Kauno kvartale – industrinės istorijos tęsinys

Nemuno krantinėje rekonstruojamo istorinio „Pienocentro“ kvartalo projektas jau įsibėgėjęs – baigiamas trečiasis, priešpaskutinis, etapas. Naujam gyvenimui prikelti senieji pastatai, išsaugoję unikalią industrinio modernizmo architektūrą, kviečia juose atrasti šiuolaikiškam gyvenimui ir verslui pritaikytą kokybę.

„Pienocentro“ kvartalas pradėtas kurti 1935-aisiais.

Istorinio „Pienocentro“ virsmas

Tarpukario laikinojoje sostinėje, prie pat Nemuno suformuotas „Pienocentro“ kvartalas laikomas vienu įspūdingiausių industrinio modernizmo architektūros pavyzdžių. Sėkminga tūrių įvairovė, pasikartojančių trikampių frontonų dermė leido kompleksą tituluoti industrinio modernizmo perlu.

„Pienocentro“ kvartalas ėmė formuotis 1935-aisiais. Per kelerius metus buvo pastatyti visi statiniai: 1935 m. – šaldytuvų pastatas (arch. Bronius Elsbergas), 1936 m. – pieninės ir administraciniai pastatai (arch. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis), 1938 m. – kiaušinių sandėlio pastatas (arch. Jonas Kova-Kovalskis), 1939 m. – sulčių fabrikas (arch. V. Landsbergis-Žemkalnis).

Po karo, sovietmečiu, gamybinė pieno produktų veikla kvartale buvo tęsiama, o atgavus nepriklausomybę patalpos buvo apleistos.

2010 m. užduoties prikelti senąjį pramoninį kompleksą ėmėsi architektas Algimantas Kančas ir jo komanda. Projektui vadovaujantis žymus architektas parengė kvartalo rekonstrukcijos detalųjį planą, pagal kurį senuose industrinio paveldo statiniuose buvo numatyta įrengti gyvenamosios ir komercinės paskirties Karaliaus Mindaugo apartamentus ir Karaliaus Mindaugo verslo centrą. A. Kančui pasitraukus amžinybėn, nuo pat projekto pradžios kartu su juo dirbęs architektas Kęstutis Kajokas ėmėsi likusių projekto darbų.

Projektas buvo įgyvendinamas trimis etapais, šiuo metu vyksta trečiojo pridavimo darbai. Pirmojo metu buvo rekonstruoti šaldytuvų pastatai, esantys ties gatvių sankryža, antrojo – į kvartalo vidų orientuotas pieninės pastatas. Trečiuoju etapu rekonstruotas lenktos formos administracinis pastatas, sujungiant jį su naujai kylančiu šešiaaukščiu statiniu. Jau parengtas ir ketvirtasis etapas, jo metu numatyta prikelti buvusio kiaušinių sandėlio pastatą. K. Kajokas apgailestauja, kad vienu iš „Pienocentro“ statinių buvęs sulčių fabrikas, dabar apleistas ir apgriuvęs, priklauso kitai bendrovei, taigi, prikelti jį gyvenimui, detaliai užbaigiant kvartalo rekonstrukciją, kol kas nėra galimybės.

Buvusį industrinį kvartalą iš visų pusių supa transporto žiedas.

Patrauklu verslui ir aktyviam gyvenimui

Nors buvusį industrinį kvartalą iš visų pusių supa transporto žiedas, jame suprojektuoti butai yra orientuoti į uždarą vidinį kiemą, kurį nuo išorinio gatvės triukšmo saugo senųjų „Pienocentro“ pastatų sienos. Architektas K. Kajokas pasakoja, kad atkuriant senąjį „Pienocentrą“ jam smagiausia buvę dirbti prie kvartalo viduryje esančio buvusio pieninės pastato. Pasak specialisto, šis pastatas unikalus, didelės jo erdvės tinkamos loftams. Pastato gyvenamosios patalpos buvo įrengtos gana nemažais, po 80 kv. m ploto vienetais, jo aukštesniųjų aukštų butai yra su antresolėmis, net 4,40 m aukščio lubomis.

Sėkmingai suplanuoti kitų rekonstruojamų pastatų vidines erdves buvo sunkesnė užduotis. Sienos daug kur buvo išgriautos, nes erdvę ketinta suskirstyti į mažesnes patalpas, įrengti koridorines sistemas. Pirmojo ir trečiojo etapo rekonstruotuose statiniuose visi butai yra nedidelio ploto, 1 ar 2 kambarių, daugiausia įrengti iš kiemo pusės, o nuo gatvės pusės įsikūrę biurai.

Dalį butų pavyko suplanuoti gana standartiškai, tačiau netrūko ir visiškai kitokių, komplikuotų erdvių.

