Pažadėtojo investicijų rojaus belaukiant – realybė bado akis
Lietuva patraukli užsienio investuotojams, nes turi aukštos kvalifikacijos specialistų, kurie noriai sutinka jiems dirbti motyvuoti gerais atlyginimais. Į mūsų šalį žengiančioms užsienio kompanijoms čia kurtis ir patogu, ir per daug išlaidauti nereikia: darbo ir gyvenimo būdo kultūra Lietuvoje atitinka vakarietiškas vertybes, o štai darbo sąnaudos vis dar gana žemos. Ir vis tik, kodėl tokios „visuotinės gerovės“ sąlygomis šalies ekonomika neauga kaip ant mielių? Kodėl ne visi laisvosios ekonominės zonos ir pramonės parkų projektai pasiteisino ir kiek jų iš viso reikia Lietuvai?
Nors nei vienas iš kalbintų ekspertų nesiryžo spėlioti, koks pramonės parkų skaičius būtų optimalus Lietuvai, dėl vieno sutarta – Vilniaus regionui toks parkas būtinas. Šiek tiek ironiška, kad atokesni ir ne tokia gera geografine padėtimi pasižymintys šalies regionai jau senokai įkūrę pramonės parkus, o šalies investicijų širdimi vadinama sostinė dar tik ruošiasi tokiam projektui.
Vilniaus viliotinis Europai
Pramonės parko idėją Vilniaus regione rugpjūčio pradžioje premjeras Saulius Skvernelis aptarė su Vilniaus miesto meru Remigijumi Šimašiumi. Tuomet teigta, kad pramonės parkas būtų kuriamas pietinėje miesto dalyje, Pagiriuose, kur šiuo metu veikia Vilniaus logistikos parkas ir intermodalinis terminalas.
Premjeras nusiteikęs itin optimistiškai, mat pramonės parkas reikalingas ne tik Vilniaus miestui, bet ir rajonui, tad analizuojama bendro projekto perspektyva. S. Skvernelis yra sakęs, kad Vyriausybė palaiko Vilniaus pramonės parko steigimo idėją, nes tai būtų svarus argumentas vietos ir užsienio verslui kurtis šalia Vilniaus. „Šis pramonės parkas būtų unikalus tuo, kad kurtųsi dviejų savivaldybių teritorijoje – Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono. Todėl, kad iniciatyva duotų rezultatų, reikia abiejų savivaldybių bendro darbo, kurį koordinuotų Ūkio ministerija“, – teigė S. Skvernelis. Jis įsitikinęs, kad toks parkas galėtų tapti viena patraukliausių industrinių ir logistinių zonų Europoje. Apie tai, kad Vilniaus regione būtinas pramonės parkas, ne kartą buvo užsiminęs ir buvęs ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius: „Turime apskaičiavimų, kad anksčiausiai tokią teritoriją galėtume pradėti įveiklinti 2019 metais.“
Tokiems planams pritaria ir investicijų ekspertai. Pasak jų, akivaizdžiausiai pastebimas pramonės parkų trūkumas būtent Vilniaus rajone. „Vilniaus rajonas šiek tiek kenčia dėl to, kad Vilnius, kaip šalies sostinė, yra traukos centras. Atrodo, kad Vilniaus mieste papildomų investicijų jau nebereikia, bet Vilniaus rajone net ir nedarbo lygis yra gana aukštas, palyginti su sostine, dideli vidutinio atlyginimo skirtumai, be to, Vilniaus rajone nėra, į kur atvesti didelių gamybinių kompanijų“, – įsitikinęs užsienio investicijų plėtros agentūros „Investuok Lietuvoje“ Investicijų plėtros departamento direktorius Gediminas Koryzna.
„Įmerkta“ 56,53 mln.
Šiuo metu Lietuvoje veikia septynios Ūkio ministerijos ir konkurso būdu atrinktų operatorių valdomos laisvosios ekonominės zonos ir penki šalies savivaldybių prižiūrimi pramonės parkai. Tuo, kad investicijoms pritraukti turi laisvąją ekonominę zoną, jau gali pasigirti Klaipėda, Kaunas, Kėdainiai, Panevėžys, Šiauliai, Marijampolė ir Akmenė, o pramonės parkai įsikūrė Šiauliuose, Alytuje, Pagėgiuose, Radviliškyje, Ramygaloje.
Skaičiuojame, kad šių investicijų traukos teritorijų įrengimas atsiėjo 56,53 mln. eurų iš Europos Sąjungos paramos fondų ir Lietuvos biudžeto.
