Gegužės mėnesį Barselonoje įteiktas Europos šiuolaikinės architektūros Mies van der Rohe prizas. Kas dvejus metus apdovanojimas skiriamas naujam architektūros kūriniui, kuris geriausiai atspindi europietiškos architektūros vertybes: architektūros kokybę konceptualumo, socialiniu, kultūriniu, techniniu ir konstrukciniais aspektais, taip pat propaguoja tvaraus ir išmanaus Europos miesto kaip europietiškosios ekonomikos centro modelį.
Konkurse, kuriam šiemet buvo pateikti beveik 400 projektų iš 38 šalių, didžiuoju prizu apdovanotas 530 socialinių būstų renovacijos projektas „Grand Parc Bordeaux“. Trijų daugiabučių atnaujinimo projektą sukūrė Prancūzijos architektų komanda: Anne Lacaton, Jeanas Philippe‘as Vassalis, Fredericas Druotas ir Christophe‘as Hutinas.
Akyliau stebintiems šio prizo istoriją, toks finalas labai iškalbingas ir kartu priverčiantis kilstelėti antakį. Prieš dvejus metus geriausio Europos pastato laurus nuskynė taip pat rekonstruotas daugiabutis Amsterdame. Mies van der Rohe prizo komisija ir organizatoriai nuosekliai siunčia aiškią žinutę: Europa orientuojasi ne į įspūdingas formas, bet į etišką ir atsakingą architektūros turinį ir esamų išteklių panaudojimą. Tačiau kodėl antrą kartą daugiabučio renovacija? „Mano nuomone, A. Lacaton ir J. Vassalio projektas pralenkia mūsiškį, nes architektai sukūrė didžiulę pridėtinę vertę – papildomas erdves būstuose. Įspūdį daro ir tai, kaip buvo organizuojamas procesas: gyventojai per rekonstrukciją liko gyventi savo būstuose, o tai didelis iššūkis“, – sako 2017-ųjų Mies van der Rohe prizo nugalėtojas, šių metų prizo vertinimo komisijos narys architektas Kamielis Klaasse.
Apie daugiabučių renovacijos temos iššūkius, svarbiausias vertybes ir įdomiausius išradimus atnaujinant būstą Lietuvos architektų sąjungos pirmininkė Rūta Leitanaitė laidoje „Reikia architekto“ kalbėjosi su projekto „Grand Parc Bordeaux“ autoriais: architekte A. Lacaton, J. P. Vassaliu ir Ch. Hutinu.
Projekto „Grand Parc Bordeaux“ autorių nuotr.
Pažvelgus į Jūsų studijos patirtį, matyti, kad esamų pastatų atnaujinimo, rekonstrukcijos tema Jums yra svarbi ir įdomi. Tačiau tai nėra sritis, kuri architektui žadėtų labai patrauklius honorarus ar matomumą, tarptautinę šlovę. Iki šio apdovanojimo, žinoma. Iššūkis kurti kokybę turint nedaug išteklių gali būti ir patrauklus, tačiau vis dėlto dauguma architektų svajoja apie galimybę projektuoti įspūdingus, unikalius pastatus. Kodėl Jūs pasirinkote tokią kuklią temą?
A. Lacaton: Požiūris, kurį mes formavome nuo savo profesinės veiklos pradžios, gimė palaipsniui. Jis apima ne tik renovaciją. Kalbu apie tai, ką mes laikome prasminga architektūra. Tai ne medžiagos, ne forma kaip įvaizdis, ne fasadai. Tai – apie architektūros kuriamas erdves gyvenimui, santykius tarp žmonių. Kita vertus, manau, kad antrinio panaudojimo kultūra yra labai ambicinga. Tai tam tikras avangardas, lyg žaidimas. Mes, architektai, žaidžiame su suvaržymais, bandydami rasti sumanų kelią iš situacijos, neigiamą paversdami kažkuo teigiamu, nemalonų ar bjaurų kažkuo išskirtiniu. Tai iššūkis, kuris ir ambicingas, ir labai malonus. Niekada nemaniau, kad rekonstrukcija – kažkokia antrarūšė užduotis. Kalbant apie daugiabučius, mes jau dvidešimt metų kovojame prieš jų griovimą. Tai labai pozityvus procesas, gimdantis tam tikrą metodologiją, filosofiją. Visada sakysiu, kad architektūros jėga gali būti ir kur nors kitur nei tik formoje.
