kurie gana gerai pakenčia druskų poveikį: ąžuolai, paprastieji, trakiniai, platanalapiai, totoriniai klevai, gledičijos, robinijos, beržai, kaštonai, tuopos, dekoratyvinės vyšnios, sakuros. Šiems medžiams dažniausiai nebūtinos specialios apsaugos.
Liepos, skroblai, gudobelės, šermukšniai, medlievos, tulpmedžiai, kitos klevų rūšys yra pažeidžiamesnės, todėl jiems reikėtų specialios apsaugos, jei auga arti barstomų druska gatvių.
Iš spygliuočių jautriausi kanadinė cūga, eglės, paprastoji ir veimutinė pušys ir kai kurie kiti.
Per rekonstrukcijų darbus nukirtus per daug šaknų, medžiai miestuose nudžiūva. A. Rutkausko nuotr.
Prastas augavietės grunto įrengimas. „Esu matęs daug pavyzdžių, kai medžiai mieste sodinami į maždaug 1,2–1,5 m skersmens išbetonuotą skylę. Jeigu į tokią duobę sodiname didesnių gabaritų klevą ar liepą – kokia jų perspektyva?“ – klausia specialistas. Maisto medžiagos medžiui baigsis po kelių metų. Lietuvos Statybos reglamente nurodomas 1,5 m spindulys neatsižvelgiant į medžio skersmenį ir tai dažnai tikrai yra nepakankama gana artimai sodinimo perspektyvai ir tam tikrais rekonstrukcijų atvejais.
Sprendimas. Yra technologija, kai medžiai sodinami ant tam tikrų pakeltų poliais korių, taip paliekant medžiui didesnį žemės plotą po dangomis. Kad medis išgyventų 30–40 metų, jam reikia 10–15 kubinių metrų augalinio grunto ir apie 1,2 m gylio. Pavyzdžiui, Olandijoje 40 cm kamieno skersmens medžiui privalu užtikrinti mažiausiai 3 m skersmens plotą dirvos polajyje, o 60–80 cm skersmens medžiui – minimaliai 3,5–4,5 m dydžio atvirą plotą aplink kamieną.
Esu matęs daug pavyzdžių, kai medžiai mieste sodinami į maždaug 1,2–1,5 m skersmens išbetonuotą skylę.
Prasta naujų želdynų priežiūra. Labai svarbu tinkama medžių priežiūra pasodinus. Tai miestuose dažnai daroma netinkamai: jeigu medis laistomas tik per centrą, šaknys, kurios eina į šonus, vandens negauna. Dar blogiau, kai po sodinimo medžiai visai pamirštami palaistyti.
Sprendimas. Kaip pavyzdį galima pateikti Olandijos želdynų priežiūros standartą šiltuoju vegetacijos laikotarpiu: naujai pasodinti medžiai pirmus metus laistomi kas savaitę, antrus – kas dvi, trečiuosius – kas tris.
Netinkama esamų medžių apsauga. Medžius privalu apsaugoti per rekonstrukcijų darbus: uždengti kamienus, apsaugoti šaknų zonas, kas taip pat daroma ne visada.
Sprendimas. Jeigu buvo pažeistos medžio šaknys, atitinkamai proporcingai tiek reikėtų mažinti ir medžio lajos plotą, kad medis nenuskurstų. Pasodinus sistemingai laistyti, pamaitinti trąšomis ir biostimuliatoriais, šaknų zoną pridengti organinėmis medžiagomis, t. y. pamulčiuoti. Jei neįrengtas požeminis laistymas, laistymo kokybę galima pagerinti išoriniais vandeniu užpildomais medžių laistymo maišais.