Minėtos laisvosios ekonominės zonos turi įrengtą inžinerinę infrastruktūrą, susisiekimo komunikacijas, čia besikuriančiam verslui taikomos mokestinės lengvatos: mažesnis žemės nuomos mokestis, atitinkamais atvejais nemokamas arba mokamas mažesnis pelno mokestis. Ūkio ministerijos specialistų teigimu, laisvosios ekonominė zonos įmonių gauti dividendai neapmokestinami, tačiau ir šios investuoti skirtos teritorijos dar nėra visiškai užpildytos.
Panaši situacija ir pramonės parkuose: nors juose galima išsinuomoti žemės sklypą su jau įrengta infrastruktūra investiciniam projektui įgyvendinti, dalis pramonės parkų tebėra pustuščiai.
Būta ir kuriozinių atvejų: Ramygaloje šalia judraus kelio „Via Baltica“ įkurto pramonės parko teritorija buvo užsodinta bulvėmis. Apie 16 mln. eurų kainavusi zona taip ir nesulaukė svajonių investuotojo, o štai vietiniai gyventojai nesikuklino ir gavę vietos valdininkų palaiminimą greitai rado būdą, kaip pasinaudoti situacija.
Esama sėkmės istorijų
„Investuok Lietuvoje“ Investicijų plėtros departamento direktorius G. Koryzna teigė, kad džiaugtis šioje srityje yra kuo: „Itin sėkmingai veikia Kauno ir Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos. Šios zonos yra vienos seniausiai veikiančių, tad verslo modelis išgrynintas ir pritraukta daugiausia investuotojų. Turime apskaičiavimų, kad šių investicijų ir pačių pramonės parkų įtaka Lietuvos ekonomikai yra didelė.“
Be šių pavyzdžių, ekspertas paminėjo Marijampolės laisvąją ekonominę zoną. „Tai buvo tam tikras sėkmės garantas pritraukiant vieną didžiausių pastarųjų metų investuotojų – kompaniją „Dovista“. Šiuo atveju sėkmę lėmė puikios infrastruktūros, vakarietiško paslaugaus partnerio turėjimas, kuris galėjo gamintoją supažindinti su vietos industrija, vietos institucijomis ir geba integruoti danų verslą į lietuvišką verslo aplinką. Šie veiksniai nulėmė, kad danai pasirinko Lietuvą ir užėmė visą Marijampolės laisvosios ekonominės zonos teritoriją“, – kalbėjo pašnekovas ir pridūrė, kad tai viena didžiausių pramonės parkų plėtros sėkmės istorijų Lietuvoje.
G. Koryzna priminė ir dar vieną itin sėkmingos veiklos pavyzdį – pramonės parką Tauragėje: „Tai privatus pramonės parkas, teikiantis kokybiškas paslaugas ir pritraukęs ne vieną investuotoją.“
Anot pašnekovo, akivaizdu, kad pramonės parkų sėkmei įtakos turi miestų, prie kurių jie įsikūrę, dydžiai ir turima papildoma techninė ir socialinė infrastruktūra. „Bet kuriam verslui, užsienio investuotojui ar vietiniam reikia užtikrinti, kad jis turėtų tinkamos kvalifikacijos darbuotojų, tad būtina išvystyta kvalifikuotų specialistų rengimo sistema. Tam tikro dydžio kompanijos nesvarsto kurtis mažesniuose miestuose, nes baiminasi susidurti su darbuotojų trūkumu“, – sakė pašnekovas ir pabrėžė, kad kuo geriau išvystyta visa miesto struktūra, tuo didesnė ir investicijų pritraukimo galimybė.