J. Vassalis: Reikalingi ir nauji pastatai, tačiau renovacija reikalinga todėl, kad tuose namuose jau yra žmonių su savo gyvenimais. Iškeldinimas kažkur kitur ir fizinės aplinkos, kuri yra žmonių gyvenimo atspindys, sunaikinimas juos traumuotų. Be to, tai yra ir etinis energijos naudojimo globaliu mastu klausimas. Nauja statyba sunaudoja be galo daug energijos. Mūsų propaguojamas požiūris – tai ekosofija, kuri apima ir išteklių, ir socialinę ekologiją, ir ekonomiką, ir architektūros kokybę. Miestuose reikia vis daugiau būsto, nes žmonių tik daugėja. Tačiau negalima pamiršti, kad daug būsto jau ir turime.
Ch. Hutinas: Architektai dažniausia pradeda nuo tabula rasa. Mūsų projekto atveju esančiame name gyveno žmonės. Tokia situacija daug sudėtingesnė ir pareikalavo daug kūrybiškesnio ir įdomesnio sprendimo. Kartais nutinka, kad, projektuojant visai naują pastatą, tikras gyvenimas ir tikri žmonės pamirštami.
Projekto „Grand Parc Bordeaux“ autorių nuotr.
Po Antrojo pasaulinio karo Europą užpildė nauji būstai, pastatyti pagal modernizmo principus: namas turėjo būti nebrangus pastatyti, statybos turėjo vykti greitai, o vidaus erdvės turėjo būti racionalios. Teorijoje šie principai atrodo labai teisingi, deja, realybėje toks būstas retai kada buvo kokybiškas, o šiandien neretai vadinamas beviltiškai nusidėvėjusiu. Nereta nuomonė, kad tokius daugiabučius geriausia tiesiog nugriauti ir jų vietoje statyti naujus.
Ch. Hutinas: Kalbant apie būsto erdvių organizavimą, šiandien mes statome lygiai tą patį, tačiau būstas, kurį siūlo privati rinka, yra mažesnis nei tas, kuris buvo kuriamas septintajame dešimtmetyje. Problema yra tai, kad ir prieš penkiasdešimt metų, ir dabar statome pagal funkcionalizmo taisykles. Viskas yra išsprendžiama: vieta, kur ir kaip miegame, mylimės, bendraujame. Visas gyvenimas suplanuotas. Bordo daugiabučių projekte mes sukuriame papildomą erdvę, kurioje žmonės yra laisvi apsispręsti, kaip ir ką veikti.
J. Vassalis: Mes tikime, kad ne architektas, o pats gyventojas turi nuspręsti, kaip nori gyventi.
Ch. Hutinas: Taip pat šiuo projektu parodėme, kad prieš penkiasdešimt metų pastatytuose daugiabučiuose nesudėtinga įrengti tikrai didelius, erdvius būstus.
J. Vassalis: Nesutikčiau, kad modernizmo laikais sukurtas būstas buvo prastos kokybės. Jis šiandien prastas todėl, kad jo priežiūrai nebuvo skiriama pakankamai dėmesio. Mes, architektai, pritaikome tokius pastatus šiandienos gyvenimui. Labai dažnai būsto kokybės problema slypi ne architektūroje, bet urbanistiniame planavime. Gali gyventi nuostabiame pastate, bet jeigu greta jo nebus jokių viešųjų erdvių, aptarnavimo objektų, tai bus ne miestas, o triušio ola.
Projekto „Grand Parc Bordeaux“ autorių nuotr.
Paprastai renovacija, ypač politikų akimis, suvokiama kaip priemonė taupyti energiją. Todėl daugelyje Europos šalių būsto atnaujinimo programos apsiriboja apšiltinimu ir energijos sunaudojimo rodiklių pagerinimu. Savo projektais Jūs teigiate, kad renovacija gali būti daug daugiau. Kokią aplinką norite sukurti tokių pastatų gyventojams? Kokią pridėtinę vertę kuriate?
A. Lacaton: Svarbiausia – gera erdvė gyventi. O tai reiškia nejausti suvaržymų, jaustis savame kailyje. Beje, tai galioja ne tik būstui, bet ir darbo vietai ar laisvalaikio erdvei. Erdvė turi suteikti laisvę.
