Aplinkos ministerijos išplatintame kvietime dalyvauti daugiabučių renovacijoje pirmąsyk paminėtas reikalavimas naudoti termoizoliacines medžiagas, turinčias Europos techninį įvertinimą. Specialistai tvirtina – toks reikalavimas anokia naujiena, tačiau jo vaidmuo itin svarbus užtikrinant į statybvietes patenkančių medžiagų kokybę.
Galimybių – ne viena
Į statybų aikšteles patenka medžiagos, sertifikuotos pagal Europos darniuosius standartus, adaptuotus Lietuvai. Remiantis šiais standartais, termoizoliacinėms medžiagoms suteikiamas CE ženklas. Antrasis būdas gauti kokybę patvirtinantį ženklą – Europos techninis įvertinimas. Žemesnė riba – nacionalinis techninis įvertinimas, kuriuo remiantis galima sertifikuoti medžiagas ar sistemas. Nacionaliniu techniniu liudijimu paženklintos termoizoliacinės medžiagos gali būti naudojamos tik Lietuvoje.
Daugelis šiltinimo sistemų – ne ketvirtos grupės pagal sertifikavimo schemą, o pirmos–trečios, kas reiškia griežtesnius sertifikavimo reikalavimus. Pagal įmonės standartą galima sertifikuoti tik tas medžiagas arba sistemas, kurias numato ketvirtoji schema. Tai yra dažai, išorės ir vidaus tinko skiediniai ir kt.
Įmonės standartas naudojamas statybos produktams, kurie yra nestandartiniai, t. y. kai nėra darniojo Europos standarto, lietuviškojo standarto, Europos ar nacionalinio techninio įvertinimo. Remiantis įmonės standartu, sertifikuojančios produktus įstaigos turi teisę atlikti sertifikavimo procedūrą.
Renovacijoje populiariausios tinkuojamoji ir vėdinamoji fasadų sistemos. Renkantis vėdinamųjų fasadų sistemą, naudojami įvairiausi metaliniai, mediniai, metaliniai profiliai su plastikiniais intarpais, sumažinantys ilginių ir taškinių šilumos tiltelių susidarymą.
Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkai kuria ir naujų termoizoliacinių medžiagų: panaudoja kanapių pluoštus, tiria erogelio, pūstojo stiklo, polistireninio putplasčio granulių įtaką lengvųjų betonų savybėms, pasitelkia vakuumavimo sistemas, kai šilumą izoliuojančios medžiagos izoliuojamos vakuume, kad būtų išgautos geriausios šilumą išsaugančios savybės.
Polistireninio putplasčio ir mineralinės vatos gamintojai, anot KTU mokslininko Žymanto Rudžionio, taip pat ieško inovacijų, padedančių sumažinti šilumos laidumo koeficientą. Lietuvoje, pašnekovo teigimu, tik pavieniai gamintojai siūlo išbaigtus šilumos tiltelių konstrukcinius sprendimus, ypač balkonų, lodžijų, langų angokraščių ir kitų pastato elementų, kuriems reikalingi efektyvūs šilumos tiltelių sprendiniai. Tinkamai neapskaičiavus ilginių šilumos tiltelių, rasoja ar pelija sienų kampai, ypač stogo ir balkonų sandūros su atitvarine siena, langų angokraščiai bei kt.
„Projektų rengimo centro“ nuotr.
Daugiabučių kiemuose – vietos elektromobiliams
Pagal 2018 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (2018/844), kuria iš dalies keičiama Direktyva 2010/31/ES dėl pastatų energinio naudingumo ir Direktyva 2012/27/ES dėl energijos vartojimo efektyvumo, valstybės narės nustato minimalaus įkrovimo prieigų skaičiaus įrengimo reikalavimus.
Šiuo metu yra rengiamas statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2011 „Gatvės. Bendrieji reikalavimai“ pakeitimas, kuriame bus reglamentuotas įkrovimo prieigų skaičius.
Naujų gyvenamųjų ir negyvenamųjų bei rekonstruojamų, atnaujinamų (modernizuojamų) ar remontuojamų gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų, jeigu pastate yra daugiau kaip dešimt automobilių stovėjimo vietų, turės būti įrengta bent viena elektromobilių įkrovimo prieiga ir kabelių kanalų infrastruktūra, t. y. elektros kabelių kanalai, kas penktoje automobilių stovėjimo vietoje, kad būtų galima vėliau įrengti elektromobilių įkrovimo prieigas.
