„Martha Schwartz Partners“ save apibūdina kaip meno, kraštovaizdžio architektūros ir urbanistikos sankirtoje veikiančius kūrėjus. Didelę patirtį sukaupusi komanda jau greitai atidarys pirmąją savo kurtą viešąją erdvę Vilniuje, Rinktinės gatvėje, buvusioje Žalgirio stadiono vietoje. Pasak jų, formų žaismę padiktavo aplinka – Gedimino pilies kalnas, aplinkinės kalvos. Apie šį projektą ir tai, ko reikia norint sukurti kokybišką erdvę, kalbamės su partneriais Martha Schwartz ir Diego Pacheco.
Martha Schwartz.
Kuo išsiskiria kiekvienas iš trijų, skirtinguose pasaulio kraštuose įsikūrusių Jūsų biurų?
Tam tikra prasme esame vienas ir tas pats biuras, veikiantis trijose skirtingose vietose, o tai reiškia, kad mūsų kasdienybė yra kupina kelionių. M. Schwartz, kaip pagrindinė architektė, drauge su partneriu ir projektavimo direktoriumi dr. Markusu Jatschu ir komanda prisideda prie visų projektų, stebi jų vystymosi eigą. Nors atstumas didelis ir skiriasi laiko zonos, visi palaikome itin glaudų ryšį. Tad labai vertiname puikų mūsų komandos bendradarbiavimą ir technologijas, leidžiančias mums nuolatos bendrauti.
Projektuodami turite galimybę tyrinėti labai skirtingas aplinkas: esate kūrę viešąsias erdves Rusijoje, Prancūzijoje, Japonijoje, JAE. Kas sieja visus Jūsų projektus?
Visos mūsų intervencijos kurtos būtent toms konkrečioms vietoms, todėl yra unikalios. Vienas labiausiai patraukiančių kraštovaizdžio architektūros bruožų tai, kad niekada nėra vieno vienintelio sprendimo – siekiame klientams pateikti keletą idėjų, taip leisdami jiems patiems pasirinkti patį artimiausią variantą. Užsakovai mus samdo dėl mūsų patirties ir gebėjimo suprasti, kas tinkamiausia kiekvienai erdvei, taip pat kas netinka. Mes labai linkę bendradarbiauti tiek mūsų komandos viduje, tiek su partnerių ar klientų įmonėmis.
Ko reikia viešajai erdvei, kad žmonės norėtų joje leisti laiką?
Tikra viešoji erdvė turėtų būti įsimintina, palikti tam tikrą įspūdį. Žmonės yra linkę mėgti žaismingus, linksmus, įdomius aplinkos dizaino elementus, suteikiančius erdvei savą identitetą ir glaudžiai įsiliejančius į bendruomenės gyvenimą. Mes taip pat stengiamės atsižvelgti į globalinę klimato kaitos problematiką, rinktis sprendimus, kurie padėtų ateities miestams prisitaikyti ir praturtintų juos ilgalaikėje perspektyvoje.
Žiūrint į Jūsų darbus susidaro įspūdis, kad spalvos ir netgi humoras yra labai svarbios Jūsų darbo dalys. Kodėl?
Judėdami iš vietos į vietą žmonės trokšta rasti kažką gražaus, įdomaus, linksmo – vietų, kuriose galėtų tiesiog būti ir tuo mėgautis. Į erdvę įnešdami kažką keisto ar neįprasto, išjudiname bet kokio amžiaus žmonių vaizduotę ir taip kuriame vietos identitetą. Mums labai pasisekė, kad turime galimybę kurti erdves, kurias žmonės gali vertinti ir kuriomis džiaugiasi. Labai svarbu ir prasminga, kad jie į visą tai įsitraukia.
Kuo projektas Vilniuje skyrėsi nuo kitų Jūsų vykdytų projektų?