Lietuvos arboristų asociacijos vadovas Arnas Švelnikas pažymi, kad įstatymai šiandien dažnai yra kliūtis tinkamai medžių priežiūrai mieste: „Mūsų šiek tiek pasenusiame Želdynų įstatyme numatyta medžių apsauga vykstant statyboms. Ten dabar numatyta aptverti medį apsaugant jį 1,5 m plote nuo kamieno, nepriklausomai nuo to, kokios brandos yra medis. Bet dažnu atveju net tai nėra padaroma.“
„Nukirsti medį pigiau nei jį išsaugoti“, – Arnas Švelnikas, Lietuvos arboristų asociacijos vadovas
Specialistas neslepia, kad ši skaudi tema aktuali ne tik mums, bet ir kitoms šalims. Neseniai Rygoje nutiko panaši situacija kaip ir Vilniuje, kai vystytojui nebuvo išduotas statybos leidimas, nes teritorijoje augo didžiulis medis. Jis buvo nukirstas ir taip pašalinta kliūtis statyboms. Tačiau arboristas džiaugiasi, kad medžių išsaugojimo mieste problema visuomenei rūpi vis labiau. Štai Belgijoje jau kuriami bandomieji projektai medžiams išsaugoti: „Pavyzdžiui, yra projektas miesto centre išsaugoti brandžią liepą dar šimtą metų. Čia taip pat kuriami gatvių siaurinimo projektai, gerinantys medžių būklę ir kartu neprastinantys pėsčiųjų kasdienio gyvenimo. Tai įdomūs projektai, kur ir medžiai puikiai atrodo, ir visuomenė jaučiasi gerai“, – sako A. Švelnikas.
Sisteminės klaidos
Neatsižvelgiama į specialistų rekomendacijas. Pasitaiko atvejų, kai arboristai pasiūlo sprendimus, kurie yra geriausia praktika, bet vystytojas pasako, kad pagal įstatymą jam priklauso daryti daug paprasčiau, todėl medžiai galiausiai stipriai nukenčia“, – teigia A. Švelnikas.
„Šiuo metu nė vienoje Lietuvos savivaldybėje nėra visu etatu dirbančio arboristo“, – sako specialistas. – Jeigu remtumėmės užsienio pavyzdžiais, kai kuriose šalyse, kur miestelyje gyvena 10–15 tūkst. gyventojų, savivaldybėje dirba bent vienas arboristas.“
Per maža brandaus medžio atkuriamoji vertė. Specialistas neslepia, kad šiandien praktikoje dažnai, užuot išsaugojus medžius, pasirenkama kurti projektą tarsi nuo tuščio lapo. Dar viena to priežastis gali būti ir per mažos numatytos kertamų medžių kompensacinės sumos. „Tai tikrai daro įtaką. Dabar už didelį medį pakanka sumokėti 1000–2000 eurų. Žinant, kiek medis sukuria vertės valydamas orą, suteikdamas pavėsį, sustabdydamas lietaus absorbciją, tai yra per maža suma“, – pažymi A. Švelnikas.
Medis nevertinamas kaip turtas. Kai atnaujinant Vilniaus Jono Basanavičiaus gatvę buvo suplanuota iškirsti devynis medžius, visuomenė sukilo dėl jų išsaugojimo ir užvirė diskusija: kas mieste svarbiau – pastatas ar medis? „Pastatas – turtas, įvertintas pinigais. Bet medis lygiai taip pat turtas, tik biologinis. Ir jis yra visų – pro medį praeina ne tik to namo gyventojai. Yra buvę, kai medžiai pasodinti ar išaugę ne vietoje, ardo pamatą, todėl kiekvienu atveju reikia atlikti papildomus tyrimus, o ne skubėti juos pjauti. Pasikvietus specialistus, galima rasti bendrą sutarimą tarp tų, kuriems medis brangesnis, ir tų, kuriems brangesnis pastatas“, – sako A. Švelnikas.
Sprendimai
Formuojant arba rekonstruojant viešąsias erdves, reikėtų laikytis toliau išvardytų taisyklių.
Atlikti tyrimus. Būtent pirminis arboristinis medžių vertinimas yra svarbiausias žingsnis tiek formuojant naujas, tiek atnaujinant esamas viešąsias erdves mieste. Tai dar prieš ruošiant projektą leidžia numatyti, ar reikalinga šalinti medžius dėl jų netinkamos ar pavojingos būklės.
Nustatyti augalų apsaugos zonas. Tai palengvintų darbą architektams, nes jie turėtų duomenis, kuriais remdamiesi ir galėtų projektuoti viešosios erdvės tvarkymą.
Rinktis tinkamas dangas. Svarbiausia, kad dangos aplink medžius būtų laidžios, medžio šaknys neturėtų būti uždengiamos kietosiomis dangomis.