Minėjote, kad daugiabučių renovacija daugiausia susijusi tik su techninių parametrų optimizavimu. Tai didelė klaida. Prancūzijoje ją taip pat darėme. Bet dar devintojo dešimtmečio pabaigoje supratome, kad tai nėra teisingas kelias. Gyvenamieji namai, kuriuos nugriovėme prieš dešimt metų, jau buvo atnaujinti prieš dvidešimt, tačiau be jokio dėmesio erdvės pagerinimui, žmonėms. Mes į gamtines sąlygas, klimatą žiūrime kitaip – nesistengiame nuo jo izoliuoti gyvenamąją erdvę ir atsiriboti, bet žaidžiame su juo. Nes gamta suteikia daug išteklių: saulę, šviesą, vėdinimą. Jeigu mes tai sugebame panaudoti sumaniai, pavyzdžiui, kurdami balkonus, žiemos sodus, taip galime sutaupyti energijos daug daugiau, nei apklijuodami namus šilumos izoliacija, sykiu sukurti daug kokybiškesnę erdvę gyventi. Taip pat galime sukurti ir papildomos erdvės, kurios gyventojai labai pageidauja. Deja, visi reglamentai paremti įprastomis, sakyčiau, pasenusiomis apšiltinimo sistemomis, skirtomis sukurti visiškai vienodai atmosferai. Inovacijoms skintis kelią šioje srityje nėra lengva, tačiau matome, kad pamažu pasikeitimai vyksta, nes šiandien galime papasakoti apie architektūrinius sprendimus, kurie pasiteisino taupant energiją. Tiems, kurie dirba renovacijos srityje, labai svarbu suvokti, kad kiekvienas euras, išleistas technologijoms ir statybos medžiagoms, turėtų kilstelėti ir gyvenamosios erdvės kokybę. Daugiabučių atnaujinimas, vykęs prieš trisdešimt metų Prancūzijoje, kuris buvo iš esmės fasadų apšiltinimas, buvo klaida, nes neatnešė jokios naujos vertės. Bordo projekte sukūrėme naują maksimalią kokybę, kuri išliks dar bent 50 metų.
Ch. Hutinas: Renovuojant daugiabučius, pirmiausia stengiamasi pašalinti technines kliūtis, tačiau joms išspręsti nepakanka tik techninių sprendinių. Būtina mąstyti plačiau. Pirmiausia apie tai, kaip žmonės gyvena. Manome, kad gyventojai geba rasti tokią gyvenimo būdo formulę, kuri būtų tvari ir tausojanti. Jie puikiai žino, kaip naudotis savo būstu. Todėl vietoj to, kad pasirinktume įprastą apšiltinimo formulę – apklijuoti namą šilumos izoliacija, Bordo daugiabučiuose įrengėme papildomą konstrukciją prie senojo fasado: įstiklintus žiemos sodus. Butą nuo žiemos sodo skiria termoužuolaida, kuri palaiko tolygią temperatūrą bute, o žiemos sodo lange įtaisytos šešėlį metančios žaliuzės, kurios vasarą neleidžia vidui įkaisti. Taigi, žiemos sodai, padidindami būstus beveik 50-čia kvadratinių metrų, taip pat veikia ir kaip šilumos izoliacijos sluoksnis.
Projekto „Grand Parc Bordeaux“ autorių nuotr.
Daugiabučių Bordo mieste projekte nusprendėte nekeisti esamo butų suplanavimo. Kodėl? Ar originalus butų suplanavimas – geriausias, koks tik galėtų būti tuose namuose?
A. Lacaton: Svarbiausias bet kurio projekto pradžios žingsnis – inventorizacija. Kas veikia, ko trūksta, ką reikia keisti? Apsilankę Bordo socialinių daugiabučių būstuose pamatėme, koks tikras ir dėl to nuostabiai gražus ten įsikūrusių žmonių gyvenimas. Iš tiesų didžiausia šių daugiabučių vertė yra gyventojų sukurtas identitetas. Ir mums buvo svarbu tą vertę išlaikyti.