Nupjovė šaką, ant kurios sėdėjo
G. Koryznos teigimu, investicijų pritraukimas – ilgalaikis procesas ir naujosios laisvosios ekonominės zonos veikia dar gana neilgai, tad sunku tikėtis, kad Marijampolės sėkmė jas aplankytų iš karto. „Analizuojant blogąsias patirtis, galima išskirti Kėdainių laisvosios ekonominės zonos istoriją, kur investuotojo atėjimą vetavo pati savivaldybė. Tai blogoji praktika, kuri mažina pačios Lietuvos patrauklumą investuotojams, kuomet vietiniai interesai nulemia tokius sprendimus.“
Ekspertas taip pat užsiminė apie Šiaulių bei Panevėžio pramonės parkus ir patikslino, kad „Investuok Lietuvoje“ tikslas yra pritraukti į šiuos regionus didelių investuotojų, kurie kurdamiesi Lietuvoje kartu atsivestų ir visą vadinamąją tiekimo grandinę. „Viena didelė įmonė, įdarbinanti per tūkstantį darbuotojų, į tą patį regioną galėtų pritraukti keletą mažesnių, turinčių kelis šimtus darbuotojų, kurios tiektų komponentus pramonės parke veikiančioms įmonėms. Vadovaudamiesi tokiu principu, sėkmingai pritraukėme investuotojų į Kauno laisvąją ekonominę zoną: ir automobilių dalių gamintoją „Hella“, ir medicinos prietaisų gamintoją „Hollister“.
Pasak pašnekovo, pramonės milžinai dairosi į didelius miestus, bet mažesni to paties regiono miestai gali būti patrauklūs didžiuosius žaidėjus aptarnaujančioms įmonėms. „Natūralu, kad Šiauliams ir Panevėžiui reikia kiek daugiau įdirbio, infrastruktūros ir tam tikrų verslo klasterių susiformavimo, tada pavyks pritraukti mažesnių, bet daugiau kompanijų“, – kalbėjo jis.
Investuotojai nori „čia ir dabar“
Paklaustas, ko pasigenda savo verslą Lietuvoje vystyti ketinantys investuotojai, G. Koryzna sakė: „Lietuvoje šiuo metu nėra tinkamai įrengtos infrastruktūros, kurią galėtume pasiūlyti tiems, kas nori investuoti į gamybą. Dažnai savivaldybės siūlo senus pramonės parkus ar senas gamybines teritorijas, bet jos netinka kompanijoms iš Vakarų šalių – senų pastatų netinkamas suplanavimas, pasenusi infrastruktūra, užterštos teritorijos ir pan. Šių dienų investuotojams reikia švarių sklypų, kad kuo greičiau galėtų pradėti savo pastatų statybas ir savo produktų gamybą.“ Anot pašnekovo, kol kas šio poreikio Lietuva patenkinti negali, tad naujų investicinių zonų Lietuvai reikėtų. Nemažiau svarbu, kad būtų tam tikras balansas tarp valstybinių ir privačių pramonės parkų.
Žvelgiant į tarptautinį kontekstą, pasak G. Koryznos, Lietuvai būtų pravartu gerosios praktikos semtis iš kaimyninės Lenkijos. „Lenkija taiko kitokį pramonės parkų steigimo modelį. Jis labai liberalus ir laisvosios ekonominės zonos statusą gali įgyti bet kuris privatus nekilnojamojo turto savininkas, kuris sutvarko turimą infrastruktūrą iki tam tikro lygio ir pateikia tai investuotojams“, – teigė jis ir pridūrė, kad pramonės parkų plėtros lydere laikoma ir Airija, kur įkurtas specialus padalinys, besirūpinantis laisvąja ekonomine zona, net numatytas tam tikras biudžetas pastatų, skirtų gamybiniams investuotojams pritraukti, statybai.
„Šis modelis pasiteisina, nes kai kuriems investuotojams ypač svarbi galimybė kuo greičiau pradėti gamybą“, – kalbėjo „Investuok Lietuvoje“ atstovas.
Alytuje verda darbas
Alytuje pramonės parkas pradėtas kurti 2009-aisiais. Alytaus meras Vytautas Grigaravičius įsitikinęs, kad geriausiai sekasi tiems pramonės parkams, kurie įsikūrę šalia didžiųjų miestų. Anot mero, tai, kad didelė dalis pramonės parkų Lietuvoje neužpildyti, lemia daug veiksnių: „Gal ir pačių parkų daugoka, gal pati Lietuva nėra tokia patraukli, kad būtų eilės norinčiųjų čia steigti verslus… Žinoma, mes, kaip ir kitos savivaldybės, darome viską, kad mūsų parkas būtų užpildytas, atsirastų naujų darbo vietų, kuriame reikiamą infrastruktūrą.“
Alytaus pramonės parke šiuo metu darbuojasi logistikos, maisto pramonės ir gamybos įmonės. Savivaldybei čia pavyko pritraukti nedideles įmones, kurių veikla atspindi Alytaus regionui būdingas pramonės šakas.
