Kauno miesto savivaldybė, paskelbusi apie sėkmingą paveldotvarkos programos startą, viliasi, kad jos taikomas paveldo objektų savininkų skatinimo mechanizmas padės sparčiau atnaujinti istorinių pastatų veidą. Vilniaus senamiesčio gaivinimu besirūpinantys specialistai sveikina kauniečių iniciatyvą remti istorinių objektų savininkus, bet sykiu įspėja, kad jų pasirinktame kelyje yra pavojų.
Programai įsibėgėti teprireikė metų
Užsienio šalyse paveldo objektų savininkai saugomais istoriniais pastatais skatinami rūpintis mažesniais turto mokesčiais ar kompensuojant dalį restauravimo darbų kainos. Savivaldybės taip pat išbando įvairius būdus: pavyzdžiui, prisideda atliekant tvarkybos darbus socialiniuose būstuose paveldo objektuose. Lietuvoje pasirinktas kiek kitoks modelis – paveldo objektų savininkams skiriama reikiama suma svarbiausiems tvarkybos darbams atlikti.
Pirmąsias sumas pagal paveldotvarkos programą Kauno savivaldybė išdalijo pernai, kai, galima sakyti, tikrino, kiek tokia pagalba pasirodys patraukli paveldo objektų savininkams. Startas buvo kuklus – savininkai, panašu, nepatikėjo gerais savivaldybės ketinimais ar savo galimybėmis gauti paramą. Sulaukta vos trijų istorinių pastatų savininkų paraiškų, jiems ir paskirstyta numatytoji 29 tūkst. eurų parama.
Šįmet paskleidus žinią, kad paveldo objektams tvarkyti numatyta kur kas didesnė – 400 tūkst. eurų – parama, paskutinėmis paraiškų priėmimo dienomis paveldo objektų šeimininkai, anot Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjo Sauliaus Rimo, nenustojo varstyti paveldosaugininkų kabinetų durų. Jau aišku, kad paraiškų surinkta daugiau, negu paramai numatyta lėšų. Paveldo objektų šeimininkai pateikė 28 paraiškas. Kauno savivaldybė patvirtino 23. Istorinių pastatų savininkams buvo išdalyta visa skirtoji parama. Daugumoje paveldų objektų tvarkybos darbai įsibėgėja, o dviejuose juos jau pavyko ir užbaigti (Laisvės al. 31 ir Kęstučio g. 72).
Paveldotvarkos programa – ne vienintelė paskata besirūpinantiesiems paveldo pastatais Kaune. Miesto savivaldybė dar prieš kelerius metus patvirtino nekilnojamojo turto mokesčio lengvatą Centro seniūnijos teritorijos gyventojams. Dar viena – žemės mokesčio – lengvata skiriama pristačius dokumentus, kad buvo tvarkomi Centro seniūnijoje esantys pastatai.
Kauno miesto savivaldybės paveldotvarkos programa skirta paveldo objektų tyrimams, projektavimo ir tvarkybos darbams finansuoti. Gauti paramą galėjo pretenduoti ir apsisprendusieji paveldo objekte diegti saugos priemones arba imtis avarinės būklės šalinimo darbų. Vis dėlto didžioji paveldo objektų savininkų dalis kreipėsi paramos tvarkybos darbams atlikti – fasadui sutvarkyti ir stogo dangai pakeisti.
„Pagrindinis Kauno miesto savivaldybės lūkestis – sumažinti vizualinę taršą, taigi sutvarkyti fasadus. Kadangi avarinės būklės fasadai – susidėvėjusių lietvamzdžių padarinys, negalima sutvarkyti fasado prieš tai nepakeitus stogo dangos ir lietaus nuvedimo sistemos“, – komentavo S. Rimas.
Konkreti suma, kuri galėtų būti skiriama projektui įgyvendinti, nebuvo numatyta, specialistai skirstydami lėšas vadovavosi protingumo kriterijais. Prioritetiniais buvo įvardyti savivaldybės saugomais paskelbti kultūros paveldo ar Europos paveldo ženklą gavę objektai, tarpukario modernizmo architektūros stiliaus ir medinės architektūros statiniai. Paramą galėjo gauti fiziniai ir juridiniai asmenys.