Aliuminis renovacijos projektuose
Energiškai efektyvių pastatų, ypač visuomeninių, fasadų apdailai dažnai naudojamos aliuminio kompozito plokštės, tačiau renovacijoje jos naudojamos kukliau: galbūt tokiai situacijai reikšminga viešųjų pirkimų organizavimo tvarka, kur lemiamą įtaką turi mažiausia kaina. Taip pat aliuminio gaminiai naudojami vėdinamųjų fasadų laikantiesiems profiliams (tvirtikliams) įrengti, kurie pasižymi ilgaamžiškumu, atsparumu korozijai, nedideliu konstrukcijos svoriu, dideliu tvirtumu, lengvu apdirbamumu. Aliuminis – brangesnis produktas, tačiau, KTU mokslininko žodžiais, dažnai duoda efektyvesnį rezultatą.
Renovuojant daugiabučius, Ž. Rudžionio požiūriu, derėtų siekti ne C ir netgi ne B, o A energinio naudingumo klasės. Tokiam „šuoliui“ tereikia maždaug 20 proc. didesnių investicijų. Iš esmės storėja termoizoliacinės medžiagos sluoksnis, o išorinė fasado apdaila išlieka ta pati, žiūrint iš orinių atitvarų renovavimo aspektu. Beje, skaičiuojama, kad termoizoliacinės medžiagos – pigiausias elementas renovacijos sąmatoje. Tiesa, atsiranda griežtesnių reikalavimų pastato sandarumui, vėdinimo ir šildymo sistemų efektyvumui. Bet praėjus dešimtmečiui, gali prisireikti vėl renovuoti jau atnaujintus pastatus, nes jų energinis naudingumas per mažas. Kaip sako tautos išmintis – šykštus moka du kartus.
Statybos ir teritorijų planavimo politikos grupės vyresnysis patarėjas statybos sektoriaus pažangos ir statybos produktų politikos klausimais Dainius Čergelis paaiškino, kad išties Aplinkos ministerijos kvietime dalyvauti daugiabučių renovacijoje buvo įrašytas reikalavimas, kad išorinių sienų ir cokolio šiltinimo darbams turi būti naudojama išorinė termoizoliacinė sistema, kurią turi sudaryti kaip vieno gamintojo statybos produktas į rinką pateiktas statybos produktų rinkinys (komplektas), turintis Europos techninį įvertinimą ir paženklintas CE ženklu, arba turintis nacionalinį techninį įvertinimą, arba minėtos sistemos turi būti suprojektuotos naudojant atskirus nustatyta tvarka CE ženklu ženklinamus statybos produktus.
Šis reikalavimas, anot ministerijos atstovo, tinkuojamojo fasado sistemai taikomas jau kone dešimtmetį. Nuo šiol jis galios visoms šiltinimo sistemoms. Gamintojai, laikydamiesi naujojo įpareigojimo, patvirtina, kad yra tinkamai įvertinę šiltinimo sistemos veikimą.
„Projektų rengimo centro“ nuotr.
Įkandin – visuomeniniai pastatai
Viešųjų pastatų energinio naudingumo didinimo programoje numatyta, kad Energetikos ministerija rūpinasi valstybės viešųjų pastatų energijos vartojimo naudingumo didinimu. Šio tikslo siekiama skatinant efektyvesnį energijos, reikalingos viešiesiems pastatams šildyti ir apšviesti, vartojimą – dažniausiai pasitelkiant pastatų ir jų energinių sistemų atnaujinimo priemones, joms įgyvendinti skiriant ES fondų paramą.
Planuojama, kad iki 2020 m. bus modernizuoti apie 365 tūkst. kv. metrų centrinės valdžios viešųjų pastatų. Tai leis šiuose objektuose sutaupyti apie 60 gigavatvalandžių metinės priminės energijos kiekio, arba kasmet sutaupyti apie 3 mln. eurų. Atnaujinti objektai turės pasiekti ne mažesnę nei C energinio naudingumo klasę, be to, šiuose pastatuose galutinės energijos sąnaudos turės būti bent 30 proc. mažesnės. Tai ne tik leis sumažinti į atmosferą išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, bet ir sukurs geresnes darbo ir buvimo sąlygas darbuotojams bei lankytojams.