Mums neįtikėtinai pasisekė, kad turime galimybę dirbti su daugybe įvairių klientų, įmonių, architektų. Dirbti Vilniuje buvo labai malonu, čia dirbantys žmonės yra sukūrę puikiai organizuotą, atvirą ir bendraujančią komandą. Būtent todėl laikome šio projekto užsakovus vienais geriausių 2017 metais.
Iš kokių Lietuvos sostinės bruožų sėmėtės įkvėpimo?
Komanda buvo įkvėpta Gedimino pilies kalno formos, reprezentuojančios Vilniaus kultūrą ir istoriją. Šis sklypas galėtų būti matomas kaip kultūrinis traukos taškas. Pastaruosius 50 metų vykusios gilios urbanistinės transformacijos iš naujai susiformavusio besivystančio miesto pavertė Vilnių progresyvias urbanizuotos eros ir miestų formavimo idėjas atspindinčia vieta. Šis naujas laikotarpis gali būti apibūdinamas tokiomis sąvokomis kaip klimato kaita, mažėjantys gamtos ištekliai, pabrėžiama tvarumo svarba, stipriai jaučiamas bendruomeniškumas, priklausymo tam tikrai vietai poreikis, noras ieškoti ryšio su gamta.
Kokių sunkumų iškilo dirbant šiame konkrečiame sklype?
Nepavadintume to sunkumais. Kampuota kalvos topografija buvo pasirinkta norint sukurti dinamiką, siekiant išnaudoti vietos galimybes ir norint žmones pritraukti išeiti į lauką. Taip pat ši dizaino kalba sujungia visas sklypo erdves, tokias kaip promenada ar pagrindinė aikštė.
Ar galėtumėte daugiau papasakoti apie tokias projekto detales kaip apšvietimas, augalai, mažosios architektūros elementai?
Projektavimo metodologija yra sekti nuo didžiausio – urbanistinio iki mažiausio – žmogaus mastelio. Tai reiškia, kad pradedame nuo mąstymo apie projekto vietą ir vaidmenį mieste bei urbanistinį kontekstą, tuomet pereiname prie artimesnės aplinkos, analizuojame kaimynystę ir aplinkines erdves. Galiausiai pasiekiame žmogaus lygį, o tai – mastelis, kuris mums labiausiai ir patinka. Būtent jame pradedame apibrėžti, kaip žmonės naudos mūsų dizaino elementus, baldus.
Visi dizaino elementai yra tartum tos pačios šeimos nariai: jie visi veikia kartu kuriant tam ti krą harmoniją. Nuo suoliukų iki apšvietimo stulpų, viskas seka tą pačią geometriją, projektavimo principus ir holistinę prieigą. Didelis dėmesys detalėms ir kokybei ypač svarbu norint sukurti ilgalaikius, gražius kūrinius. Rezultatas yra erdvė, panardinanti žmones į tam tikrą patirtį.
Kiek žinau, tai pirmasis Jūsų projektas Baltijos šalyse. Ko išmokote čia dirbdami?
Kaip jau minėjome, bendrovė „Hanner“ buvo vienas geriausių klientų, su kuriais pernai teko dirbti. Matėme šį projektą kaip išskirtinę galimybę atnaujinti promenadą pasitelkiant šiuolaikines programavimo galimybes bei inovatyvias tvarumo ir urbanistikos strategijas. Dizaino ir projektavimo kalba gebėjome transformuoti sklypą ir paversti jį viena iš augančios Vilniaus atvirų erdvių sistemos dalių. Tikimės, kad ši vieta ir toliau vystysis, prisitaikys prie pokyčių, nepraras savo kraštovaizdžio turtingumo, saugojant jį ateities kartoms.
Ką patartumėte Lietuvos architektams, kuriantiems viešąsias erdves?
Prisitaikyti prie klimato ir aplinkos sąlygų, toliau matyti kultūrą kaip vis svarbesnį traukos tašką, įtraukti projektus į urbanistinį kontekstą ir kaimynystę.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 rugsėjis.
