Kaune 1919–1939 metais formavosi unikalus reiškinys, iki šiol išskiriantis Lietuvą Europos kontekste. Tai – sudėtingų įvykių sūkuryje gimusi optimistinė tarpukario architektūra ir su ja susiję istoriniai, kultūriniai bei urbanistiniai pokyčiai. Kviečiame iš arčiau susipažinti su viena iš UNESCO sąrašo pretendenčių – Kauno Naujamiesčio teritorija.
Formuotas gamtos ir poreikių
Dabartinio Kauno centro – Naujamiesčio – planas į istoriją nugulė dar 1843–1847 m., Rusijos carui Nikolajui I-ajam įsteigus Kauno guberniją. Tuščioje lygumoje, už istorinio miesto ribų, buvo nuspręsta kurti naują kvartalą ir statyti carinės imperijos kariuomenei reikalingus pastatus.
Naujamiestis buvo projektuojamas pagal įprastą modelį – statyboms skiriant dvigubai didesnį plotą už senamiesčio teritoriją, ją suskirstant į stačiakampes zonas su taisyklingu gatvių tinklu. 226 hektaruose buvo numatyta net 411 tokių sklypų, tačiau gamtos reljefas pakoregavo projektuotojų planus. Taisyklingas ribas laužė ir formavo Žaliakalnio šlaitai ir Nemuno vingiai.
Naujų statybų epicentru tapo naujai nutiesta Laisvės alėja. Būtent aplink ją kilo ir plačiai išsibarstė pastatai, tačiau visuomeninio gyvenimo ir prekybos centru dar kurį laiką išliko senamiestis. Ši situacija pakito pradėjus tiesti geležinkelio liniją tarp Varšuvos ir Sankt-Peterburgo bei statyti Kauno geležinkelio stotį. XIX a. pabaigoje čia kėlėsi naujasis Kauno pramoninis centras.
Dar vienu svarbiu postūmiu kvartalo augimui tapo Vytauto prospektas. Šiai gatvei susijungus su Laisvės alėja, jos tapo pagrindine Kauno judėjimo arterija ir ašimi, aplink kurią intensyvėjo privačių, visuomeninių ir administracinių Kauno tvirtovės pastatų statybos.
Optimistinė sostinės statyba
„Tarpukariu Naujamiestyje vyko virsmas iš plačiai išplėtoto žemaūgių pastatų kvartalo į urbanizuotą miesto centrą. Tai pasiekta ne griaunant seną ir statant naują, bet per miesto pastatų modernėjimą ir turimų išteklių pritaikymą visuomenės poreikiams.
Ši teritorija simboliškai ir istoriškai lieka itin svarbi Kaunui, nes čia buvo padėtas pamatas naujai Respublikai, o dabar turime UNESCO vertą teritoriją su didele koncentracija autentiškų modernistinių pastatų“, – kalbėjo Kauno miesto savivaldybės administracijos Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas.
1919 m. Lietuvos Vyriausybės perkėlimas į Kauną žymi naują miesto vystymosi erą. Čia turėjo įsikurti ir dirbti oficialus šalies valdymo aparatas, todėl Naujamiestis išskirtinai greitai transformavosi.
Po pirmojo pasaulinio karo Kaunas ištuštėjo, jame trūko patogumų – vandentiekio ar net kanalizacijos. Į naują šalies sostinę plūstelėjus gyventojų bangai – ėmė aktualėti būsto ir darbo erdvių problema, todėl prasidėjo carinių pastatų rekonstrukcijos, ant žemaūgių stogų kilo papildomi aukštai.
Intensyviausias statybų bumas prasidėjo 1930-1940 metais. Carinio miesto gatvėse pradėjo dygti 3-6 aukštų pastatai, reprezentuojantys naują sostinę. Muziejai, bankai, ambasados, mokyklos, kultūros bei administracijos įstaigos užpildė laisvus sklypus. Žaliakalnio nuokalnėse formavosi gyvenamųjų namų ir miesto vilų rajonas.
Daugiafunkciniai pastatai tapo miesto šerdimi, pritaikyta būtiniausiems kauniečių poreikiams: užimtumui, komercijai, švietimui, sveikatos apsaugai, pramogoms, patogiam gyvenimui ir poilsiui.
Trys Naujamiesčio veidai
Naujamiesčio svarba – neabejotina iki pat šių dienų. Čia išsidėsčiusi didžiausia koncentracija reikšmingiausių modernizmo pastatų – net 594. Statiniai išlaikę savo autentišką architektūrinę vertę bei tapę neatsiejama Kauno miestovaizdžio dalimi, turinčia net kelis skirtingus veidus.
Centrinis Naujamiestis – tarp 1919 ir 1939 metų susikūręs administracinis ir kultūrinis centras, kuris evoliucionavo iš XIX a. pamatų. Jis pelnytai gali būti laikomas Laikinosios sostinės branduoliu. Čia buvo sprendžiami administraciniai, apgyvendinimo, naujai sukurtos valstybės vietų įamžinimo klausimai. Visa tai vyko ne naujoje teritorijoje, o jau esamame carinės tvirtovės, suplanuotų gatvių tinkle ir nedidelių pastatų aplinkoje.
Reikšmingiausiomis centro vertybėmis išliko: Centrinio pašto rūmai, „Pienocentro“ rūmai, Vytauto didžiojo karo muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rūmai, Kauno įgulos karininkų ramovė, namai V. Putvinskio g. ir daugelis kitų objektų.
Gyvenamasis Naujamiestis – tarpukariu iškilęs aukštosios ir viduriniosios klasės kvartalas. Centrinį naujamiestį apsupo – V. Putvinskio g. ir K. Būgos gatvėse – nauji gyvenamieji namai, skirti kaimiškų šaknų turintiems naujiesiems Kauno gyventojams, kurie sudarė tuometinės valstybės kūrimo elitą.
Čia galime rasti dailininko A. Žmuidzinavičiaus, Kauno burmistro ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro ir J. Vileišio apartamentus, įspūdingą banko tarnautojams suprojektuotą gyvenamąjį namą ir daugybę kitų vilų.
Pramoninis Naujamiestis – kvartalas tarp Nemuno ir Kauno geležinkelio stoties. Egzistuojantis industrinis palikimas buvo integruojamas su naujai kuriamais maisto, metalo ir kitų pramonės šakų fabrikais. Tai zona, kuri neatsiejama nuo naujai kuriamos valstybės ekonominės galios vystymo. Jau 1937 m. Kaune įsikūrusi pramonė sudarė 40 proc. visos šalies pramoninės jėgos.
Iki šių dienų galime pasigrožėti „Pienocentro“ pramoniniu kompleksu, „Kauno audinių“ tekstilės gamykla ar „Lietūkio“ būstinės pastatu.
Kauno Naujamiesčio turtai – tik dalis į Pasaulio paveldo sąrašui nominuotų vertybių. Nemažai išskirtinių ir puikiai išsilaikiusių pastatų stovi gretimose Žaliakalnio teritorijose.
