Ką per 48 valandas galima nuveikti Kauno paveldo labui? Susivienijus technologijų, architektūros, paveldo specialistams, aktyvistams, menininkams, dizaineriams – visai nemažai. Taip galėtų pasakyti artėjantis Kauno architektūros festivalio (KAFe) ir KTU Nacionalinio inovacijų ir verslo centro hakatonas paveldui „Herithon’19“.
Visuomenei atviri kultūros archyvai
Kauno architektūros festivalis į savo trečiąjį ciklą mieste įžengia su klausimu apie įženklinančią, ikonišką architektūrą – kuriančią ar visgi griaunančią miesto tapatybę. Kauno modernizmo architektūrai laukiant pasižymėti UNESCO paveldo ženklu, nesibaigiant visuomenės diskusijoms apie architektūrines blokinių daugiaaukščių ir vienaaukščių medinukų vertes, kyla poreikis permąstyti tai, ką kasdien matome ir vertiname savo aplinkoje. Su tokiu tikslu kas trejus metus vykstantis tarptautinis architektūros projektas į sau įprastinę parodų, ekskursijų, konkursų programą įtraukė ir šviežią, dalyvavimui atvirą formatą. Rugsėjo 27–29 d. 48 valandoms viename iš miesto architektūrinių ženklų – KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakultete – įsikurs Kauno miestui skirtas interaktyvaus paveldo hakatonas. Trumpiau – „Herithon’19“.
Lietuvoje – vienas pirmųjų tokių kultūros srityje. Tačiau pasirodo, jog hakatonus į pagalbą jau ne vienerius metus telkiasi Europos ir pasaulio atminties institucijos. Tarp jų – ir Europos Komisija su kultūros paveldo skaitmenizacijos ir sklaidos projektu „Europeana“ kvietusi hakatonuose pasiūlyti naujų prieinamumo prie kultūros paveldo sprendimų. Dėl atvirumo politikos vis daugiau institucijų atveria savo skaitmeninius lobynus, atsiverdamos visuomenei ir bendruomenių labui. Taip simbiozę atranda valstybinės ir savivaldybių, kultūros ir paveldo, mokslo ir technologijų institucijos kartu su nepriklausomais kultūros ir socialinių sričių atstovais.
Pavyzdį rodo įvairios iniciatyvos. Ne vienerius metus vykstantis socialinių inovacijų vystymui skirtas hakatonas „ChangeMakers’ON“ šiemet akcentą skyrė bendruomenėms ir tapo Europos kultūros sostinės („Kaunas 2022“) forumo sesijos „Tvarumo elementas bendruomeniniam socialiniam verslui“ dalimi. Pavyzdžių galima rasti ir kiek tolėliau į mūsų vakarus – pernai Lietuvos jūrų muziejus, dalyvaudamas Baltijos muziejų hakatonų tinkle, „Baltatono“ metu kūrė turizmo paslaugų pasiūlymus Klaipėdos miestui, piliai ir pilies muziejui.
KAFe ir „Herithon“ partneris Kauno technologijų universiteto Nacionalinis inovacijų ir verslo centras į Lietuvos hakatonų istoriją taip pat jau yra įrašęs ne vieną įvykį. Neįprasčiausias – gynybos tecnnologijų hakatonas „DELTA 1“, organizuotas Rukloje drauge su Lietuvos kariuomene, taipogi pirmasis toks Lietuvoje. Be to, KTU sąskaitoje yra didžiausias Lietuvoje hakatonas „Hacker Games“, vykęs 2017-aisiais, o ir gilesnė pažintis su Kaunu jau užmegzta. Vieną 2018-ųjų savaitgalį hakatono „Kauno startuoliai“ dalyviai, sulaukę prieigos prie Kauno miesto duomenų, kūrė inovatyvius sprendimus miesto turizmo ir judumo padėčiai pagerinti.
Programišiai ir maratonai – ateities miestui kurti
Kauniečiui, esančiam tolėliau nuo technologijų (ar architektūros ir paveldo) lauko, gali būti nelengva suprasti „Herithon“ siūlomą inovacijų ir paveldo jungtį bei kuo čia dėti hakeriai-programišiai ir maratonai. Anglų kalbos vartosenoje nusikratęs neigiamų konotacijų apie skaitmeninių duomenų vagis, terminas „hakeris“ nusako nusistovėjusią sistemą „nulaužiantį“ specialistą. Dar kitaip – inovatorių, gebantį atrasti technologijų pritaikymą kitos srities problemų sprendimui. Pavyzdžiui, paveldo (angl. heritage), kaip ir siūlo Kauno architektūros festivalis. Hakatono formatas taip pat gali atsidurti sankirtoje tarp IT ir inžinerijos, humanitarinių, socialinių mokslų, menų ir kitų galimų sričių, kurias ir siekia sujungti „Herithon“ organizatoriai.