Aliaus Koroliovo nuotr.
Prioritetas centrinei miesto daliai
Savivaldybės programa tapo impulsu spręsti miesto centre esančių netvarkingų pastatų ir bendrosios nuosavybės turto problemas. Programoje buvo įvardyta, kad vienas prioritetų – pernai rekonstruoti pradėtos Laisvės alėjos ir kitų centrinių gatvių pastatų tvarkymas. Daugiausia prašymų ir gauta būtent iš Laisvės alėjos gyventojų. Tiesa, S. Rimo duomenimis, dalis ketinusiųjų dalyvauti programoje nespėjo parengti dokumentų, mat pastatai dažnai priklauso keliems savininkams, ne ką paprasčiau parengti paraiškas ir daugiabučių bendrijoms. Kai kuriais atvejais gyventojai prarado galimybę gauti paramą per namų administratorių vangumą.
Kauno miesto savivaldybės paveldotvarkos programos pagrindas – Kultūros paveldo departamento (KPD) vykdoma paveldotvarkos programa. Esminis skirtumas yra tai, kad KPD skirdamas dalinį finansavimą tvarkybos darbus įpareigoja atlikti per administratorių. Kauniečiai nusprendė atsisakyti tarpininko dalyvavimo ir patikėti organizuoti tvarkybos darbus patiems gyventojams. Pernai tokia praktika, anot S. Rimo, pasiteisino – visi projektai buvo įgyvendinti laiku ir kokybiškai.
Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros (VSAA) direktoriaus Gedimino Rutkausko manymu, kauniečių idėja paveldo objektų tvarkybos projektus patikėti įgyvendinti patiems savininkams yra rizikinga.
„Skiriant paramą būtina kontroliuoti rezultatus, ir ne tada, kai projektas yra įgyvendintas, bet procesui vykstant. Pasikliauti projektuotojais, statytojais sveikintina, bet ar to pakaks – drįstu dvejoti. Mes siekiame kokybiškos restauracijos, norime didinti gyventojų sąmoningumą, pasitikėjimą. Žinau, kaip tai sudėtinga ir jautru“, – patikino pašnekovas.
Gedimino Rutkausko nuotr.
Sostinėje – paramos štilis
G. Rutkauskas pasakojo, kad kauniečiai patarimo, kaip sukurti patrauklų paramos mechanizmą istorinių pastatų savininkams, kreipėsi kone prieš dešimtmetį. 2000 metais VSAA pradėjus įgyvendinti Vilniaus senamiesčio atgaivinimo programos dalį „Bendruomenės ugdymas“, specialistai daugiausia pastangų dėjo aiškindami gyventojams, kodėl rūpinantis paveldo objektais būtina laikytis paminklotvarkos sąlygų reikalavimų ar kodėl negalimos jokios interpretacijos. Šiuo metu VSAA irgi nuolat konsultuoja ir talkina vietos gyventojams bei bendruomenėms, mat vis dar retas istorinio turto savininkas supranta kokybiškos restauracijos ir tvarkybos svarbą. Tiesa, finansinės paramos, išskyrus avarinės būklės balkonų tvarkybos darbams, bent kol kas saugomų istorinių pastatų savininkams nežadama.
Sostinės savivaldybė neseniai paskelbė skirsianti didesnę paramą senamiesčio daugiabučių avarinės būklės balkonams ir kitiems fasadų elementams, kurie kelia pavojų praeiviams, tvarkyti. Daugiabučiams gyvenamiesiems namams, įtrauktiems į Nekilnojamojo kultūros paveldo registrą, bus teikiama 50 proc. (iki šiol buvo 30 proc.) savivaldybės parama, kitiems senamiestyje ir jo apsaugos zonose esantiems daugiabučiams gyvenamiesiems namams – 40 proc. (dabar 20 proc.). Senamiestyje ir jo apsaugos zonose šiuo metu yra apie 1800 balkonų ir apie 130 fasadų, kuriuos reikia remontuoti. Šįmet tam numatyta skirti 81,5 tūkst. eurų.
