Švedijos miestas Malmė – sparčiai augantis, besivystantis, jaunas ir įvairiakultūris. Tokį įvaizdį lapkričio 16 dieną per Vilniuje vykusią konferenciją „Žalieji miestai žmonėms“ pristatė šio miesto savivaldybės urbanistas Džiugas LUKOŠEVIČIUS. Švedijoje magistro laipsnį įgijęs lietuvis pasakoja, kodėl svarbu įtraukti visuomenę į architektūros ir urbanistikos procesus bei ko reikėtų pasimokyti iš Skandinavijos šalių.
Bakalauro laipsnį įgijote Lietuvoje, o dabar dirbate Švedijoje, Malmės miesto savivaldybėje. Kaip tai susiklostė?
Architektūros mokiausi Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU), o paskui išvažiavau studijuoti į Švediją, nes ten radau mane labai sudominusią ir patikusią studijų programą, kalbėjusią ne apie tai, kaip pastatai ir architektūra atrodo, bet ką ji daro, kaip ji veikia socialiniais aspektais. Manau, kad VGTU turi stiprią techninę, estetinę, taip pat ir kompozicinę puses, tačiau būtent socialinių aspektų, kaip pastatas reaguoja į miestą, į aplinką, kaip jis veikia socialiai, kokią įtaką daro žmonių elgsenai, man asmeniškai trūko. Ir aš tą radau Švedijoje, tai iš tiesų sužavėjo ir sudomino.
O baigus studijas buvo labai įdomu pamatyti, ar švedai iš tiesų visa tai pritaiko praktikoje. Taip kol kas ir likau.
Ar jie iš tiesų pritaiko įgytas socialines žinias?
Džiugas Lukoševičius.
Taip, išties, Švedijoje daug daugiau kalbama, diskutuojama, analizuojama, kaip architektūra veikia, o ne kaip ji atrodo – kaip tūriniai erdviniai sprendimai, medžiagiškumas veikia žmogų, kaip miestų fizinė aplinka lemia socialinę aplinką. Į urbanistiką žiūrima labai kompleksiškai: yra daugybė veiksnių (techninių, juridinių, gamtosauginių, ekonominių), kurie daro įtaką sprendimams, suprantama, kad kiekviena vieta, kiekviena bendruomenė yra unikalios, taigi, nėra ir negali būti vieno universalaus recepto, kaip suderinti visus šiuos interesus. Vienintelis būdas užtikrinti gerą rezultatą – užtikrinti teisingą procesą. Skaidriai ir demokratiškai įtraukti visus suinteresuotas puses: kad institucijos su tinkamomis kompetencijomis priimtų tinkamus sprendimus, būtų įtraukta visuomenė, o verslininkai žinotų, ko tikėtis ir galėtų planuoti savo verslą. Kad, prieš pradedant leisti pinigus, būtų devynis kartus pamatuota, užduoti visi teisingi klausimai, su visais pasitarta ir viskas apsvarstyta. Iš čia ir urbanistikos socialumas – visa tai atsispindi ir sprendiniuose. Socialus procesas veda į socialiai atsakingą rezultatą.
Svarbiausios architektūros, interjero ir paveldo naujienos – nepraleiskite!
Kokios architektūros problemos Švedijoje dabar aktualios?
Mano manymu, būtent socialiniai klausimai yra labai aktualūs. Kaip nauja architektūra, tankinimo projektai ir struktūros gali prisidėti prie atraktyvių miesto erdvių kūrimo bei saugumo? Kaip sumažinti socialinę nelygybę ir sukurti gyvenamąją aplinką, kurioje visi jaustųsi savo miesto šeimininkais, o gal šis tankinimas tik iš ekonominio išskaičiavimo? Žinoma, ekologinio tvarumo klausimai dar ilgai išliks svarbūs. Malmės miestas šioje srityje yra vienas pirmaujančių pasaulyje, tačiau iki tikrai aplinką tausojančio miesto dar laukia ilgas kelias, darbai šioje srityje nenutrūksta.
Švedė Ann Kristin Belkert pristatė Švedijos urbanistų iniciatyvą „City Lab“, minėjo ir Malmę. Ar pačiam teko joje dalyvauti?
