Kauniečiai, išsiilgę Laisvės alėjos rekonstrukcijos pabaigos, nekantriai dairosi ir į joje verdančius istorinio „Romuvos“ kino centro atnaujinimo darbus. Kol ištikimi kino gurmanai mėgaujasi nekomerciniu kinu laikinoje salėje, senajame kino centre bręsta pokyčiai ir plečiasi funkcijos.
Bus pritaikytas ir renginiams
Kino centro „Romuva“ rekonstrukcijos projekto vadovas Gintaras Prikockis pasakoja, kad pirmieji „Romuvos“ savininkai buvo užsibrėžę tikslą reprezentuoti moderniausią kino teatrą Kaune ir akivaizdu, kad jiems pavykę. Architekto Nikolajaus Mačiulskio projektuota „Romuva“ buvo pripažinta moderniausiu, erdviausiu ne tik tarpukario Kauno, bet ir Lietuvos kino centru. Iškilusi istoriškai sudėtingais 1940-aisiais, miestiečių poreikiams ji, deja, tarnavo neilgai. Per karą kino centras veiklą ne sustabdė, o vikriai adaptavo prie situacijos: senose fotografijose ant pastato fasado aiškiai puikuojasi užrašas „Soldatenkino“. Šiandien pastatas – ne tik išlikęs veikiantis istorinis kino centras, bet ir ryškus Kauno tarpukario moderniosios architektūros pavyzdys.
Už projekto paveldo dalį atsakingos architektės Astos Prikockienės teigimu, norėjosi, kad buvęs reprezentacinis tarpukario Kauno kino centras atgimtų ir išlaikytų savo tapatybę, todėl buvo vengta bet kokių drastiškų, atsitiktinių pokyčių. Vis tik ne mažiau svarbu buvo patenkinti šiandienos poreikius. Anot architektės, vienas labiausiai džiuginančių rekonstrukcijos pokyčių tai, kad „Romuva“ iš kino teatro taps platesnės paskirties pastatu. Dėl atsiradusios scenos sumažės salės vietų skaičius, tačiau būtent ji leisianti kino centre vykti ir koncertams, spekta kliams, konferencijoms. Rekonstruotas kino centras taip pat bus visapusiškai pritaikytas juo naudotis neįgaliesiems, bus įrengti du keltuvai.
Senuosius priestatus pakeitė nauji
Senose fotografijose ant pastato fasado puikuojasi užrašas „Soldatenkino“. Nuotraukos autorius nežinomas.
Prieš imdamasi rekonstrukcijos projekto, architektų-restauratorių komanda apsisprendė užsakyti fotogrametrijos tyrimus. Jie ir parodė tai, ko plika akimi niekaip nebūtų įžvelgę: salės skliautinės lubos buvo įdubusios, laikančiosios konstrukcijos įtrūkusios. Po tokios žinios nebedelsta – ekspertizė patvirtino, kad reikia nieko nelaukus kino centrą uždaryti dėl avarinės būklės. Projektas buvo vystomas kino centrui persikėlus į laikinas, nuomojamas erdves.
Vietoj dviejų senųjų, sovietmečiu iškilusių vienaukščių kino centro priestatų buvo suprojektuoti nauji. Juos architektai taip pat derino prie senojo statinio kontūro, parinkdami suapvalintą, pirminį variantą atspindinčią struktūrą. Išplėtus salės funkcijas, teko galvoti, kaip atrasti vietos pagalbinėms, persirengimo ir sanitarinių mazgų patalpoms įrengti, taigi, naujieji priestatai leido patenkinti atsiradusius gausesnius poreikius. „Tai minimaliausia, ką galėjome padaryti, nes pastatas yra paveldinis, todėl jį ardyti ar labai išplėsti būtų sudėtinga. Stengėmės, kad nauja architektūros kalba būtų ir kukli, ir susieta su pastatu“, – sakė G. Prikockis.
Pirminę idėją priestatams parinkti stiklo dangą teko koreguoti dėl pernelyg išaugusių sąnaudų. Vietoj stiklo nuspręsta naudoti šiuolaikinę betono dangą. Paveldo neapribotose pastato dalyse panaudota betono apdaila pasirodė derantis su praeitimi sprendimas, nes didelė dalis senojo pastato sienų buvo betoninės.
Kino centro inžinerinei sistemai atnaujinti iškastas papildomas rūsys. Naujoje rūsio erdvėje atsirado galimybė įkurdinti dar vieną, mažąją, kino salę. Projektui skirtos Kauno savivaldybės lėšos to įgyvendinti neleidžia, tačiau tikima, kad pats kino centras ateityje ją galės įsirengti.
Aiškus stiklo bokšto dominavimas
Pastatas 1956 m. KTU ASI archyvo nuotr.