Įvertinti sodinukų kokybę. Pasak specialisto, prasti sodmenys iš medelyno – visos Europos problema.
Paruošti sodinimo vietą. „Nebūtinai Vilniuje, bet ir daugelyje miestų yra tekę matyti, kai augalas tiesiog įkišamas į naują auginimo vietą, o ne pasodinamas. Jeigu tai tėra suformuota kieta skylė, naujos medžio šaknys neturi kur augti“, – sako A. Švelnikas.
Atsakingai laistyti. Arboristas sako, kad apie 50 proc. medžio išgyvenimo po pasodinimo sėkmės nulemia jo priežiūra: „Svarbiausia – laistymas. Nepalaistytas medis nudžiūva. Esu matęs atvejų, kai naujai pasodinti medžiai nepalaistomi net per didžiuosius vasaros karščius.“
Per tankiai suaugę medžiai kuria miško, o ne parko įvaizdį. Pernai baigta Klaipėdos skulptūrų parko rekonstrukcija. Šis projektas didžiulių aistrų sukėlė todėl, jog čia buvo pašalinta beveik 350 blogos būklės, grėsmę kėlusių, savaiminių medžių. Nors pirminiame plane siūlyta iškirsti 900 medžių, vėliau iškirsta 550. Projekte dirbusi architektė M. Ramanauskienė, paklausta, kaip pavyko rasti sutarimą su visuomene, neslepia, kad tai buvo sudėtinga, taip ir nepavyko visuomenei paaiškinti, kuo skiriasi miškas nuo parko. „Klaipėdos skulptūrų parkas yra buvusios miesto kapinės. Vėliau kapinės buvo sunaikintos, jų vietoje įsteigtas skulptūrų parkas. Dalis parko buvo tvarkoma, o kita dalis – visai apleista. Didžioji parko dalis labai ūksminga. Medžiai, ypač senųjų kapinių dalyje, auga labai tankiai, yra savaiminiai, nesuformuoti, daugiakamieniai, stelbia vienas kitą. Charakteringa tokiose augimvietėse aukštai iškeltos medžių lajos, nėra apatinių šakų, kas suteikia jiems daugiau miško, o ne parko medžio įvaizdį. Visa tai yra ilgalaikio apleisto medyno formavimosi pasekmė. Vasarą pro tankią lapiją ant žolinės paklotės patenka labai mažai šviesos, todėl parke žolinė augalija labai skurdi“, – apie tai, kaip parkas atrodė prieš pokyčius, pasakoja ekspertė.
Norimas rezultatas nepasiektas. Dėl medžių kirtimo klausta ir dendrologų nuomonės, visi medžiai buvo inventorizuoti, tad galiausiai priimtas sprendimas pašalinti 300 medžių. „Bet jau dabar matyti, kad norimas rezultatas nepasiektas. Reikėjo šalinti visus numatytus. Tiesiog nusileidome arba, kaip pasakė vienas kolega, „stuburas neatlaikė“, – prisipažįsta architektė.
Sprendimas: daugiau pasitikėti specialistais. Specialistė sako pastebinti atvejų, kai medžiai šalinami be reikalo. Bet barbarais apšaukiami ir tie, kurie šalina medžius, kurie stelbia kitus augalus, savaime sudygę jauni medeliai siurbia energiją iš kitų brandžių medžių. Ir priduria, kad visais atvejais sprendimą turėtų priimti specialistai: dendrologai, miškininkai, kraštovaizdžio specialistai.
Architektė pabrėžia, kad dažnai viešųjų erdvių projektuose pateikiamos rekomendacijos želdynų priežiūrai, bet jos dažniausiai lieka tik popieriuje: „Manau, kiekvienas atvejis yra specifinis. Jei visuomenė daugiau pasitikėtų specialistais, tikrai būtų geriau. Pavyzdžiui, Klaipėdos skulptūrų parkui reikia kasdienės priežiūros. Turi būti komanda, kurioje dirbtų ir dendrologai, ir arboristai. Ir dirbtų ne kartą per pusmetį, o kasdien. Kol to nebus, mūsų rekomendacijos bevertės.“
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“ | 2024 VIEŠOSIOS ERDVĖS