Konkrečiai šiame projekte man nėra tekę dalyvauti, ir pats apie jį sužinojau tik šiandien – Malmės savivaldybė yra labai didelė institucija, tad ne visada pavyksta sužinoti, kas vyksta. Bet ir pačioje Malmės savivaldybėje yra įvairių iniciatyvų, tarkim, būna tarpdepartamentiniai pasitarimai ar projektai. Stengiamasi kuo anksčiau įtraukti visuomenę, skatinamos diskusijos, vykdomi susitikimai, dalijamasi informacija. Susitikimai labai įvairaus pobūdžio: būna ir praktinių seminarų tipo, o kartais tiesiog bandoma sužinoti, kas yra svarbu gyventojams. Labai daug dėmesio skiriama ir tokiems dalykams kaip susitikimo laikas. Pavyzdžiui, jei jis organizuojamas darbo valandomis, ateis tik nedirbantys žmonės, jei apie septintą – dauguma mamų ruošia valgyti, todėl ateis tik tėčiai.
Yra svarbu žmones įtraukti į procesus, manau, Lietuvoje to trūksta. Žinoma, tai, ką sako gyventojai, profesionalus architektas turi išversti į formos ir erdvės kalbą. Kaip atėjus pas daktarą – žmogus žino, ką skauda, tačiau nežino ligos, ją ir jos gydymo būdus pasako profesionalas.
Savo pranešime minėjote danų architektą ir urbanistą Janą Gehlą ir jo knygas. Kokia jo svarba Skandinavijos šalyse?
Janas Gehlas yra tarsi urbanistų guru ne tik Skandinavijoje: jo idėjos sparčiai plinta ir visame pasaulyje. Į žmogų orientuotas planavimas – suprasti universalius jo poreikius. Iš pradžių suplanuoti „miesto gyvenimą“, poreikius atitinkančias veiklas, tik paskui paskirti erdves toms veikloms, o galiausiai pastatyti pastatus. Manau, jis kartu ir atspindi, ir prisideda prie miestų formavimo tendencijų, vyraujančių Skandinavijoje. Jis atvertė naują, postmodernistinį puslapį miestų planavimo istorijoje. Beje, girdėjau, kad naujausią jo knygą „Miestai žmonėms“ („Cities for People“) ketinama išversti ir į lietuvių kalbą, tad tikrai rekomenduoju ją paskaityti visiems, besidomintiems mūsų fizine aplinka, o architektams, urbanistams ji turėtų būti privalomos literatūros sąraše.
Malmės mieste didelis imigrantų skaičius. Kaip tai keičia miesto architektūrą ir urbanistiką, kaip reaguojama?
Visų pirma tai yra neatsiejama Malmės identiteto dalis, suvokiama kaip milžiniškas potencialas, prisidedantis prie miesto patrauklumo ir įvairovės. Žmonės iš skirtingų kontekstų prisideda kuriant daugiaveidį miestą, kuriame apstu skirtingų erdvių, patirčių kiekvienam skoniui, kiekvienai nuotaikai, kiekvienam metų laikui, kiekvienam paros metui. Žinoma, kartu tai ir nemažas iššūkis: reikia atsižvelgti į visų interesus, įsijausti į visų poreikius, suprasti jų kontekstą, kad visi jaustųsi visaverčiais miesto gyventojais. Stengiamasi planuoti taip, kad visas miestas būtų visų miestiečių, stengiamasi išvengti atskirų miesto dalių segregacijos. Galima sakyti, kad daugiakultūriškumas kartu reikalauja aukštesnių urbanistinių standartų, nes problematiškos vietos išryškėja greičiau, reikia jautriau reaguoti į skirtingus kontekstus. Tai verčia pasitempti miesto planuotojus, o galutinis rezultatas – tikrai vertas pastangų.
Kas nulemia sėkmingą Skandinavijos miestų formavimąsi?