Parama bus teikiama tiems daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų valdytojams, kurie yra sudarę sutartis su VSAA dėl dalyvavimo programoje. Prašymus skirti finansinę paramą nagrinės VSAA ir savivaldybės darbuotojų darbo grupė. Parama bus teikiama jau atlikus tvarkymo darbus.
Iki 2009 metų finansinė ekonominės recesijos parama saugomų kultūros paveldo objektų ir jų aplinkos tvarkybai sostinėje buvo planuojama ir skiriama kasmet. Vėliau, 2009–2013 metais, ji sustabdyta ir iki šiol neatnaujinta. G. Rutkauskas patikino, kad visus tuos metus VSAA specialistai stengėsi išlaikyti pasitikėjimo tarp viešojo ir privačiojo sektorių kokybę.
„Įgyvendindami Vilniaus senamiesčio atgaivinimo programą, auginome pasitikėjimą tarp viešojo ir privačiojo sektorių, deja, jis neužaugo. Paveldas vien savininkų pastangomis nebus išsaugotas, taip nebūna. Nebent valstybėje, kuri turi ilgas paveldo saugojimo tradicijas. Net ekonomiškai stiprios šalys turi sukūrusios paramos mechanizmus, o mes šiandien neturime nieko. Sostinės senamiestyje, UNESCO pasaulio paveldo vietovėje, sėkmingai pradėjus ir pasiekus nors dar nedidelius, bet kokybės požiūriu pavyzdinius rezultatus (tuo didžiavomės tarptautiniuose renginiuose, kur lyginami su latviais ir estais buvome pažangiausi), šiuo metu ši patirtis apleista, nefinansuojama“, – apgailestavo VSAA vadovas.
Aliaus Koroliovo nuotr.
Prioritetas – gyventojų švietimas
VSAA šiuo metu daugiausia dėmesio skiria darbui su vaikais ir bendruomenėmis, kad situacijų, kai gavę paramą istorinių pastatų savininkai įsivaizduoja galintys daryti ką nori, būtų kuo mažiau.
„Istorinio turto šeimininkams pateikiama labai reikli instrukcija, tuomet prasideda ilgas bendradarbiavimo procesas, reikalaujantis laiko, dėmesio ir atsakomybės. Juolab kad netrūksta galimybių nuklysti į korupciją ir kokybės imitaciją“, – aiškino G. Rutkauskas.
Vienu metu VSAA drauge su Žvėryno gyventojais teikė paraiškas mediniu paveldu besirūpinantiems Norvegijos fondams. Viename medinių pastatų, jį sutvarkius, ketinta įrengti informacijos centrą, tačiau projektas nebuvo įgyvendintas. Tiesa, nors finansavimas įstrigęs, diskusijos ir pasitarimai su senamiesčio ar Žvėryno gyventojais ir toliau tęsiasi.
„Istorinių pastatų savininkai kokybiškos restauracijos reikalavimų dažnai laikosi su išlygomis, ieško galimybių sutaupyti. Ėjimas viena koja – sindromas, kuriuo sergame. Kai buvo įgyvendinama didelio masto senamiesčio atgaivinimo programa, parama buvo skirta fasadams, stogams ir aplinkai tvarkyti. Gyventojai turėjo investuoti ne mažiau kaip 50–60 proc. šiems darbams atlikti reikalingų lėšų. Sutvarkius objektą bendromis lėšomis, savininkas kitaip jį vertina, jį puoselėja, sykiu rūpinasi miestu. Jei gyventojai tvarkosi pavieniui, neaišku, kokią kokybę pasiekia. Jei visą finansavimą skiria miestas, situacija tokia pat. Kiek yra sutvarkytų, bet jau degraduojančių pastatų“, – aiškino G. Rutkauskas.