Pasak Alytaus miesto savivaldybės mero pavaduotojo Tautvydo Tamulevičiaus, progresas vystant parko infrastruktūrą ir paslaugas investuotojams akivaizdus. „Šiemet miesto taryba ryžosi ne tik ES, bet ir biudžeto lėšomis tvarkyti parko infrastruktūrą. Investuotojai nelinkę ilgai laukti, tad turime pagreitinti procesus. Dirbame tiek prie paties parko, tiek siūlome investuotojams ir kitas paslaugas. Savivaldybė projektuoja pirmąjį gamybinį pastatą, kurio projektą pasiūlysime potencialiam investuotojui arba svarstysime galimybę statyti jį savivaldybės iniciatyva“, – kalbėjo jis.
T. Tamulevičiaus teigimu, Alytaus pramonės parkas šiuo metu turi septynis investuotojus, kurie arba jau vykdo veiklą, arba vysto statybas ir darbą planuoja artimiausiu metu. Parkas būtų pajėgus priimti dar tiek pat investuotojų.
Tauragės fenomenas
Išskirtinis sėkmės pavyzdys – privatus industrinis pramonės parkas Tauragėje, neturintis laisvosios ekonominės zonos statuso ir jo suteikiamų mokestinių ir kitų lengvatų. Per dešimt Tauragės industrinio parko veiklos metų parke įsikūrė dešimt užsienio ir lietuviško kapitalo įmonių, kurios Tauragėje sukūrė daugiau nei 800 šiuolaikiškų darbo vietų ir investavo daugiau nei 40 mln. eurų. Tarp jų pasaulyje gerai žinomi prekės ženklai: „Ansell“, „Trelleborg“, „Jupiter Bach“, „Elka“, „Egersund“, „Nofir“, „Mega Teknik“.
UAB „Švytis“ generalinis direktorius ir pagrindinis Tauragės industrinio parko steigėjas Antanas Stankus pasakojo apie verslo pradžią: „Mūsų šeimos verslą pradėjo 1993 m., kai buvo įkurta UAB „Švytis“. Ėmėmės vaikiškų drabužių siuvimo, vėliau įmonės veikla plėtėsi. Tauragės industrinio parko idėja kilo prieš dešimt metų, kai įsigijome ir pradėjome renovuoti buvusias Tauragės keramikos gamybines patalpas. Tuo metu savo pagrindiniams užsakovams pasiūlėme tapti investuotojais. Tauragės industriniame parke per trumpą laiką paruošėme patalpas pagal užsienio bendrovių reikalavimus bei perleidome gamybos procesus. Investuotojai savo ruožtu perkėlė kitus gamybos procesus ir dar labiau išplėtė gamybą.“
Kalbėdamas apie Tauragės industrinio parko pranašumus, A. Stankus akcentavo, kad investuotojams itin patraukli galimybė greitai perkelti savo gamybą: į esamas patalpas tai padaroma per du mėnesius, į naujos statybos patalpas per šešis. „Turime savo generalinės rangos įmonę, todėl galime pasiūlyti gerą kainos ir kokybės derinį, maksimaliai sutrumpinti gamybos patalpų statybos ar rekonstrukcijos laiką. Džiaugiamės darbuotojų kvalifikacija ir motyvacija. Viena iš šiuo metu Tauragės industriniame parke įsikūrusių įmonių, perkėlusi gamybą iš Vakarų Europos, pradėjusi dirbti Lietuvoje 2,5 karto pakėlė gamybos efektyvumą. Tauragiškiai vertina šiuolaikiškas ir gerai mokamas darbo vietas, todėl mūsų klientai nuolat turi potencialių darbuotojų sąrašus ir bet kada plėsdami gamybos apimtį gali rasti naujų darbuotojų“, – pažymėjo jis.
Tauragės rajono savivaldybės administracijos direktorius Modestas Petraitis teigė, kad savivaldybė nuolat stebi situaciją Tauragės industriniame parke ir su jame besikuriančiomis įmonėmis siekia bendradarbiauti.
„Savivaldybė džiaugiasi kiekviena įkurta darbo vieta ir stengiasi padėti – siūlome įvairias mokestines lengvatas, talkininkaujame tvarkant šalia parko esančią kelių infrastruktūrą. Šiuo metu su viena iš pramonės parke veikiančių užsienio kapitalo įmonių vykdome bendrą projektą, kurio metu suaugusiųjų profesinio rengimo centre besimokantys asmenys įgautus įgūdžius galės pritaikyti realioje darbo aplinkoje“, – kalbėjo jis.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2018 / 2.