Pastaraisiais metais numatytas finansavimas net devynių viešųjų pastatų atnaujinimui: keturiems Panevėžio pataisos namų pastatams Panevėžyje, Kauno apskrities viešosios bibliotekos ir M. K. Čiurlionio dailės muziejaus pastatams Kaune, Respublikinio priklausomybės ligų centro ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro pastatams Vilniuje, taip pat Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Operacinių korpusui. Minėtų pastatų atnaujinimo projektavimo ir įgyvendinimo darbai turėtų prasidėti jau šįmet.
„Projektų rengimo centro“ nuotr.
Turi daugiau ambicijų
Daugiabučių atnaujinimo (modernizavimo) techninius darbo projektus rengiančios bendrovės „Projektų rengimo centras“ projektų vadovas Tadeušas Meškunecas teigė, kad jo praktikoje dažniausiai daugiabučių renovacijoje naudojamas šiltinimo būdas – vėdinamojo fasado sistema. Populiariausia fasadų apdailos medžiaga – akmens masės plytelės arba fibrocementinės plokštės.
Pašnekovas sakė pastebintis ir tai, kad jei prieš kurį laiką daugiabučių renovacijoje tebuvo apsiribojama C energinio naudingumo klase, pastaruoju metu kone 20 proc. daugiabučių savininkų apsisprendę palypėti vienu laipteliu – siekti B klasės.
Kalbėdamas apie aliuminį atnaujinant daugiabučius, pašnekovas minėjo kelis jo panaudojimo būdus: vėdinamojo fasado karkasui įrengti (laikantysis karkasas – T ir L profiliai) naudojamas aliuminis profilis yra lengvas ir patvarus. Siekiant sumažinti šilumos tiltelius, konsolės dažniausiai naudojamos iš nerūdijančiojo plieno, kurio šilumos laidumo koeficientas aliuminį lenkia kone 10 kartų. Taip pat aliuminis naudojamas įrengiant šaltas stumdomąsias balkonų stiklinimo sistemas.
Komentaras
Aukščiausios kategorijos architektūros tyrimų, projektavimo ir ekspertizės specialistas Robertas ZILINSKAS.
Istorinių pastatų atnaujinimo projektuose, priklausomai nuo tokių pastatų statuso ir savybių, dažnai susiduriama su galvosūkiu, kaip rekonstruoti paveldo objektą, neprarandant jo vertės plačiąja prasme, nepažeidžiant paveldosaugos reikalavimų ir užtikrinant šiuolaikinius komforto, funkcionalumo poreikius.
Lengvas ir plastiškas aliuminis nėra tradicinė senovinių pastatų statybinė medžiaga. Aliuminiui išlydyti reikalinga elektra. Kol jos nebuvo, aliuminis statybose iš viso nebuvo naudojamas. Ugnimi jis nelydomas. Tuomet statant pastatus būdavo naudojamos tokios pagal savo išvaizdą į aliuminį panašios medžiagos kaip cinkas arba alavas.
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje cinkas ir alavas buvo naudojami stogų dangoms. Cinkas, beje, dar kartais buvo naudotas hidroizoliacijai – pavyzdžiui, Kauno tvirtovėje. Ir tik šiais laikais atkreiptas dėmesys į aliuminį, kuris yra praktiškas, nes jo lydinys chemiškai stabilus – nekoroduoja. Šiuo požiūriu aliuminis išsiskiria iš kitų metalų.
Po kontakto su oru jis iš karto pasidengia plona oksido plėvele, kuri apsaugo metalą nuo tolesnės korozijos. Įprastomis sąlygomis jis nėra blizgus.
Aliuminis, kaip pagalbinė medžiaga, labai tinkamas paslėptoms istorinių pastatų konstrukcijoms įrengti. Jis dažnai naudojamas konstruojant langus, užpildant matomus intarpus. Taigi, aliuminis puikiai praverčia dedant naujus langus į senus pastatus.
Tarptautiniuose paveldosaugos dokumentuose yra nuostata, kad istoriniuose pastatuose turėtų skirtis pastato atnaujinimo elementai nuo buvusiųjų. Pastarųjų imituoti tikrai nereikia. Tad aliuminis kai kuriais atvejais tinka ir tokių statinių durims.
Aliuminis, beje, dar gali būti panaudotas jį padengus kitais metalais. Pavyzdžiui, variu, galvaniniu būdu. Tokiais atvejais „aliuminiškumas“ nėra akivaizdus, bet patvarumas garantuotas, nes ši savybė būtent ir išgaunama aliuminį derinant su kitomis medžiagomis.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 vasaris.