Tai gana platus klausimas, tačiau, jei reikėtų atsakyti vienu sakiniu, sakyčiau, kad labai stiprus humanistinis požiūris, tiesiog persmelkiantis visus urbanistinius, architektūrinius ir kitus miesto procesus. Riboti ištekliai paskirstomi taip, kad jie skatintų tvarų gyvenimo būdą, inicijuotų ilgalaikius pozityvius procesus ir pasiektų kuo didesnę dalį miesto bendruomenės. Miestai planuojami taip, kad būtų gera gyventi visiems žmonėms: nesvarbu, ką jie veikia, mokosi, dirba ar leidžia laisvalaikį, kokios jie tautybės, lyties, seksualinės orientacijos, kokia jų odos spalva, kuriame rajone ir kokiame būste jie gyvena. Nesvarbu, ar jie turi pinigų automobiliui, ar važiuoja dviračiu ar eina pėsčiomis, – visi yra lygiaverčiai miesto gyventojai.
Ar Jūsų santykis su lietuvių kolegomis išliko glaudus? Galbūt esate turėjęs bendrų projektų arba dažnai atvažiuojate dalytis savo patirtimi?
Taip. Lietuvoje yra bendraminčių, su kuriais palaikau ryšį, dalyvaujame įvairiuose projektuose. Deja, dauguma jų vyksta ne Lietuvoje. Su šiandienos komunikacijos galimybėmis darbas net ir per atstumą nėra toks jau komplikuotas. Žinoma, kai tik yra proga, visada smagu sugrįžti į Lietuvą pasidalyti patirtimi, ar tai būtų konferencija, ar urbanistinis forumas, ar tiesiog susitikimas su kolegomis. Taip pat pastaruoju metu jaučiu nemažą susidomėjimą iš Lietuvos: net kelios su miestų vystymu susijusios delegacijos buvo atvykusios į Malmę susipažinti su aktualiais projektais, šio miesto patirtimi, pasisemti naujų idėjų.
Dabar turite galimybę pažvelgti į Lietuvos architektūrinį gyvenimą iš perspektyvos. Kaip jį vertinate?
Yra aspektų, kurie tikrai džiugina, pavyzdžiui, vykstančios diskusijos. Tad tikrai imama geriau suvokti, ką architektūra gali padaryti, kaip urbanistika gali spręsti problemas. Aišku, iki tol, kol teorija taps įprasta praktika, praeis gana daug laiko ir reiks įdėti daug pastangų.
Vis dėlto kai kurie atskiri atvejai liūdina, kai kada Lietuva eina ten, iš kur kitos šalys jau sugrįžta. Žinoma, yra ir gerų aspektų, matyti, kad Lietuva gana pozityviai juda į priekį, vyksta diskusijos apie dviračių infrastruktūrą, jau nebereikia aiškinti, jog tai labai svarbu. Reikėtų akcentuoti, kad ši infrastruktūra – ne vien dviračių takai. Labai svarbu, kad jie būtų geros kokybės, kad važiuoti būtų galima greitai, taip pat, kad jie būtų prižiūrimi, valomas sniegas, kad atvykus į darbą būtų galimybė nusiprausti, persirengti. Svarbu nepamiršti, kad čia ne tik laisvalaikio praleidimo būdas – kartu su viešuoju transportu tai bene vienintelis miesto išsigelbėjimas nuo automobilių grūsčių.
Ar išvažiavus į Švediją požiūris į Lietuvos architektūrą labai pasikeitė?
Studijuojant ir dirbant Lietuvoje atrodė, kad ne visi procesai vyksta taip, kaip turėtų, bet buvo sunku konkrečiai pasakyti, kas yra ne taip, ir pasiūlyti alternatyvą. Išvažiavus mano požiūris labai nepasikeitė, tačiau įgijus patirties ir atsiradus tam tikrai distancijai tapo lengviau pažvelgti į procesus iš šalies ir platesniame kontekste. Daugelis problemų gana universalios – su jomis susiduria ne tik Lietuva, bet ir kitos šalys. Kad nereikėtų išradinėti dviračio, galima pasimokyti iš gerų pavyzdžių. Tačiau reikia nepamiršti, kad galima rasti daug ir blogų – kaip nereikėtų spręsti tos pačios problemos. Lietuva apskritai juda teisinga linkme, norėtųsi, kad tas judėjimas būtų greitesnis ir kad atskirų klystkelių būtų mažiau.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2017 / 6.