Antra, pasiūlėme atlikti renovacijos darbus neiškraustydami gyventojų. Dėl to dideli pakeitimai planuojant būstus nebuvo įmanomi. Kartu su gyventojais identifikavome problemas: pavyzdžiui, nepakankamus, pasenusius elektros tinklus. O pagerindami tai, kas jau yra, pasiūlėme ir kai ką daugiau: naują erdvę naujoms veikloms. Prie esamo fasado priglaudėme naują, ant savarankiškai stovinčių pamatų stovintį žiemos sodų bloką. Visi elementai buvo pagaminti iš anksto, todėl statyba vyko labai greitai – vieno buto rekonstrukcija truko ne daugiau kaip 12 dienų, įskaitant žiemos sodo įrengimą ir interjero renovaciją. Išsitekome tipiškai renovacijai pritaikytame biudžete, o gyventojų nuoma nepadidėjo. Mūsų pasiūlytas sprendimas davė daugialypių privalumų. Pirma, vietoj nedidelių langelių įrengus įstiklintas žiemos sodų sienas, atsivėrė vaizdai į aplinką, dangų. Naujuose žiemos soduose gyventojai veikia ką tik nori: vieniems tai nauja svetainė, kitiems – stalo futbolo vieta, tretiems – oranžerija, ketvirtiems – treniruočių erdvė ir taip toliau. Be to, toks sprendimas taip pat padėjo išspręsti ir daug techninių iššūkių, tokių kaip apšiltinimas, energijos taupymas, saugumas. Taip daryti išmintingiau: išlaikyti planavimą ir padidinti būstą papildoma patalpa, nes taip trūkumai, susiję su erdvės stoka sename būste, kompensuojami. Tai efektyvumo strategija – būti taupiam ir tuo pačiu dosniam išsitenkant tame pačiame nedideliame biudžete.
J. Vassalis: Sename pastate gyvenimas jau yra – tai žmonių sukurtas paveldas, tam tikra jų gyvenimo aplinka. Architektas neturi teisės ateiti į pastatą ir sugriauti jame jau esančio gyvenimo. Jis gali tik padėti žmonėms.
Ch. Hutinas: Projekto objektas – žmogaus būstas, jo istorija su atsiminimais. Socialiniame būste gyventojas neturi teisės atsinešti savo istorijos, nes socialinio būsto gyventojai keičiasi greitai. Savo projekte norėjome pabrėžti socialinio būsto gyventojų asmenines istorijas, jų vertę. Suteikėme jiems teisę rašyti, tęsti savo istorijas.
Projekto „Grand Parc Bordeaux“ autorių nuotr.
Kaip jau minėjau pokalbio pradžioje, Bordo kvartalas nėra pirmasis Jūsų sukurtas daugiabučių renovacijos projektas. Panašius architektūrinius sprendinius pasiūlėte ir, tarkime, la Tour de Pretre projekte. Regis, radote universalią renovacijos formulę: naujai įrengiamas žiemos sodų blokas, stovintis ant atskirų pamatų, stumdomosios stiklo durys, termoužuolaida, pirmojo aukšto erdvės sujungimas su lauku, gamykloje pagamintų elementų naudojimas, kuris leidžia statybas vykdyti labai greitai. Ar tą pačią schemą verta kartoti kituose miestuose ar net šalyse?
A. Lacaton: Požiūrį – taip. Tai darbo metodas, apie kurį kalbėjau: pirmiausia išnagrinėti, ką turime šiandien, ko trūksta ir ką galėtume pridėti. Kartais tai žiemos sodai, kartais – kažkas kita, nes žiemos sodas nebūtinai tiks šalto klimato zonoje. Nemanau, kad į Bordo projektą reikėtų žiūrėti kaip į klonuojamą formulę. Svarbiau suprasti filosofiją, požiūrį, metodą ir ekonominį modelį. Tuomet tai galima kartoti bet kur, nes viskas prasideda dideliu dėmesiu tam, kas jau yra. Aklai kartoti kokius nors technologinius ar architektūrinius sprendimus nėra protinga.
Projekto „Grand Parc Bordeaux“ autorių nuotr.
Per Bordo kvartalo renovaciją gyventojai liko gyventi savo būstuose. Tai – daug jautrumo ir susikalbėjimo reikalaujanti situacija. Kaip vyko bendradarbiavimas su socialinio būsto gyventojais?
J. Vassalis: Paaiškinome gyventojams, koks yra mūsų ir jų darbas. Kiekvienas turi gerai suvokti, ką sugeba ir ką turi padaryti.
Ch. Hutinas: Gyventojai nemoka rengti projektų, o mes, architektai, neturime įgūdžių kontroliuoti žmonių gyvenimų.
J. Vassalis: Diskutavome su gyventojais apie tai, kaip turėtų būti sutvarkytos vonios, kaip reikėtų pagerinti elektros sistemą, bet ne daugiau.
Projekto „Grand Parc Bordeaux“ autorių nuotr.
Kuo labiausiai džiaugiatės šiame projekte?
J. Vassalis: Name gyvenančių žmonių džiaugsmu.
Ch. Hutinas: Kasdieniu gyvenimu. Man nerūpi sukurti tik gražią formą, aš noriu sukurti prasmingą turinį. Kai matai, kad tavo darbas padėjo žmonėms susikurti geresnį gyvenimą, tai pats didžiausias atlygis už pastangas.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 liepa/rugpjūtis.