Susaistyti paveldo

K. Kajokas pripažįsta, kad paveldo reikalavimai buvę gana griežti, ir teigia esantis dėkingas šviesaus atminimo architektui A. Kančui, kurio pastangos ir autoritetas padėjo pasiekti daugiau kompromisų. Architekto teigimu, sudėtingiausia buvo pastatus pritaikyti naujai paskirčiai, nes jie buvo skirti gamybai. Daugiausia saugomų elementų buvo išlaikiusi pastatų išorė, todėl ji palikta beveik originali. Pašalinti buvo pokariu statyti smulkūs priestatai, gamybiniai agregatai, cisternos, konvejerio funkciją atlikusi metalinė pastatų jungtis.

Anot K. Kajoko, senųjų pastatų pritaikymą gyvenamajai paskirčiai apsunkino tai, kad juose nebuvo užtektinai langų, pavyzdžiui, viena pastato siena nuo kiemo pusės buvo išvis aklina. Taigi, per rekonstrukciją vietomis atsiradę nauji langai – ilgų diskusijų ir bendrų kompromisinių sprendimų paieškų su paveldo specialistais rezultatas.

Statinių viduje saugotinų elementų būta gerokai mažiau, todėl daugiausia buvo palikti vien gelžbetoniniai karkasai, perdangos, kolonos. Rimčiausiu iššūkiu tapo senasis pieninės statinys, kurio vidaus erdvės buvo labai sudėtingos, su gausiais perdangų lygių šokinėjimais. Teko taikytis prie paveldo reikalavimų, išlaikant visus konstrukcinius pastato elementus. Didžiausias pokytis įvykdytas pastato trečiajame ir ketvirtajame aukštuose – juose suprojektuotas atrijus su centriniu, atvirų metalinių konstrukcijų liftu. Pasak architekto, šis architektūrinis sprendinys taip pat papildo industrinę statinio išraišką.

Paveldas koregavęs ir pastatų energinę klasę. K. Kajoko teigimu, pretenduoti į A klasę būtų buvę neprasminga – daugelio reikalavimų nebūtų buvę galima įgyvendinti dėl paveldo ribojimų. Rekonstruoti statiniai yra B energinio naudingumo klasės, jų iš išorės šiltinti nebuvo galima, todėl šiltinta daugiausia iš vidaus. Architektas neabejoja, kad ir rekonstrukcijos laukiantis paskutinis pastatas taip pat nebus aukščiausios A klasės, nes sandėlio funkcijai atlikti statiniui anuomet pakakę vos 25 cm sienų storio.

Į vidinį kiemą orientuotuose aukštuose buvo įrengti nedideli butai su terasomis, viršutiniuose – studijos su balkonais.

Naujasis barjeras nuo tilto

Pamatų įrengimu pasirūpino įmonė „Pamatų ranga“.

Šalia senųjų statinių buvo suprojektuotas ir naujas pastatas. K. Kajokas pasakoja, kad, dar svarstydami detalųjį planą, ieškoję dialogo tarp šiuolaikinio ir senųjų paveldo statinių, svarstę, kaip uždaryti kvartalą nuo M. K. Čiurlionio tilto pusės, paliekant pakankamą erdvę kiemo viduje. Naujasis pastatas turėjo neišsišokti tūriu aukščiau kvartalo ir tapti barjeru, skiriančiu nuo tilto. Nuspręsta jį suskaidyti trimis atskirais tūriais, sujungiant su lenktos formos „Pienocentro“ administracinės paskirties pastatu. Architektas prisimena, kaip, teikiant projektinius pasiūlymus, užsakovas svarstęs įvairius variantus: nuo viešbučio iki prekybos centro įrengimo. Todėl autoriai pasiūlė tokį pastato architektūrinį sprendimą, kurį vėliau būtų galima pritaikyti įvairioms paskirtims. Pašnekovas pripažįsta, kad visada projekto pabaigoje pagalvojantis apie tobulesnį variantą, taigi ir dabar, jau žvelgdamas į iškilusį pastatą, kuriame įrengtas Karaliaus Mindaugo verslo centras, pasvarsto, ar jo tūris negalėjęs būti kiek mažesnis.

Šio pastato apatiniuose, į vidinį kiemą orientuotuose aukštuose buvo įrengti nedideli butai su terasomis, viršutiniuose – studijos su balkonais. Paskutinio aukšto butai ir verslo centro patalpos yra prabangiausi – jie leis pasigrožėti ne tik Nemuno vingiais, bet ir Kauno senamiesčio panorama.

Naujasis statinys jau beveik baigtas. Šiuo metu rengiamas ir paskutinio „Pienocentro“ pastato projektinis pasiūlymas. Tai būtų ketvirtasis projekto etapas, per kurį planuojama baigti tvarkyti ir vidinio kiemo aplinką – jame numatyta įrengti fontaną, centrinę aikštę, užbaigti formuoti želdinius, taip suteikiant kompleksui daugiau patrauklumo gyventi ir dirbti.

Kęstučio Kajoko, Leono Garbačausko, Rymanto Penkausko ir archyvinės nuotr.

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 rugsėjis.

• Temos: „Karaliaus Mindaugo“ apartamentai, „Pienocentro“ kvartalas, Algimantas Kančas, Verslo centras