Nuo pat pastato atsiradimo pradžios ryškiausiai jį reprezentuoja šviečiantis stiklinis, metalo konstrukcijų bokštas. Anot G. Prikockio, atitraukus kino centro pastatą į sklypo gilumą, atsiradusioje nedidelėje viešoje erdvėje bokštas išsiskyrė kaip vienas stipriausių architektūrinių elementų. Jį numatyta restauruoti, nekeičiant pačios formos, o vienas pagrindinių pokyčių – sustiprinti iš bokšto sklindančios šviesos įspūdį kintančiais jos atspalviais.
Numatyta rekonstruoti ir priekinį fasado stogelį, atstatant jo pirminę šviečiančią funkciją.
G. Prikockis pasakoja apie ilgai svarstytą galimybę įrengti ekraną pagrindiniame fasade, atsižvelgiant į jame išlikusią, rėmą primenančią konstrukciją, leidusią nuspėti ankstesniąsias, neįgyvendintas architekto vizijas. Vis tik idėjos buvo atsisakyta būgštaujant, kad tai gali pasirodyti pernelyg drastiškas elgesys su paveldine architektūra. Be to, norėjosi išsaugoti akivaizdų stiklinio bokšto dominavimą nuo Laisvės alėjos pusės.
Architektai nusprendė išsaugoti buvusį „Romuvos“ užrašą virš pagrindinio įėjimo, nors pirminis užrašas, kaip aiškėja iš išlikusių nuotraukų, buvęs kitoks. Projekto komanda neabejoja, kad būtent šis, atsiradęs gerokai vėlesniais laikais, yra šiuolaikiško šrifto ir teisingų proporcijų, stilistiškai puikiai sukomponuotas su fasadu, todėl yra visiškai tinkamas šiai dienai.
Atradimų paskatinti pokyčiai
G. Prikockis prisipažįsta buvęs gerokai nustebintas pagrindinių pastato durų. Pradėjus jas valyti paaiškėjo, kad durys buvo dažytos tik vienu dažų sluoksniu. Tai leido suprasti, kad dabartinės durys – puiki ankstesnio laikotarpio durų kopija, padaryta apie 1970 metus. Nepriekaištingą ankstesnių meistrų dirbinį numatyta restauruoti ir išsaugoti. Bus sutvarkytos, atnaujintos ir centriniame vestibiulyje esančios gražios mozaikinio betono grindys.
Pagal atrastas nuotraukas paaiškėjo, kad tarp įėjimo durų buvusios siauros nišos su stiklo rėmais. Betyrinėdami specialistai jas atrado ir tikrovėje – pačios nišos buvo užmūrytos, o jų medinės dalys išimtos. Projekto komanda nusprendė jas vėl atkurti, atidengti, o kino centro vadovybė jau planuoja, kaip jose rodys senoviškus bilietus, reklamas ir kitus su kino įvykiais susijusius eksponatus. Taip pat numatyta, kad kine atsiras ne tik moderni, bet ir istorinė įranga, optiniu kino aparatu netgi ketinama demonstruoti senus juostinius filmus. Tikimaisi, kad per edukacinę veiklą, pažindinimą su kino kultūra plačiau atsiskleis kino centro paskirtis.
A. Prikockienė taip pat mini ją labiausiai nustebinusius atradimus. Vienas jų – buvę langai salės šonuose. Nors šiuolaikinei salei langai nėra reikalingi, norėjosi išsaugoti jiems artimą motyvą. Todėl buvo sumanyta fasade sukurti nišas su rombų formos motyvais iš tinko. Toks elementas būsiąs naujadaras, tačiau kartu primins pirminę struktūrą. Be to, įstrižos formos pasikartoja visame kino centro pastate – taip sudalintos grindys, lubos, vidiniai ir išoriniai pastato langai. Neatsitiktinai rombų motyvą nuspręsta pakartoti ir naujų priestatų fasaduose.
Dar vienu netikėtu atradimu A. Prikockienė įvardija senąją, kitoje vietoje buvusią bilietų kasą. Ją kino centro lankytojai pamatydavo vos įžengę pro duris – pakilus laipteliais, kiek dešiniau. Tai liudija išlikusi medinė palangė prie kasos ir netgi seifo niša. Rekonstrukcijos projekte senąją kasos vietą numatyta atkurti.
Anot G. Prikockio, pagrindiniai, juodžiausi kino centro darbai jau baigti, tikimasi dar šiais metais projektą užbaigti. Architektas pabrėžia, kad, net ir turint ribotas biudžeto galimybes, visus darbus stengiamasi atlikti gana solidžiai, išsaugant autentišką materiją, tarpukario architektūros esmę ir sukuriant patogumą šiandienos žmogui. Tačiau svarbiausia, architektų teigimu, kad Kaunas, viešojoje erdvėje dažnai palyginamas su popkultūra, turės jai priešingos kultūros centrą pačioje miesto širdyje.
„Romuva“ buvo pripažinta moderniausiu, erdviausiu ne tik tarpukario Kauno, bet ir Lietuvos kino centru. K. Janulaičio nuotr.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 vasaris.