Hakatonas yra bendradarbiavimu paremtas, laike ribotas procesas, kurio metu iš skirtingų sričių specialistų sudarytos komandos, padedamos mentorių, vysto problemų sprendimo prototipus su inovacijų technologijomis. Tik specialisto akiai atpažįstama nišinė problema taip gali aktualizuotis platesnėje visuomenės dalyje. Čia pasitelkiami tokie patrauklūs įrankiai kaip papildytos realybės (angl. augmented reality), virtualios realybės ar dronų technologijos, šalia vartotojams įprastesnių kitų, pavyzdžiui, mobiliųjų programėlių.
Skeptiškus dėl jungties tarp iš pirmo žvilgsnio prieštaringų disciplinų – naujausių technologijų ir paveldo – KAFe kuratorius Tautvydas Urbelis patikina, jog „šiandien nebėra technologijų nepaliesto aspekto mūsų aplinkoje, o nuo mūsų kasdienos neatsiejamas paveldas ir jo išsaugojimas yra ar bent jau turėtų būti dinamiškas procesas“. „Herithon“ metu skirtis tarp inovacijos ir istorijos bus trinama, kaip ir nuomonė, jog paveldo sritis yra prieinama tik specifinį išsilavinimą turintiems žmonėms. KTU Nacionalinio inovacijų ir verslo centro verslo vystymo specialistė Vaida Morkūnaitė pateikia pavyzdį iš savos patirties, įgytos organizuotame gynybos technologijų hakatone. Karyba, regis, nėra visiems lengvai perkandama disciplina, tačiau, pažvelgus iš arčiau, problemos joje pasirodo labai žmogiškos. Tokio požiūrio tikimasi ir kviečiant sutelkti dėmesį į paveldo problematiką, taip atveriant dar vieną kelią kiekvienam įsisavinti savo ateities miestą per rūpimus praktinius pokyčius.
Nauji paveldo ženklai
„Herithon“ vyks Kauno architektūros festivalio metu – kaip vienas gerųjų pavyzdžių įveiklinant miesto paveldo potencialą pateikiama Kauno modernizmo architektūra. Tačiau hakatono organizatoriai paveldo objektais visgi laiko ne tik architektūrinius istorinius miesto žymenis ar „muziejuje dulkančius eksponatus“. Juk paveldo samprata apima ir materialųjį, ir nematerialųjį paveldą, pasiekiantį miesto gyventoją iš įvairių istorinių laikotarpių.
Įjungus vaizduotę ir bendradarbiavimą tarp skirtingų disciplinų teoretikų ir praktikų, ateities miesto sampratoje vietos gali rasti ir gaivinimo laukiantys „medinukai“ miesto centre, ir, pavyzdžiui, kertamos medžių alėjos. Tokiu būdu viena iš hakatono formato verčių tampa galimybė iškelti netikėtus ar specifinius klausimus ir iššūkius, ne tik pasiūlyti plika akimi matomų fizinių problemų sprendimą. Pavyzdžiui, viena iš organizatorių suformuluotų gairių „Kintančios būsenos“ kalba apie nematerialųjį paveldą, virstantį materialiaisiais objektais ir atvirkščiai: „Miesto legendos virsta algoritmais, o modernizmo šedevrai – garsais? Žinoma!“
Dažniausiai hakatonų rezultatų vertė matuojama komercine sukurtų prototipų sėkme, tačiau „Herithon“ organizatoriai pabrėžia edukacinę ir socialinę projekto vertę. Kultūrinis posūkis technologinių inovacijų kūrimo formate kyla iš klausimo, ką gi laikome saugotinu ateinančioms kartoms. Tam tikra prasme „Herithon“ gali tapti galimybe „atsiimti“ ar, kaip sako organizatoriai, „išlaisvinti“ paveldą iš užmaršties ir aktualizuoti jo objektus platesnėje visuomenėje, pavyzdžiui, kuriant išmaniąsias viešąsias erdves. Arba kaip tik pateikti nišinį sprendimą tam, kas veikia daugybę miesto gyventojų – pasitelkiant informacines technologijas, suteikti pagalbą paveldo objektų savininkams.
T. Urbelis pabrėžia, kad KAFe įženklinančios, ikoniškos architektūros – landmark sampratą siekia kviestionuoti kaip galinčią ne vien kurti, bet gal ir trikdyti miesto mikroklimatą. Juk vienas pagrindinių KAFe klausimų šiemet yra toks: „Galbūt „Landmark“ architektūra gali būti ne tik stikliniai bokštai, orientuoti vien į tarptautinius vardus, turistus ir verslo interesus? Gal išskirtinė architektūra turėtų pabrėžti vietovės savastį, būti tikrais miestų ženklais, tačiau tuo pačiu ir darniai papildyti jau esamas urbanistines struktūras.“ Esamo ir ateities paveldo problematizacija hakatono principu gali padėti sukurti, kaip įvardija T. Urbelis, „mikrolandmarkus“. Tai reiškia: reikėtų siekti ne apibrėžti kuo daugiau naujų, didingų, lankomų miesto objektų, o inicijuoti kaitos procesus, kurių metu atsirastų naujų paveldo įženklinimo reikšmių.
Straipsnis publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. rugsėjo numerio rubrikoje „Kaunas 2022“. Žurnalo archyvą rasite čia.
